ne, netaip pasakyta. paprasciau jau nebepasakysi ir nereik jokiu cia interpretaciju. cia kalba neina apie mastymo kokybe, galima sakyti - protinguma. kalba eina apie NESUGEBEJIMA liautis mastyti apskritai.

Nežinau, ar šie žodžiai man sukėlė būtent tokias mintis, kurias norėjo išreikšti autorius.
Būtent dirbtinį masinį skatinimą gyventi praeitimi. Džiaugsmas ar mėgavimasis šia akimirka gan dažnai priimamas kaip netinkamas žmogaus elgesys, gal tai skatina paprasčiausias žmonėse egzistuojantis pavydo jausmas. Pavydėti visko, net geros nuotaikos. Tikriausiai pastebite, jog tokius žmones aplinka dažnai stengiasi nusodinti, "pastatyti į vietą". Būk toks, kaip ir visi. Jei visi liūdi aplink - liūdėk ir tu. Štai krizė - kažkam kažko trūksta, kai kam realių dalykų, kai kam lūkesčių - tai nebegali būti net malonių smulkmenų. Reiškinys paplinta masiškai.

Bet štai tie masiniai reiškiniai, skatinantys garbinti, vertinti, gyventi vien praeitimi. Per kartų kartas.
Labai ryškus pavyzdys provincija. Na paklausykime tam tikro amžiaus(ir nebūtinai labai senyvo) žmonių pagrindinių vertybių - bažnyčios lankymas ir kapinės. Jei apibūdina kažkokį žmogų - tai dažnai ar nedažnai lanko bažnyčią, kaip dažnai vaikšto į kapines, kiek gėlių pasodina. Kažkaip niekad neteko girdėti apie tikrąjį vidinį tikėjimo ar netikėjimo laipsnį - apie tai net nepadiskutuojama tarpusavyje. Vienas apie kitą tuo klausimu net nieko nežino. Visi atsakymai yra lankymo dažnume. Doras ar nedoras žmogus.
Miestuose tas klausimas nėra toks ryškus. Gal todėl, kad didesnėje žmonių masėje labiau paskęstama minioje ir ne taip baisu būna tapti masiškai pasmerktu.

Praeitis ir gyvenę žmonės idealizuojama, dabartis privalo būti niūri. Vargo ir ašarų pakalnė. Bet kodėl tai yra taip skatinama?
Na dabar vis daugėja masinio kapų lankymo dienų skaičius. Juk tai jau suvokiama kaip privalomumas. Tris kartus per metus žmonės važiuoja į kitą Lietuvos kraštą ar pan. Lankymas iš širdies - vertingas dalykas žmogui, tam tikra dvasinė būsena. Bet kam tai reikia įvilkti į prievartinį apvalkalą? Na kaip gi nevažiuosi? Visi aplinkiniai matys, jog nebuvai, kai kas net kapus apeina būtent su tokiu tikslu, ir sau priekaištausi, tarytum tai parodytų per mažai meilės ar pan. Nuvykai - mylėjai, nenuvykai - nemylėjai.

Man, tarkim, patinka senų kapinių lankymas. Net skirtingose šalyse įdomu tai pažiūrėti - tarytum pajauti šalies, tautos istorijos dvasią. Tai darau laisvanoriškai. Ir Lietuvoj kaskart pajaučiu kažkokią dvasią, protėvių vardai ir iškalti metai. Tam tikros mintys ir dvasinė būsena. Tačiau tos privalomosios dienos pačios iš savęs man sukelia vidinį pasipriešinimą. Jei nebūtų privalomumo, aš dvasią jausčiau stipriau.

Įsidėmėjau gido žodžius, važiuojant į ekskursiją Turkijoje. Jis pasakė, ar pastebėjote, jog Turkijoje yra santykinai mažai kapinių. Tai nėra nepagarba mirusiems." Jei bus statomi miestai mirusiems, nebeliks vietos gyviesiems". Ir tame aš įžvelgiau filosofinę mintį, o ne žemės ir materialųjį klausimą.

Gal todėl lietuvius priskiria prie liūdinčios tautos, kad per kartų kartas skiepijama praeitis, visiškai ignoruojant dabartį?

Esatis... kam ji svarbi? Net nebandome gilintis ir gerai suvokti šio termino prasmę. Pabandykim kur nors plačiau iškelti šio termino prasmę , įvertinimas bus - egoistas, nedorėlis, nesusivokėlis, euforėlis....

Man lietuviškos kapinės - tai "lietuviškos grožybės". Jos gali papasakoti daug ką, apie jų savininką ar dar daugiau apie jo kapo prižiūrėtoją. Daug kam kapai - tai svarbiausia gyvenimo investicija. O dar sakoma, kad pomirtinio gyvenimo nėra

Deginam, surenkam pelenus ir išbarstom pavėjui - štai ir gražinam gamtai tai, ką pasiskolinom. Gražinmas greitas ir manau palankiausios formos naujai gyvybei skolintis naują kūną iš "panaudotojo".

O dėl masofkiu - kam reikia, tas važiuoja ir būna viso "to" dalimi.

O aš kaip tik manau, kad autorius dažniau diskutuoja su aplinka. Juk ir tas "kitas aš" tai visuomenės, aplinkos ar dar kaip bepavadinsi atspindys. Be to ir tas autorius nėra atsiskyręs, kad jo niekas neįtakotų. Bet čia tik mano nuomonė
Kodėl knygos autorius negali turėti minčių iš šalies? Gal kaip tik tokios mintys iš šalies veža pirmyn..kad ir pati menkiausia.
O autoriaus tiesa tik dar labiau išryškėtų, nes atsirastų kažkokia opozicija, skirtinga mintis.

Joninių naktį pagalvojau - mėgstu aš šią šventę, kadangi joje nėra jokių dviprasmybių, džiaugsmo-liūdesio mikso. Aiškus suvokimas be jokių žmogaus aiškinimų, išaiškinimų, vertinimų - ilgiausia metų naktis. Autorius - gamta. Tai taip tikra.

Nepiktas postą perskaičiau jau vėliau. Ir užkibau ant šių žodžių - pamąstymams.



Kiek anksčiau uždaviau klausimą vyriausiam giminės atstovui - kodėl antkapiuose, ant kurių labai senos datos, yra kažkokia datavimo pradžia. Neišliko? Kodėl?
Pasakojimai, pasakojimai iš pasakojimų turi gana ilgą atmintį. Kaip kai kurie dalykai vyko arklių transporto amžiuje? Arkliai buvo kinkomi važiavimui į svečius,bažnyčią, pas daktarą, pas aptiekorių. Mane iki šiol stebina giminių lankymas už daugmaž 100 km. Į svečius būdavo važiuojama kelioms savaitėms. Esu ir aš kažkada ankstyvoje vaikystėje buvusi tame buvusiame ūkyje už 100 km, apie kurio praeitį pasakojimų ir pati prisimenu.
Dabar tokių bendravimų nebėr, niekas ten nebevažiuoja. Bet įvairius vardus ant antkapių perskaitau dažnokai.
Taigi, tokių specialių vojažų po kapines net pasakojimų iš pasakojimų negalėjo atminti ir vyriausias giminės atstovas.Kaip kinta papročiai.
Todėl man gan įdomu - ar tai naujai susiformavusios tradicijos? Ir mane stebina jų daugėjimas.



Bet kad tų masofkių reikia begalei žmonių. Kodėl? Vidinis poreikis? Įpirštas poreikis?
Aš matau beprotišką skirtumą
-baisi problema pasistatyti automobilį, masė žmonių, "gėlių biznis" prie vartų, einama vorele, užmeti akį aplink - žmonių galvos...
-ateini pačio pasirinktą ar kažkuo susijusia su velioniu dieną, tylu ramu, susikaupi, pamąstai, visa aplinka dvelkia ramybe, kas ir mirčiai suteikia tam tikrą veidą...

Taigi...kaip tinka čia tie žodžiai...

Jaučiu, jog tie mano pamąstymai pakeis ir mano realų elgesį.
Prieš tai tik kažkas kirbėjo viduje iki galo nesuvokta.

su tuo ir sveikinu ;)

Agata

Kam reikia masofkių? Tikrai ne žmonėms. Jų reikia pačių žmonių sukurtiems energetiniams dariniams. Patys juos sukūrėme, bet jie jau tapo atskirais "organizmais" mintančiuais žmonių energija ir skatinančiais elgtis taip, kaip reikia jiems. Atsisakydamas jų "rizikuoji" būti "sutryptas" (emociškai, dvasiškai, morališkai ..kad ir fiziškai) to energetinio darinio ratui priklausančių asmenų, bet išmestas, visada galėsi sugryžti į jų ratą jei tik jausiesi kaltas - tai jiems tinka

Nekreipk į tai dėmesio ir "tai" savaime išnyks, nebeliks, dings lyg niekada nebuvę. Kai kada nuotrupom išgirsi kažkokius neaškius atgarsius ir tiek.

Ką turėjai galvoje tai rašydamas, o ir dar kabutėse? ".........kad ir fiziškai..." O kaip tai suprasti? Tiesmukai?

Lorpak

"rizikuoji" kabutėse, nes tai salyginė rizika, jei ją iš viso galima taip vadinti.
fiziškai - ne kabutėse, kabutėse - "sutryptas". Pvz gali gauti ir antausį nuo močiutės davatkėlės už šventvagiškus paistalus ar neveiklumą tada kai būtina veikti (prižūrėti kapus.. deginti žvakes.. priklaupti kur it kada reikia.. raudoti raudas.. giedoti godas ir.. visokio plauko potėtrius... na, manau užteks )

A-a-a...Hmmm...Čia būtų galima su tavimi polemizuoti be galo be krašto...(....tačiau aš nesiūlau...gaila laiko, nes krašto vistiek nepasieksim....)

Iš tavo posto būtų galima spręsti, kad geriau (gal) jau nerizikuok, arba, jei jau darysi, tai kažko neteksi....

O netektis ta - tai masių, minios palankumas....

Tai gal tada patarti geriau ryžtingai veikti, kad tos prielaidos kaip tik išsipildytų....

Būti nesusijusiam su minia, iš jos išlipti - tai yra goal arba siekiamybė....

Kažkada , dar senesniuose postuose, diskutuojant apie bažnyčią, erika vos ne kaip pasaulio katastrofą

įvardino faktą - "...kai reikės tuoktis ar vaikus krikštyti ar laidotis, ką tada jūs darysit....!?" Ar kažkas

panašaus....Dažnam, deja, būti išspirtam iš minios reiškia , koks paradoksas - tai prarasti savo tapatybę.

Tapatybę minioje.....

Ar nekeista, kad Abrahams plaukti su srove reiškia išsiskirti iš minios, masių..... arba

surasti/susisiekti su esatimi...,savastimi...

lorpak

Na gi kabutėse tas žodis - rizika Gi nieks iš tikro niekuo nerizikuoja. Kiekvienas renkasi savo realybę ir tiek. Siekiamybių nėra, nes nėra ko siekti, nes viskas kas yra - jau yra. Tereikia tik pasiimti. Pasiėmimo momentas kartais užtrunka ir ... gali atrodyti, kad kažkas kažko siekia, bet iš tikro taip nėra.

sveikučiai.....pešates?!

Gera diena ir tau

Nea...Bendraujam kaip buvom sutarę - realybę patirti per kontrastus.

Pamastymai apie pinigus

Gan ideali situacija: pinigai niekada nebuvo ir nėra tikslas; pinigai nėra priemonė tikslui pasiekti; pinigai - tai kažas, kas atsiranda siekiant savo tikslo kaip ir visa kita, kas padeda tam tikslui materializuotis. Prie viso to pridėčiau svarbos visame kame "išjungimą" ir ... vualiaaa..

Džiaugiuosi išreklamavęs šios akimirkos jėgą čia.
Džiugu, kad daugeliui žmonių tinka tos idėjos.

tai cia tau ja isreklamavo eckhart tolle)) tik skirtumas tas, kad tai nera idejos kaip issireiskiai, bet sis tas daugiau...)))

Tollio niekada nebus perdaug
dar kelios istraukos is ten pat...
Issilaisvinimas is proto
„Ką tiksliai jūs turite galvoje sakydamas „stebėti mąstytoją“ ?
Kai kas nors apsilanko ligoninėje ir pasiskundžia, jog savo galvoje girdi balsus, labai tikėtina, kad tokį pacientą nukreips pas psichiatrą. Tačiau beveik taip pat balsą ar net keletą balsų savo galvoje girdi bemaž kiekvienas - tai vyksta nuolatos ir tai yra nevalingas galvojimo procesas, kurį įmanoma sustabdyti, tik jūs to nežinote. Taigi vyksta nepertraukiamas monologas ar dialogas.
Turbūt gatvėje ne kartą matėte „išprotėjusių" žmonių, kažką be perstojo šnabždančių sau po nosimi. Žinokite, jog jų elgesys nelabai skiriasi nuo to, ką darote jūs ar kiti „sveikieji", skirtumas tik toks, kad jūs šnabždate tyliau: tai įvairūs komentarai, samprotavimai, nuomonės, palyginimai, nusiskundimai, pasidžiaugimai, paaimanavimai ir t. t. Balsas nebūtinai adekvatus dabartinei jūsų situacijai; jis gali kalbėti apie nesenus ar senesnius įvykius arba apie laukiamą ateitį. Jis dažnai „įsivaizduoja" nepalankius įvykius ir blogą pabaigą - tai vadinama nerimu. Kartais šį „garso takelį" lydi vaizdiniai, arba „proto filmukai". Net jeigu balsas yra adekvatus dabartinei situacijai, jis ją interpretuoja remdamasis praeitimi. Taip yra todėl, kad balsas priklauso jūsų sąlygotam protui, o jį sąlygoja jūsų praeitis bei kolektyvinė sąmonė, suformuota tam tikros kultūrinės aplinkos. Taigi dabartį regite ir ją vertinate žvelgdami praeities akimis, todėl vaizdas išeina visiškai iškreiptas. Dažnai balsas virsta didžiausiu žmogaus priešu. Daugelis gyvena turėdami galvoje kankintoją, kuris juos nuolatos puola, baudžia ir tokiu būdu išsunkia gyvybinę energiją. Tai sukelia neapsakomą vargą, liūdesį ir pagaliau - ligas.
Tačiau galiu pranešti ir gerą naujieną: jūs galite išsilaisvinti iš savo proto. Tai vienintelis tikras išsilaisvinimas. Pirmąjį žingsnį galite žengti tuojau pat: imkite klausytis savo galvoje skambančio balso ir darykite tai kuo dažniau. Ypatingą dėmesį atkreipkite į pasikartojančias mintis, kurios primena seną plokštelę, skambančią jūsų galvoje daugel metų. Štai ką aš turiu galvoje sakydamas „stebėkite mąstytoją". Tą patį galima pasakyti kitaip: klausykitės savo galvoje skambančio balso, būkite jo liudytojai.
Kai klausotės to balso, būkite objektyvūs. Kitaip sakant, nevertinkite ir nesmerkite išgirstamų dalykų, antraip tas pats balsas įeis į jus pro „galines duris". Greitai suprasite, jog yra balsas ir esate jūs - jo stebėtojai ir klausytojai. Štai toks aš esu, arba savęs, suvokimas, toks savo buvimo čia pojūtis jau yra ne mintis. Jis ateina iš už proto ribų.

Taigi klausydamiesi savo minčių jūs suvoksite ne vien jas, tačiau ir save kaip tų minčių liudytoją. Atsiveria naujas sąmonės lygmuo. Kai klausotės savo minčių, jaučiate, jog už jų ar po jomis esate jūs - jūsų gilesnis aš. Mintys tada netenka savo galios ir greitai nurimsta, nes jūs, nebesitapatindami su savo protu, nebeteikiate jam energijos. Taip prasideda nevalingo ir priverstinio galvojimo pabaiga.
Kai mintys nuščiūva ir jų srautas ima trūkinėti, jūs patiriate „bemintinį protarpį". Iš pradžių šis protarpis esti trumpas, gal viena kita sekundė, tačiau laikui bėgant jis vis ilgėja. Kai stoja protarpis, jūs pajuntate ypatingą vidinę tylą bei ramybę. Taip ima reikštis vienovės su Esatimi būsena, kuri paprastai esti užtemdyta proto. Kuo toliau, tuo šis pojūtis gilės. Siam gilėjimui iš tikrųjų nėra jokių ribų. Ir dar jūs imsite jausti subtilų džiaugsmą, sklindantį iš vidaus. Toks yra Esaties džiaugsmas.
Si būsena visiškai nepanaši į transą. Jos metu išsaugoma sąmonė, todėl galima sakyti, jog ji priešinga transui. Jeigu ramybės kaina būtų aptemusi sąmonė, o tylos kaina — susilpnėjęs gyvybingumas, tai ramybė ir tyla būtų mažai ko vertos. Ši vidines vienovės būsena suteikia žvalumo, jūs tampate budresni, nei būdami įprastos susitapatinimo su protu būsenos, taip pat padidėja jūsų energinio lauko virpesių dažnis ir stiprėja fizinio kūno gyvybingumas.
Vis giliau pasinerdami į bemintinį protarpį, kaip tai kartais vadinama Rytuose, jūs imate suvokti grynąją sąmonę, jūs jaučiate savo buvimą čia taip intensyviai ir džiaugsmingai, kad visos mintys, emocijos, jūsų fizinis kūnas, taip pat visas išorinis pasaulis, palyginus su tuo, tampa nebesvarbu. Tačiau tai yra ne ego, o viršasmenė būsena: jūs pakylate viršum to, ką pirmiau laikėte savuoju aš. Tas buvimas yra ir aš, ir tuo pat metu neįsivaizduojamai daugiau negu aš Tai, ką dabar jums sakau, skamba paradoksaliai ar net prieštaringai, tačiau kitaip tų dalykų išreikšti negaliu.

Užuot stebėję galvotoją, jus galite sukurti protarpį minčių tėkmėje - tiesiog sutelkite dėmesį į Dabar ir kuo aštriau pajauskite šią akimirką. Ši veikla labai maloni. Jūs atitraukiate sąmonę nuo proto, sukuriate mintinį protarpį, tampate itin budrūs ir sąmoningi, tačiau nieko negalvojate, apie nieką nemąstote. Tokia yra meditacijos esmė.
Taip medituoti galite kasdien atlikdami kokius nors visiškai įprastus dalykus. Įprastomis sąlygomis jie tėra priemonė tikslui pasiekti, tačiau kai sutelkiate į juos visą dėmesį, jie patys tampa tikslu. Pavyzdžiui, kiekvieną kartą lipdami laiptais namuose ar darbe kuo atidžiau stebėkite savo žingsnius, net kvėpavimą. Visa savo esybe būkite čia. Arba kai prausiatės rankas, įsigilinkite į kiekvieną su šia veikla susijusį pojūtį: į tekančio vandens garsą, į savo rankų judesius, į muilo kvapą ir t.t. O kai įlipę į automobilį uždarote dureles, akimirkai nurimkite ir stebėkite savo kvėpavimą. Suvokite nebylų, tačiau galingą buvimo čia pojūtį. Yra vienas kriterijus, parodantis, ar ši praktika sėkminga: tai vidinės ramybės lygis.

Taigi liautis tapatintis su savuoju protu - tai esminės svarbos žingsnis nušvitimo link. Kiekvieną kartą kai sukuriate protarpį minčių tėkmėje, jūsų sąmonės šviesa stiprėja.
Ateis diena, kai jūs imsite juoktis iš savo galvoje skambančio balso tarsi iš vaiko maivymosi. O tai reikš, kad į savo proto dalykus nebežiūrite taip rimtai ir jūsų aš pojūtis nuo jo nebepriklauso.“

ir
Nusvitimas: iskilimas virs minties
„Ar mąstymas nėra būtinas, norint išgyventi šiame pasaulyje?
Jūsų protas tėra instrumentas, įrankis, todėl turi būti naudojamas tam tikram tikslui pasiekti, o kai tai įvyksta, įrankis padedamas į šalį. Tačiau galiu pasakyti, jog daugumos žmonių 80 — 90 procentų minčių nuolatos kartojasi ir yra visiškai nereikalingos, todėl neatlieka savo funkcijų, be to, jos dažnai esti negatyvios ir tokiu būdu daro mums žalą. Įsigilinkite į savo mintis ir suprasite, jog tai liesa. Visa tai sukelia didelį gyvybinės energijos nutekėjimą.
Toks priverstinis galvojimas yra ne kas kita, kaip žalingas įprotis. Kas būdinga žalingiems įpročiams? Atsakymas paprastas: jūs neturite kito pasirinkimo, tik elgtis taip toliau. Įprotis galingesnis už jus. Taip pat jis suteikia apgaulingą pasitenkinimo pojūtį, kuris laikui bėgant neišvengiamai virsta skausmu.
Kodėl mes įprantame galvoti?
Nes tapatinatės su galvojimu, su mąstymu. Tai reiškia, jog savojo aš pojūtį jūs išvedate iš savo proto turinio bei jo veiklos. Jūs esate įsitikinę, jog nustoję galvoti nustosite egzistuoti. Augant formuojasi jūsų savimonė, jos pagrindas yra kultūrinė aplinka ir sąlygos, kuriomis brendote. Randasi vaiduokliškas aš, kurį galima pavadinti ego. Jį sudaro proto veikla, todėl jis gali egzistuoti tik nuolatos mąstydamas. Sąvoka ego kiekvienam reiškia skirtingus dalykus, tačiau čia turiu galvoje netikrą aš, atsiradusį dėl pasąmoningo susitapatinimo su protu.
Ego ši akimirka, galima sakyti, neegzistuoja - svarbu yra tik praeitis ir ateitis. Tokio tiesos apvertimo žemyn galva priežastis ta, kad ego iškreipia proto funkcijas. Ego saugo praeitį gyvą, nes kas gi jūs be praeities? Ir ego nuolatos projektuojasi į ateitį, kad užsitikrintų išlikimą ir tam tikrą pasitenkinimą. Jis sako: „Vieną dieną, kai įvyks tas, anas ar dar kas nors, aš tapsiu laimingas ir ramus". Net tada, kai ego, rodos, rūpinasi dabartimi, tai, ką jis mato, nėra dabartis, nėra ši akimirka. Ego regi visiškai iškreiptą dabarties vaizdą, nes žvelgia į ją praeities akimis arba laiko dabartį priemone pasiekti tikslui, kuris visada esti projektuojamoje ateityje. Įsižiūrėkite į savo protą ir pamatysite, jog jis veikia būtent taip.
Aš nenoriu prarasti sugebėjimo analizuoti bei vertinti. Aš norėčiau mąstyti aiškiau, kryptingiau, tačiau jokiu būdu nenoriu atsisakyti proto apskritai.
Proto dominavimas yra tik viena sąmonės evoliucijos pakopa. Tačiau dabar nedelsdami turime pakilti į kitą pakopą, antraip pabaisa virtęs protas mus sunaikins. Išsamiau apie tai kalbėsime vėliau. Mąstymas ir sąmonė nėra tapatūs dalykai. Mąstymas tik mažytis sąmonės aspektas. Mintis negali egzistuoti be sąmonės, tačiau sąmonei minties nereikia.
Nušvisti — tai pakilti viršum minčių ir nenukristi į lygmenį, esantį žemiau minčių: į augalų ir gyvūnų pasaulį. Nušvitę jūs galėsite ir toliau mąstyti, jei jums to reikės, tačiau dabar tai vyks veiksmingiau ir kryptingiau. Protu jūs sieksite visų pirma praktinių tikslų ir būsite atsikratę nevalingo vidinio dialogo - jo vietoje viešpataus ramybė. Galvodami, ypač kai reikalingas kūrybiškas sprendimas, jūs kas kelias minutes
suvirpėsite — tai įvyks tarp minties ir ramybės, mąstymo protarpyje. Minčių protarpis - tai sąmonė be minties. Tik tokiu būdu įmanoma mąstyti kūrybiškai, nes mintis tada yra tikrai galinga. O viena ir nesusieta su platesne sąmonės erdve, mintis greitai tampa tuščia, ligota, destruktyvi.
Iš esmės protas yra atgyvenęs mechanizmas. Kitų protų puolimas ir gynyba nuo jų, informacijos rinkimas, kaupimas ir apdorojimas - tai viskas, ką jis gali. Protas nėra kūrybiškas. Visi tikrieji menininkai, žinojo jie tai ar ne, kūrybinės jėgos sėmėsi iš minčių protarpio, iš tylos. O protas šiam kuriamajam impulsui, arba įžvalgai, tik suteikia formą. Net garsiausieji mokslininkai prisipažįsta, jog jų minčių proveržiai įvykdavo tik nurimus protui. Apklausus žymiausius Amerikos matematikus, tarp jų ir Einšteiną, apie jų darbo metodus, buvo gautas tiesiog stulbinantis atsakymas: mąstymas, pasirodo, vaidina tik pagalbinį vaidmenį ir yra svarbus tik trumpoje baigiamojoje proceso stadijoje - proceso, kuris iš esmės yra kūrybinis. Taigi galiu pasakyti, jog priežastis, dėl kurios daugelis mokslininkų nėra kūrybiški, ne ta, kad jie nemoka mąstyti, o ta, kad nemoka nustoti mąstyti!
Ne protas, ne mąstymas sukūrė ir tebekuria tokius stebuklus, kaip gyvybė žemėje ar jūsų kūnas. Cia veikia kur kas didesnės jėgos. Kaipgi vienos tūkstantosios colio skersmens žmogaus ląstelėje gali tilpti DNR informacija, kurios apimtis – apie tūkstantis knygų po 600 puslapių kiekvienoje? Kuo daugiau mes sužinome apie kūno funkcionavimą, tuo geriau suvokiame, kokia jėg jame veikia. Kai protas su ta jėga susivienija, jis tampa nuostabus įrankis. Štai tada jis ima tarnauti kilnesniam tikslui, o ne vien sau.“

Nepiktas o savo zodziais jau nesugebetum ))) kitus cituot ir plagijuot paprasciau, nei savo sukurt;) islyski is savo galvos ir ismesk is jos visus tollius))