saulute

Atsiprašau, atleisk, aš tave myliu. Dėkoju tau.

lorpak,

as tokiu dalyku nesuprantu

man tai atrodo netikra , dirbtina, nenuosirdu.

....tačiau nepriklausomai nuo to jie egzistuoja.

Na čia renkatės filosofijos ir psichologijos elitas. Aš taip suprantu. Nes išmanyti ir investavimą, ir verslą, politiką, ir daugelį įvairių indikatorių yra ganėtinai sudėtinga. Ir šalia filosofiją bei psichologiją. Suprantama - RESPEKT.
Lenkiu galvą.
Todėl norėčiau, kad padėtumėte man suvokti man nesuprantamą dalyką. Na niekaip negaliu iki šiol suvokti, kokių jungčių trūksta mano smegeninėje, kad negalėjau sujungti tokių paprastų dalykų.

(Jaudinuosi, nes pralošiau lažybas.)

Scenarijų žinau nuo A iki Z, smulkmeniškai, su visomis detalėmis - na...tiesiog matau prieš akis lyg filmą. Bet tai buvo išties filmas. O tikslaus pavadinimo, nors, užmuškite, negalėjau pasakyti.
Tai kas svarbiau - tikslus scenarijus, ar filmo pavadinimas?
Tai kodėl pralošiau???
Pralošimo jausmas mane kamuoja iki šiol.
Priminsiu jo pradžią:
http://www.traders.lt/forums.php?m=posts&p=63445#63445

Atsakykit man, kas yra svarbiau, ar vaizduotė, ar atmintis?
Spragą turiu su atmintim - sąmoningai nekišu ten to, kas nebūtina. Vietos atlaisvinimui ( ), bet po to per tą atlaisvintą vietą imi ir "prakiši" lažybas.
Man tai didelė moralinė žala.
Tai kaip patartumėte elgtis ateityje? Labiau įdarbinti atmintį, ar vaizduotę?

Rašau naktį, nes sunkiai grįžtu į ritmą. Tikiuosi suprasite ir atleisite - nekelsite dėl to papildomų klausimų.

Aš labai gerai, giliai, betarpiškai pažįstu keletą žmonių, įgavusių analogišką mąstyseną(čia netinka tas žodis,gal geriau - mąstyti/suvokti/jausti/gyventi) kaip lorpak.
Ir aš paslika nugriūčiau, jei iš jų lūpų išgirsčiau:

Bet kodėl tave pykina nuo lorpak?

Manęs tai nepykina. Normaliai diskutuoju.

Tikriausiai tapau Agatos pasekėja...

Ar išduoti lengviau nei numirti?
Ar nušauti lengviau nei pamilt?
Šimtą metų piliakalnius pilti
Ir per vieną naktį pražilt...


Arba....

Mes - lietuviai, mes mylim mišką,
Pilką akmenį, paukštį naktinį.
Sūrų gintaro lašą ištryškusį
Iš tos vietos, kur skauda Tėvynėi.....

Grįžau iš "Skylės" koncerto.....Jergutėliau, viešpatėliau....
Apšalusi, apsalusi.....Visą koncertą kramčiau lūpas, kad nepradėčiau verkti...
Matyt pataikė kur tai į pačią šerdį ar į gyslą sielos kokią....

Nekirs, broli, miško....

Labai rekomenduoju visiems jų naują albumą "Broliai".....Pasidarysim geresni per vieną naktį....

p.s. tos eilės Roko Radzevičiaus....O kiek ten jų dar.....

Tai nepatinka nė vienam žmogui.
Tačiau apsimetimo visa esmė ir prasmė yra tame, kad kiti to nesuprastų ir nepastebėtų.

Apsimetimas pastebimas dviem atvejais:
-apsimetinėjantis nėra pakankamai talentingas šioje srityje
-pastebintis yra pakankamai talentingas šioje srityje.

Apsimetinėjantis organiškai nemėgsta pastebinčio. Nes jis tai pajaučia.

Gyvenime labai retai yra pasakoma tiesiai į akis, jog tu apsimetinėji. Tai reiškia garantuotą konfliktą. O kam gi gyvenime reikalingi beprasmiški konfliktai su tais, kurių nevertini. O ir bendrai kam gi reikalingi konfliktai?

Į akis pasakoma, jog tu apsimetinėji, tik artimesniems žmonėms, arba tiems, kurie tau svarbūs. Tik tam, kad pakeisti situaciją. Nes kokia gi prasmė žaisti kates-peles?

Kitais atvejais būna
-arba taip pat apsimetama, jog nepastebima apsimetinėjimo. Priežasčių gali būti įvairių, viena iš jų netgi paprasčiausiai įdomu stebėti, iki kokios ribos tai eis. Na, tiesiog sportinis interesas
Arba noras suvokti, kokie gi yra tikrieji apsimetinėjimo tikslai. Tik leidžiant procesui tęstis, tai galima gerai suprasti. Galima sąmoningai įterpti žaidimo elementų. Atsakymas bus greitesnis ir tikslesnis.
-arba paprasčiausiai pasitraukiama nuo tokio žmogaus be jokių paaiškinimų.
Gyvenime žmogus nėra pajėgus vienu metu dirbti begalės darbų, bendrauti su begale žmonių. Todėl kažkoks atfiltravimas darbų ir žmonių yra tiesiog neišvengiamas.
Na, čia surašiau mechanizmą kaip kokią instrukciją Realybėje gi tai vyksta savaime. Kažkas pagalvoja apie tai, kažkam tai vyksta savaime be jokių teorijų žinojimo. Aš taip pat tokios teorijos nesu skaičiusi. Bet ją sudėlioti nėra sudėtinga.

Pasaulyje,kurio neatsiejama dalimi mes vis labjau tampame ir mūsų visuomenėje konkrečiai, bujoja šimtai pūlinių,kurie apkartina mūsų gyvenimą.Man visuomet labjau imponavo žmonės,kurie savo protinius,kūrybinius,vadybinius,fizinius ir kitus gebėjimus bei savo finansinę,politinę ir kitokią galią skiria tom piktžaizdėm mažinti ir visas pastangas nukreipia tam,kad realus gyvenimas būtų gražesnis ir turiningesnis.
Ir atvirkščiai: per ilgas pilstymas iš tuščio į kiaurą,nuolatinis dvasinis ononizmas, dažniausiai tik liudija,kad žmogus dar nesusitupėjęs,kad jis dar neturi pareigos ir atsakomybės savo šeimai ir visuomenei.Bet šiuo atveju yra daug vilčių,kad jam pavyks geriau susidėliot veiklos prioritetus.jeigu gyvenimas tokiam piliečiui atseikės bent truputėlį acto ir druskos.

Drūčiai apkarpiau Paties žinutę,bet kadangi nieko nekritikuosiu,tai gal nieko ir neįžeisiu.
Po to,kai rimtas maždaug prieš metus laiko perskaitė J.Sweig knygą "Jūsų smegenys-tai jūsų pinigai" su jam būdingu choleriko temperamentu papylė dešimtis žinučių šios knygos pagrindinių minčių leitmotyvais.Šiuo kampu aš pritariu rimto švietėjiškai veiklai.Gal tik neignoruočiau ir ekonominių vadovėlių.
Ir visai kitas dalykas,kad šį naują savo suvokimą rimtas grūda visiems savo stiliumi,t.y.pakankamai brutaliai ir įkyriai,nepamiršdamas pareikšti,kad visi yra geriausiu atveju asilai,kurie nepriima aklai naujausio "mozės"praregėjimo.Tarp kitko,mano manymu, yra daug gerų poslinkių ir rimto sąmonėje.Neabejoju,kad per artimiausius metus jis dar labjau prigesins savo karštakošišką būdą,bent kiek sušvelnins savo perdėm kategorišką minčių reiškimo manierą ir leis dar labjau suspindėti aštriam protui,neblogom įžvalgom,didžiuliam darbštumui ir neabejotinam talentui,kuriuo apdovanotas šitas žmogus.Nuo savęs rimtui linkiu kuo greičiau pasiekti taip reikalingą mums visiem troškimų ir galimybių balansą ir pirmiausia savininko galvoje.

To spektras Nežinau, ar teisingai suvokiau tavo mintis....

.Paprastai dvasingi žmones iš aukšto žiūri į verslą, o verslininkai į dvasingumą, kaip nerealų dalyką.....

Senovėje žmones suprato, kad dvasingumas yra širdis, o verslas kojos....Be šių abiejų aspektų asmenybė yra netobula....
Verslas atneša materialinį komfortą, o dvasingumas - psichinį ir emocinį.....

Dvasingumas įveda į verslą moralę ir teisingą tvarką....

Štai Indijoje labai pagarbiai žiūrima į turtingus žmones....Ten ašramų kiemai knibžda nuo tojota ir lexus visureigių.....

Vedų astrologiniame horoskope tokią sąjungą - pinigų ir dvasios rodo stipri ir gera Veneros padėtis....Tai harmoningos asmenybės požymis....O juk Venera yra gausa - pinigų, maisto, gerovės.....

tarp kitko, treideriuose yra didelis dvasingumo potencialas....Respect to SauliusM,kuris yra krikštatėvis pafilosofuokim...... Ir "reitingai" tik tai patvirtina....

Pasisakau už dvasingumą ne tik versle,bet ir likusioje žmogaus veikloje,o ypač kūrybinėje bei protinėje,net labdaringoje.Kaip idealistas iš prigimties už tokį liudijimą gyvenime esu nemažai nukentėjęs.Neabejoju.kad nemaža porcija kančios ir nepatogumų dėl to dar laukia ir ateityje.Bet pasikartosiu kitais žodžiais,nei žinutėje aukščiau,kad visuomet balsuosiu už tą,kuris savo dvasingumą byloja(netiktų žodis demonstruoja)konkrečioje veikloje,nei tą,kuris daug ir dažniausiai tuščiai postringauja apie dvasingumą,o realiame gyvenime stengiasi apeiti visus aštrius kampus,arba jų net nepastebėti.Čia aš pritarčiau ir saulute,ir tonio mintims.
Dar.Tikiuosi nei vienas iš mudviejų nededame lygybės ženklo tarp sąvokos dvasingumas ir žodžių"pilsymas iš tuščio į kiaurą" arba "dvasinis ononizmas".

... neatskirk dvasingumo ......Visa kas, kas netelpa į sampratą verslas, jau savaime yra dvasinga....Kūryba, labdara....

jei sneket apie dvasinguma, tai pirma reikia sutarti, kas tai per "daiktas", su kuo jis valgomas, ar apskritai nevalgomas ;)
dvasingumas - neatskiriamas nuo samoningumo, galima sakyti, jog tai tas pats. tai nera daiktas atsakantis i klausima "kas". tai labiau yra busena-samones kokybe. o busenos, materija negali itakoti - tai busena itakoja materiją...
kiek zmogus pazenges dvasiskai - koks jo samoningumo lygis, galima nustatyti tik pagal viena - tai sugebejima buti dabartyje. nuo sukaupto ziniu kiekio, tikejimo sistemos, netgi elgesio - samoningumas nepriklauso. nuo samoningumo priklauso, kokia tikejimo sistema rinksies ir kaip elgsies.
taigi, jei samoningumas "priklauso" tik nuo sugebejimo buti dabartyje laipsnio, tai tik bunant dabartyje, samoninguma gali ir "kelti". jei buni pilnai dabartyje - Tu, kaip veikejas isnyksti ir Tu, kaip stebetojas atsirandi. samones "shiftinimas". tu lieki tas pats tu, tik kokybe kitokia o kas ne tu - isnyksta. tiksliau - klaidingi susitapatinimai atkrenta - atsitapatini o kodel butent "dabartis"? todel, kad tai yra vienintele tikra vieta, kuri visada egzistuoja ir kurioje prabega visas gyvenimas.

"Laikas visiskai nebrangus, kadangi jis - iliuzija. Tai, ka jus suvokiate kaip "brangu dalyka", nera laikas, o tik taskas uz laiko ribu - Dabar. Stai kas is tikruju yra brangu. Juo daugiau demesio skiriate laikui - praeiciai ir ateiciai - juo skaudziau nepastebesite Dabar.
Kodel tai yra brangiausias dalykas? Pirma, tai vienintelis dalykas. Jis - visa tai, kas yra. Amzinas dabar - tai erdve, kurioje prabega jusu gyvenimas, tai vienintelis pastovus faktorius. Gyvenimas vyksta dabar. Nebuvo tokio laiko, kai gyvenote ne dabar, ir niekada nebus. Antra, tik Dabar gali nugabenti jus uz jusu proto ribu. Tai vienintelis budas patekti i Esaties viespatija, virsijancia laiko ir pavidalu ribas.
Kai as sakau, kad laikas yra iliuzija, as jokiu budu nebandau filosofuoti. Kalbu tik apie paprastą faktą, tokį akivaizdų, jog ji net sunku suvokti, tad jis daznai laikomas bereiksmiu, taciau jeigu suvoktas, tai lyg kardas nukerta visus proto sluoksnius, vadinamus problemomis ir sunkumais. Todel leiskite pakartoti darsyk: ši akimirka yra tai, ką visados turime. Nėra tokio laiko gyvenime, kai būtu ne dabar. Argi tai ne faktas?" E.T.

Jei taip būtų, neegzistuotų Tibeto vienuolių mokymai,įskaitant ir rašytine forma,apie žalingą labdarą bei kai kurios labdaros žalą.

Pasirašau didžiosiomis raidėmis.

Tu nesi Tibeto vienuolis......Nesi dvaininkas, ar to luomo....Dvasiniuose mokymuose daug metaforų - tiesmukai NIEKO negalima priimti.....

Paskutinius keliasdešimt metų esu verslininkas,bet skirdamas lėšas labdarai o tai daryti ir ateityje yra vienas mano pagrindinių tikslų ir viena didesnių motyvacijų dirbti kuo pelningiau,noriu būti atsakingas.Kaip pasakyų katalikai nedaryti nuodėmės.Turiu galvoj-bet kam,bet kaip ir aplamai gerai neįsigilinus skirti labdarą yra be galo neasakinga,bet gali būti ir nusikalstama.

Taip, kai tai sąlygoja kito žmogaus sugadinimą. Argi negalima to pavadinti nusikaltimu? Žinoma, kad taip. Ne juridine kalba, bet moraline.

Analogiją galime išvesti ir su savais vaikais. Juk dažnokai girdime - "gerų tėvų vaikai nuėjo šunkeliais". Juk tėvai visada tenori gero savo vaikams - bet kartais rezultatas būna priešingas.Realiai sugadinta atžalos ateitis ir gyvenimas. Padaromas "nusikaltimas", to net nesuvokiant. Niuansų čia, aišku, begalė. Negalima visai vienareikšmiškai teigti.

spektras [2010-11-28 18:53]:
lorpak [2010-11-28 18:36]:
bet skirdamas lėšas labdarai............................., .............noriu būti atsakingas





Arba kitais žodžiais tariant - noriu kontroliuoti.....

Tu skirk, sukontroliuos ten, viršuje....

Jei tavo labdara "eina" iš širdies, o ne galvos( dėl respecto, įvaizdžio....), kam reikalinga kontrolė....

Sakei katalikas esi....., nuodemė...... O dievu nepasitiki....