Žiūriu, visi filosofai čia filosofuoja tik viena linkme - nuosavas kūnas (maistas į jį) ir siela.
Ir visur pavojai.

Na, aš mėgstu pafilosofuoti, bet įvairiomis temomis. Jei mano filosofijų partneris filosofuotų tik apie maistą ir sielos nemirtingumą, man jis greitai pakyrėtų

Fox

Ojojoj kokie mes sarkastiški ir šmaikštūs....


Nėra kaltų/nekaltų, teisių/neteisių, gerų/blogų.......Nėra aukų/budelių....

..... yra kaip yra, o yra taip, kaip turi būti.

Visą kita - mūsų filtrų/definitionų sistema.

Atsipalaiduokim, pajuskim malonumą ir tiesiog būkim.

"Nemosikuokim" ekologiniais/humanizmo ar kitokiais lozungais.

Tiesiog gyvenkim taip, kaip norisi ir kitiems taip leiskim daryti...Būkim leidėjais....tiesiog......

p.s. smagu vėl persimesti...


Agata


mes nesirenkam topikų Kas įdomu, apie tai ir rašom.

...o mums nepakyri.

Na, jei tu iš tiesų medikė, tau turėtų būti pažįstama tokia situacija - žmogus visur, visada ir visiems smulkiai ir įkyriai dėsto apie savo maitinimosi ir gydymosi ypatumus (tie dalykai neatsiejami). Šalia tradicinės medicinos gydymosi(jei tokią pripažįsta), lygiagrečiai užsiima savarankišku netradiciniu gydymųsi.
Reikalavimas klausytis būna vos ne agresyvus, ignoravimas sukelia net įsižeidimą. Ir tai vienintelė svarbiausia, reikšmingiausia ir įdomiausia tema. Viso gyvenimo prasmė. Ryte išgėriau pusę tabletės ar stiklinę to ar ano, pasijutau taip ir taip, per pietus....vakare...Ir taip be sustojimo...
Jei liga yra, gydytis reikia, bet jei jos nėra, ją susigalvos, arba, kad nesusirgtų.
Aš tokiais atvejais dažniausiai neklausau, galvoju apie ką nors kitką, įdomesnį, nes nemandagumas nėra gerai.
Bet šiaip stengiuosi nuo tokių situacijų išsisukti.
Ir pagalvoju - "Neduok Dieve kada nors tokia tapti"
Na, man tokiu atveju tai kas, bet aplinkiniams... ( )

Na, jūs gal ir ne tokie. Gal tik rašot.

Agata

mes tokie, kokius mus matai

o matai taip, kokius akinius uzsidejus

Agata


Taip...., situacija net labai pažįstama....Turiu tokių žmogiukų savo artimiausioje aplinkoje.
Ir elgiuosi lygiai taip kaip ir tu.

Tau pafilosofuokim tokie pat marazminiai patapę?........

Na..... ką daryt? Yra kaip yra........

Bet tos temos ne tik apie kūną ir sielą....Tai apie ....dvasingumą....Labai jau plati tai sąvoka. Ji vienija visokio amžiaus, lyties, išsilavinimo, kultūringumo, pomėgių ir kt. žmones.

Tai mums rūpi.

Chebryte

Kur antras?

p.s. ok , labanakt

Na humanizmo lozungo, jei pastebėjei, aš neiškėliau, o eko lozungo nė kelti nereikia - kai tau mėšlo smarvė užtraukia kvapą, užmiršti, kad dar turi ir šeštą jausmą.

Dėl atsipalaiduokim: taip, aš atsipalaidavęs ir net nežadu su tuo visu aprašytu aukščiau kaip nors kovoti. Tai dings iš akiračio, kai su tuo neturėsi nieko bendra. Tiesa sakant man jau dingo (tik nesenai matytas filmas "Namai" kiek atgaivino vaizdelius) na.... dar ir tavo pafilosofavimai apie dėkinguosius gyvuosius numirėlius.

p.s. dėl persimetimo: smagu, nors tema tau nebūdinga

Man įdomesnė šiuo metu kita tema - dialogas pačio su savimi(čia aš apie tikrąjį dialogą-regimą, girdimą).

Kažkaip niekad anksčiau nepagalvodavau, jog bet kurioje knygoje, kurioje yra dialogų, juk diskutuoja tas pats žmogus/rašytojas/autorius , tik skirtingais vardais/personažais. Bet niekad apie tai nė nepagalvoji. Reiškia-geras rašytojas turi talentą tobulai įsikūnyti į savo skirtingus personažus. Blogų autorių knygos arba neišleidžiamos, arba neskaitomos. Todėl ir netenka susidurti su pojūčiu, jog diskutuoja tas pats vienas žmogus.

Bet knygos autorius neturi galimybės minčių iš šalies. O ar jis jų norėtų?
-negalėtų išdėstyti tik savo vieno norimos išdėstyti tiesos
-jam jo dėstoma tiesa galėtų tapti įvairiapusiškesne, įdomesne.

Aš galvoju, jog, jei autorius nėra stiprus ir nepakankamai talentingas šioje srityje, dialogas pačio su savimi, atbaidant pašalines mintis lyg muses, neišvengiamai veda į išsisėmimą.

yra knygų (ir nemažai) parašytų "ištisai" tik iš minčių "iš šalies"

Aš ne apie knygas, egzistuojančias ar ne, čia rašiau.
Tik sulyginau su knygomis.

Fox

Malonu girdėti, kad tave stebinu...Manau dar ne kartą... Peru E veikia.

Agata


...taip ir yra. Talentingi rašytojai/pvz.:vyrai puikiausiai "įsijaučia" į moteriškas roles, pvz. P.Coelho... Labai taikliai ir tikroviškai aprašė moteriškus pojūčius poroje savo knygų.
Kiekvienas vyras turi savo vidinę moterį, o moteris - vidinį vyrą....Talentingas žmogus tai puikiausiai išnaudoja. Ir nebūtinai menininkas...

EGO
" Ar pasiekus sia su visa kuo sutikimo ir vidines ramybes busena, i musu gyvenimus gali isibrauti kas nors, iprastos samones laikomas "blogiu", nors mes jau "blogiu" to nebevadiname?

Dauguma visu vadinamuju blogu dalyku, atsitinkanciu zmogaus gyvenime, kyla is pasamoningumo. Juos sukuria musu iliuzinis as, arba ego. Kartais vadinu siuos dalykus zodziu "drama". Kai esate visiskai samoningi, dramu jusu gyvenime nebekyla. Leiskite dar karta, trumpai priminti, kaip veikia ego, kaip jis sukuria dramas.
Ego yra nepriziurimas protas, kuris gyvena jusu gyvenima, kai jusu nera cia ir dabar, kai jus nesate savo buties liudytojai ir priziuretojai. Ego suvokia save kaip atskira priesiskos visatos darini, neturinti tikro vidinio rysio su jokia kita esybe, apsupta kitu ego, kuriuos pirmasis mato kaip galima gresme, arba naudoja savo tikslams. Pagrindines ego programos yra skirtos kovoti su jame paciame giliai isisaknijusiais baimes ir stygiaus jausmais. Jose uzprogramuotas priesinimasis, valdymas, valdzia, godumas, gynimasis ir puolimas. Kai kurios ego strategijos ypac sumanios, taciau jos niekada iki galo neissprendzia ne vienos ego problemos jau vien del to, kad pats ego yra problema.
Kai keli ego sueina krūvon, anksciau ar veliau nutinka kazkas "bloga": vienokia ar kitokia drama, igyjanti konfliktu, sunkumu, kovu del valdzios, emocines ar fizines prievartos ir kitokius pavidalus. Cia galima kalbeti ir apie kolektyvini blogi - karus, genocida, isnaudojima. Negana to, nuolatinis ego priesinimasis trikdo energijos tekejima kune ir tokiu budu sukelia dauguma ligu. Kai jus vel griztate i Esatį ir daugiau nebeatsiduodate protui, tai liaujates kūrę visus minetus dalykus. Daugiau nebekuriate dramu ir jose nebevaidinate.
Kai draugen sueina du ar daugiau ego, butinai ivyks kokia nors drama. Taciau net jei gyvenate visiskai vieni, vis tiek kuriate savaja drama. Kai gailites saves, tai jau drama. Kai jauciates kalti ar nerimaujate, tai jau drama. Kai leidziate praeiciai ar ateiciai užgožti dabartį, jus sukuriate laika, psichologini laika - ta medziaga, is kurios audziamos dramos. Ir kol negerbsite sios akimirkos, leisdami jai buti, tol kursite dramas.
Dauguma zmoniu savąsias dramas megsta. Ju siuzetas yra siu zmoniu tapatybe. Ju gyvenima varo pirmyn ego. Jie visiskai atsidave ego. Net savo ivairiu atsakymu ir sprendimu paieskas ( dazniausiai nesekmingas), beje ir gydimasi, jie yra patikeje ego. O jauciant, jog drama gali baigtis, dazniausiai bijoma ir priesinamasi. Kol jie YRA tik protas, labiausia jie bijo ir priesinasi savajam atbudimui.
Kai gyvenate visiskai sutikdami su tuo, kas yra, pasibaigia visos jusu gyvenimo dramos. Niekam nepavyksta net susiginčyti su jumis, kad ir kiek kas stengtųsi. Neimanoma susigincyti su visiskai sąmoningu asmeniu. Gincas apima tapatinimąsi su savo protu ir jo uzimta pozicija bei priesinimasi ir reagavima i kito asmens uzimta pozicija. Tad susikuria aplinkybes, kai abipusiskai teikiama energija poliariniai priespriesai. Toks yra pasamoningumo mechanizmas. Jus vis dar galite susikurti aiskia ir tvirta atspara, taciau turite nesipriesinti jega, turite nesiginti ir nepulti. Tik tada tai nepavirs drama. Kai esate visiskai sąmoningi, jus liaujates buve konfliktiski. "Niekas, budamas vientisas savyje, negali net isisvaizduoti priespriesos", sakoma "Stebuklu vadove". Kalbama ne tik apie nesantaika su kitais, bet ir apie dar esmingesni konflikta su savimi, kuris nekils, kai nebeliks jokiu susikirtimu tarp jusu proto poreikiu, jo laukiamų rezultatu ir to, kas yra."

Painbodis ( skausmo kunas)
"Kol negalite prisiliesti prie sios akimirko jegos, kiekvina emocine nuoskauda palieka savo pedsakus, kurie kaupiasi jusu kune ir prote. Tai, zinoma, ir vaikysteje patirtas skausmas, kuri sukele pats gimimas siame pasamoningame pasaulyje.
Skausmo sankaupa sudaro neigiamą energinį lauką, kuris aprepia ir kuna, ir prota. Beveik tiesa butu pasakyti, jog skausmas - tai neregima esybe, egzistuojanti pagal savo vidinius desnius. Pavadinkime ja emociniu skausmo kunu. Jis esti dvieju busenu: aktyvios ir pasyvios. Dazniausiai devyniasdesimt procentu viso laiko skausmo kunas snaudzia, yra pasyvus. Taciau itin nelaimingu zmoniu sis kunas buna aktyvus nuolatos. Jie gyvena tik skausmo kunu. Kiti zmones skausmo sankaupą pajaucia tik tam tikromis akimirkomis, pavyzdziui, intymiai bendraujant arba prisimine praeities nuoskaudas, netektis, kadaise patirtas fizines ar emocines traumas, zodziu, bet ką, kas susiję su skausmu. Netmintis ar kokia nors is pirmo zvilgsnio nekalta artimo zmogaus pastaba gali pazadinti snaudzianti skausmo kuną.
Kai kurie skausmo kunai esti koktus, taciau salygiskai nekenksmingi - jie panasus i amzinai verkslenanti vaika. Kiti buna pikti, pagiezingi - tikri demonai. Kartais jie daro fizine zala, bet gerokai dazniau zaloja emociskai. Vieni skausmo kunai puola salia esancius zmones, jusu artimuosius, kiti kenkia jums, savo seimininkams. Tokiomis akimirkomis jusu mintys tampa labai neigiamos, tiesiog prazutingos. Del to daznai ivyksta nelaimingi atsitikimai, issivysto ligos. O kartais skausmo kunai pastumeja savo seimininkus i savizudybę.
Kai tariates pazista koki zmogu ir netiketai jo vietoje isvystate visiskai svetima, bjauria butybe, jus, be abejo, nemaloniai nustembate. Taciau kur kas svarbiau surasti sia butybe savyje. Stebekite visas vidines nepasitenkinimo ir liudesio apraiskas - tai gali buti bundantis skausmo kunas. Jo pozymiai taip pat esti irzlumas, nekantrumas, prislegta nuotaika, pyktis, inirsis, neviltis, potraukis dramatizuoti santykius su artimais zmonemis ir t.t. Stenkites nepraleisti tos akimirkos, kai jusu skausmo kunas ima busti.
Kaip ir kiekviena esybe, skausmo kunas stengiasi islikti, o tai imanoma tik tada, kai jis privercia jus pasąmoningai tapatintis su juo. Tda skausmo kunas uzvaldo jus, jis tampa jumis ir gyvena per jus - per jus jis yra "maitinamas". Ji "maitina" viskas, kas kelia koki nors skausma, visi potyriai, kurie rezonuoja su jo energija: pyktis, neapykanta, emocines dramos, prievarta, net ligos. Tokiu budu skausmo kunas, kai jis jus uzvaldo, vercia gyventi taip, kad kurtumete jo dazniu energija ir ji "maitintumete". Skausmas gali buti skatinamas tik skausmu. Dziaugsmu jo "nepamaitinsi" - jis dziaugsmo tiesiog "nevirskina".
Kai skausmo kunas jus uzvaldo, imate noreti vis daugiau skausmo. Jus tampate arba auka, arba nusikalteliu - arba keliate skausma kitiems, arba siekiate ji patirti patys, arba ir viena, ir kita. Skirtumas tarp siu elgesio tipu yra nedidelis. Zinoma, jus to nesuvokiate ir karštai yrodinejate, jog jokiu būdunenorite skausmo. Taciau pazvelgite i save atidziau ir pamatysite, kad jusu elgesys bei mąstymas skausma kelia nuolatos - ir jums patiems, ir aplinkiniams. Jeigu visa tai suvoktumete, toks elgesio modelis savaime liautųsi egzistavęs, nes noreti skausmo yra visiskai nenormalu, o sąmoningai buti nenormaliais nenori niekas.
Skausmo kunas, tas tamsusis EGO šešėlis, sąmones šviesos, tiesą sakant, bijo. Jis bijo, jog bus surastas. Jo islikimas priklauso nuo jusu pasamoningo tapatinimosi su juo ir nuo jusu pasąmoningos baimes pažvelgti i svyje slypintį skausmą. Taciau jeigu i ji nepazvelgsite, jeigu jo neapsviesite samones sviesa, tai busite priversti su juo gyventi nuolatos. Gal skausmo kunas atrodo kaip pavojinga pabaisa, i kuria net paziureti baisu, taciau garantuoju jums, sis bekunis vaiduoklis negali atsilaikyti pries jūsų buvimo čia jegą.
Yra dvasiniu mokymu, teigianciu, jog skausmas viso labo tera iliuzija. Tai tiesa, taciau klausimas toks: ar tai jūsų tiesa? Negana siuo teiginiu vien tiketi. Argi norite visa gyvenima kenteti ir kentedami tvirtinti, jog kancia - tai iliuzija? Ar tai islaisvins jus nuo skausmo? Todel mums rupi, kaip sią tiesą įgyvendiname, kitaip sakant, kaip ji tampa musu tiesa.
Taigi skausmo kūnas nenori, kad ji pastebetumete, kad pamatytumete, kas jis yra. Nes ta akimirka, kai ji pamatote, kai pajuntate jo energinį lauką ir sutelkiate i ji savo demesi, susitapatinimas liaujasi. Pasirodo aukstesnio lygmens sąmonė. Vadinu tai buvimu. Jus tapate savo skausmo kuno liudytojai, arba stebetojai. O tai reiskia, kad jis jau nebegali apsimesti jumis, nebegali gyvuoti jusu saskaita. Jus suradote savo vidinę stiprybę. Jūs prisilietėte prie šios akimirkos jėgos."

Kas atsitinka skausmo kunui, kai mes tampame pakankamai samoningi, kad liautumes tapatinesi su juo?
Pąsamone ji sukuria, o samone pavercia tuo, kuo jis yra is tikruju. Tai yra virsmas. Labai graziai apie si universaluji principa kalbejo šv. Pauliu: "Visa kas regima sviesoje, ir visa kas sviesoje virsta sviesa". Kaip negalite iveikti tamsos, taip negalite nugaleti skausmo kuno. Tokios pastangos sukelia vidini konflikta, vadinasi, dar daugiau skausmo. Pakanka visa tai stebeti. Stebeti ir nesipriesinti tam, kas yra sia akimirka.
Skausmo kuna sudaro ta gyvybines energijos dalis, kuri atskilo nuo bendro energinio lauko ir laikinai del nenaturalaus jusu tapatinimosi su protu tapo savarankiska. Ji tapo antigyvybine, tarsi zveris, ryjantis savo uodega. Kaip jums atrodo, kodel musu civilizacija yra tokia destruktyvi? Taciau net destruktyvios, gyvybe naikinancios jegos vis vien yra gyvybine energija.
Kai jus liausites tapatintis ir tapsite stebetojais, skausmo kunas vis dar veiks ir ivairiausiais budais stengsis priversti jus tapatintis su juo. Nors jus jau nebeteikiate jam energijos, islieka tam tikra inercija - cia kaip zaislinis vilkelis, kuris kiek laiko sukasi ir po to, kai jo neveikia jokia jega. Sioje stadijoje ivairiose kuno vietose gali kilti fizinis skausmas, taciau jis netrunka ilgai. Bukite samoningi, bukite cia - visados budrus savo vidines erdves sargybiniai. Turite stebeti savo skausmo kuna tiesiogiai ir jausti jo energija. Tada jis nustos veikęs jusu mintis. Nes kai jusu mintys dera su energiniu skausmo kuno lauku, jus su juo imate tapatintis ir tokiu budu toliau ji "maitinate".
...
Leiskite apibendrinti si procesa. Nukreipkite demesi i savyje kylancius jausmus. Zinokite, jog tai yra skausmo kunas. Susitaikykite su tuo. Negalvokite apie ji - tegu jausmas nevirsta mintimis. Nesvarstykite ir nenagrinekite. Nesitapatinkite su juo. Bukite čia ir stebekite, kas vyksta jumyse. Jauskite ne vien emocini skausma - jauskite nebylu stebetoja - "ta, kuris stebi". Tai yra sios akimirkos jega, jusu sąmones buvimo čia jega. Stebekite, kas vyksta."

OK......... Kaip senais gerais laikais.

Mąstymas
" Kai jus sakote "Esatis", ar turite galvoje Dievą? Jiegu taip, tai kodel nesakote "Dievas"?
Zodis Dievas tukstancius metu buvo vartojamas neteisingai, todel neteko pirmaprades prasmes. As kartais si zodi pavartoju, bet labai taupiai. Sakydamas "buvo vartojamas neteisingai" turiu galvoje zmones, kurie net akies krasteliu niekada nežvelgė i sakralias gelmes, i begalybe, slypincia uz sio zodzio, taciau tarė ji labai tvirtai, tarsi butu zinoje, apie ka kalba. Arba jie neige si žodį, lyg suprasdami, ką gi istikruju neigia. Toks neteisingas sio zodzio vartojimas sukele ivairiausiu iliuziju, tarkime: "Mano, arba musu , Dievas yra vienintelis tikras, o jusu Dievas yra netikras", arba prisiminkime garsuji Nyces posaki: "Dievas mire".
Dievo savoka tapo labai uzdara. Ta akimirka, kai istariame si zodi, is karto kyla vaizdinys - gal jau ne senio su balta barzda, bet vis vien kazko, kas yra ne mumyse, o isoreje; be to, tas vaizdinys beveik visada esti vyriskos lyties.
Nei Dievas, nei Esatis, nei kokie nors kiti zodziai neapibrezia ir nepaaiskina uz ju slypincios neapsakomos tikroves, taigi vienintelis svarbus klausimas yra toks: ar zodis padeda patirti Tai, ka norima juo pasakyti, ar trukdo? Ar zodis virsija savo ribas ir atskleidzia transcendentinę tikrovę, ar tik tampa paprasciausia savoka, kuria jus imate tiketi, kitaip sakant, virsta proto stabu?
Zodis Esatis taip pat nieko nepaaiskina. Taciau Esaties savoka yra atvira - stai koks jos pranasumas. Ji nesumazina neaprepiamos begalybes iki baigtines butybes dydzio. Esaties vaizdinio susikurti neimanoma. I Esatį niekas negali pareiksti isskirtiniu teisiu. Tai yra pati jusu esme, kuria jus galite pasiekti akimirksniu - kaip pajausti savo egzistavima, kai savoka "aš esu" yra pirmesne, negu savoka "as esu tas ir anas". Taigi nuo zodzio Esatis iki Esaties pajautimo tik vienas zingsnis.

Kokios didziausios sios tikroves patyrimo kliutys?
Tai susitapatinimas su savuoju protu, kuris padaro mintis neiveikiams. Nesugebeti liautis galvoti - siaubinga beda, taciau mes to nesuprantame, nes beveik visi esame jos kamuojami, tad laikome tai normaliu dalyku. Nuolatinis proto triuksmas trukdo pajausti vidinę tylą, kuri yra neatskiriama nuo Esaties. Is to triuksmo randasi netikras aš, metantis baimes ir kancios seseli. Isamiau apie tai pakalbesime veliau.
Stai Dekartas, tares savo garsuji teigini "Mąstau, taigi esu", nusprende, jog atskleide fundamentalia tiesa. Taciau is tikruju jis padare esmine klaida: prilygino mąstyma Esačiai, tapatuma - mąstymui. Nesugebantis liautis galvoti zmogus, kitaip sakant, beveik kiekvienas is musu, gyvena beprotiskai sudetingame nuolatiniu konfliktu ir problemu pasaulyje - pasaulyje, kuris atspindi vis gilejanti ir nesibaigiantį proto skilią. O nušvitimas - tai vientisumo ir ramybės būsena, tai buvimas isvien su gyvenimu ir su jo pasireiskimu - pasauliu, taip pat su savo giliausiuoju aš ir su Esatimi. Nušvitimas - tai ne vien kančių ir nuolatinių vidinių bei išorinių konfliktų pabaiga, nušvitimas taip pat reiskia tos siaubingos nepaliaujamo galvojimo vergijos baigtį. Tai nuostabus išsilaisvinimas!
Kai susitapatinate su protu, atsiranda nepermatoma savoku, vaizdiniu, zodziu, nuomoniu ir apibrezimu sirma, kuri temdo visus santykius: su savimi, tarp vyro ir moters, tarp jusu ir gamtos, tarp jusu ir Dievo. Tai minciu sirma, kuri sukelia atskirties iliuzija - iliuziją, jog jūs ir visi kiti egzistuojate visiskai nepriklausomai vieni nuo kitu. Stai tada pamirstate esmini dalyka: po fizinių pavidalų regimybe jūs ir visa kita esate viena. Sakydamas "pamirštate" turiu galvoje, kad jūs nebejauciate tos vienoves kaip akivaizdzios tikrovės. Jus galite ja tik tiketi, taciau jus jau nežinote, kad tai yra tiesa. Tikejimas gali raminti, taciau išsilaisvinama tik per asmeninius potyriu.
Galvojimas, arba mąstymas, tapo liga. O ligos issivysto tada, kai sutrinka pusiausvyra. Pavyzdziui, lasteliu dalijimasis ir dauginimasis yra normalus procesas, taciau kai organizmas liaujasi ji kontroliaves, zmogus suserga.
Protas - tai nuostabus instrumentas, tik reikia juo tinkamai naudotis. Panaudotas neteisingai jis tampa visiskai destruktyvus. Jeigu tiksliau, reiketu kalbeti ne apie netinkama proto panaudojima, nes jus dazniausiai jo nenaudojate apskritai - tai jis naudojai jumis. Tai yra liga. Jus tikite, jog esate savo protas. Tai yra iliuzija. Jus patekote savo instrumento valdžion.
Nevisiskai su jumis sutinku. Tiesa, as daug mąstau visai be reikalo, taciau galiu protu atlikineti tam tikra veikla, ka as visa laika ir darau.
Jeigu sugebate isspresti kryziazodi ar sukurti atomine bomba, tai dar nereiskia, jog pasinaudojate savo protu. Kaip suo megsta graužti kaulus, taip protui patinka "suleisti dantis" i kokia nors problema. Stai kodel jis sprendzia galvosukius ar kuria bombas. Taciau kiti dalykai jo nedomina, todel leiskite paklausti: ar jus galite buti laisvi nuo savo proto kada tik panoreję? Ar zinote, kur yra isjungimo mygtukas?
Jus siulote apskritai nemastyti? Ne, as negaliu, nebent akimirka ar dvi.
Tai reiskia, jog jusu protas jumis naudojasi. Jus pasąmoningai susitapatinate su juo, todel net nenutuokiate, jog esate jo vergas. Galima sakyti, jus pavergė jums nezinant, o jus pavergėją laikote savimi. Issilaisvinimas prasideda supratus, jog jus nesate tas pavergejas, arba mąstytojas. Tai zinodami galite imti ji stebeti, o kai imate stebeti mąstytoją, jus pazadinate aukstesniji samones lygmeni. Stai tada pradedate suvokti, kad virsum minciu plyti neaprepiama dvasine erdve, o mintys tera mazyte tos erdves dalele. Jus taip pat suprantate, jog istikruju prasmingi dalykai - grozis, meile, kurybiskumas, dziaugsmas, ramybe - trykšta kaip tik iš ten. Jūs imate busti."

O...apie protą čia super....

uzmusk savye mastyma ir pasieksi nirvana? remiantis tuo, kas pasakyta, didzioji dalis tautos jau senai nusvitusi, o kai kurie net ir nuo gimimo.