dar, Agata, jei tuo metu sugebesi blaiviau mastyti, paklausk: "kas atsitiks man, jei dabar nekreipsiu demesio i tai, kad man sunku?" ir paziurek, kas bus - tik jokiu budu ne mastyk, o pajausk. arba gali klausti kitaip :" kas atsitiks mano nelaimingumui (sunkumui, blogumui ir pan.), jei as nekreipsiu demesio i ta fakta, jog esu nelaiminga?"

Čia ir problema -kad aš kažkokiu būdu išmokau vienu metu ir "mąstyti", ir "pajausti".
Kaip lengva ir gera būti primityvu....

ne tu viena taip moki ;). triukas ir yra "atmokti" ka ismokus. pradziai baisiai sunku tai padaryti... nes ne tokiais metodais darai. vidiniam pasauly, pokyciai pasiekiami greiciausiai, kai stengiesi kuo maziau. atvirksciai nei isoriniame -fiziniame pasaulyje. pvz. ikalti kuo greiciau vini - turi kalti kuo stipriau/greiciau, o vidiniam pasauly norint kazka pakeisti - uztenka tik ketinimo, o visos pastangos kuo greiciau kazka tai pakeisti ( ar panasiai) - tik trugdo...
jausti - reiskia nukreipti demesi i kuna - jausti ji isvidaus. mastyti - nukreipti demesi i mintis. taigi stenkis nekreipti demesio i mintis, o tai greiciausiai pavyks, kai nesistengsi nemastyti. tiesiog sutelk demesi i pojucius, ne i mintis ir leisk jiems buti ( leisk ir mintims buti - taciau nesigilink i jas - nevystik ju). priimk savo jausmus. juk tu taip jautiesi sia akimirka! ( vienintele akimirka, kurioje prabega visas gyvenimas). argi ne beprotiska priesintis tam, kas yra buten dabar? priesinimasis ir sukelia skausma, ne kas kitas...
protui atrodo arba kitaip pasakysiu, esi "prisimascius", jog norint nesijausti blogai, reikia kazka daryti, konkreciai - kazka sumastyti, rasti kazkokia tai iseiti... ale logiska. taciau, protas nezino, kad jis pats ir yra problema, kuria pats ir megina isspresti D. kaip kad policijos virsininkas iekotu padegejo, pats tuo padegeju budamas...
tau pavyks ;)

gerai pasakyta, erika ;). noreciau pridurti, jog pykti "nugalesi" - tik ji priimdamas, tada kai jis iskyla. nei anksciau -nei veliau. stengimasis nepykti - sukelia tik dar didesni pykti, sunkiau pamatoma, sunkiau isvaloma...
taigi - kova pries pykti - visiskas nekovojimas pries pykti

tai ir busi visada su mintim ir protu neraa ko bijoti . esme - nesusitapatinti su protu. protas - tai ne tu... be to, cia kalba eina apie EGOistini prota, o ne apie prota, kaip iranki. kaip beprotiskai nuostabu iranki

Juk rašiau, kad primityvu būti geriausia.
Bet vienus primityvus išlaiko valstybė, kitus, tarkim sutuoktinis....dažnais atvejais....
Bet man baisu žiūrėti į tas moteris...išlaikomas...net "čemodaną" vyro tempia...brrrr.....
Ir gerklę gatavos perkąsti kiekvienai, kuri aplinkoje pasitaiko galinti "netempti čemodano".
Be jokios priežasties. Intuityvus savisaugos jausmas.
Čia yra daug "deagnozuotojų", bet, atmetus juos, galėčiau pasakyti, jog egzistuoja daugybė tokių ligų, kas nėra apibrėžta psichiatrijos vadovėlyje.

tas teiginys, kad dazniausiai zmogus kaltina kitus ir pyksta ant kitu, nera tikslus. Zmones yra skirtingi : vieni del visko labiau kaltina kitus (turi stipresni vadinamaji isorini kontroles lokusa), kiti - save (vidinis kontroles lokusas).
Psichologine prasme nera geriau KALTINTI SAVE. Daugeliu atveju kaip tik priesingai- sveikiau yra kaltinti kitus.
Nors is nelabai graziai skamba

pritariu saulutei, is principo kitu kaltinimas nukreiptas i kova pries juos ir energetini suaktyvejima.
Saves kaltinimas nukreiptas i energijos eikvojima/uzgniauzima savyje nesant isorinio taikinio, ir gali privesti prie depresijos.

is kitos puses, jei ziurint grynai filosofiskai, o ne pragmatiskai, savigrauza, savirefleksija ir liudesys, energijos nukreipimas vidiniams apmastymams, o ne i isore, yra esminiai proto mylejimo budai. deja, taciau tokiu budu, nors daug pasiekiama protines veiklos bare (nyce, sopenhaueris ir kiti to laikmecio austrai-vokieciai) realaus gyvenimo alaus bare su draugais nuveikiama mazai

Absoliuti nesamonė. Arba kaltinti save, arba kaltinti kitus. O be kaltinimų nėr kas veikti? Ribotas mastymas. Ne kaltinti galima, o veikti, kurti.

Čia norėčiau paprieštarauti.

Tai jo, didzioji dauguma mases taip ir daro - pastoviai kaltina kazka kita, tik ne savo durna galva. Kaltina Kubiliu, komunistus, bankus, kaimynus. Ir taip verda savo sultyse be apciuopiamo progreso. Savo klaidas yra ypatingai svarbu suvokt, apie rinka net nekalbu.. Visgi traderiu forumas cia.

nekalbėkime apie vidutinybes ;) vidutinybė visur vidutinybė. vidutiniškai filosofas gali gbūti vidutiniškai investuotojas, kaip ir vidutiniškai save kaltinantis gali kartais kaltinti ir Kubilių.

Tikras filosofas (ne šiaip Riomerį baigęs, bet tikras) kaltins ir niekins absoliučiai viską aplink, nes viskas yra vidutiniška arba sukurta/pritaikyta/palaiko vidutiniškumus.

"Tikras filosofas (ne šiaip Riomerį baigęs, bet tikras) kaltins ir niekins absoliučiai viską aplink, nes viskas yra vidutiniška arba sukurta/pritaikyta/palaiko vidutiniškumus." nesusilaikiau

agata, nesigrauzk, riomerio NEbaigimas gyvenimo aprasyme yra didesnis pliusas, nei baigimas ;)

pateiksiu labai primityvu pavyzdeli is psichologinio savireguliacijos uzsiemimo :

Situacija : tu stovi troleibusu stotelej.Gniauzi rankoj ledu popieriu.Uzsigalvojai.Numetei po kojom.Visi zmones suziuro, ir tau labai geda. Ka darai?

Psichologo patarimai: galima ,,pasireguliuoti" dviem budais:

1.isorinio pasaulio apkaltinimas (,,o kodel jie cia nepastate siuksliu dezes?")

2.vidiniu (,, va toks jau as esu- issiblaskes menininkas, galvosiu cia as apie kiekviena smulkmena!")

Vieni labiau megsta naudoti pirmaji, kiti - antraji buda. Zinoma, grynam pavidale jokiu tokiu dalyku nebuna, viskas susimaise.

Na, bet SAVE kaltinti joks psichologas niekada nepatars.

(beje, reikia pridurti, jog is tiesu KIEKVIENAS puikiai supranta, kad del to siukslininimo kaltas jis pats, ir niekas kitas , taciau cia kalbu apie SAVIGRAUZOS busena, kuri tikrai nera rekomenduotina).

o jei GERIS GROZIS IR TEISYBE yra vienas ir tas pats, tai isvados, manau , aiskios - psichologiskai SVEIKAS yra GRAZUS GERAS IR TEISINGAS.

net mene, jei bus piesiamas GRAZUS medis, jis bus piesiamas SVEIKAS.

erika,

o tu REALIAI isivaizduoji toki dalyka SAVE padarant? psichologai tai rekomenduot gali, bet jie turi teikt rekomendacijas realiems gyviems netobuliems zmonems, o ne kazkokiems sugalvotiems personazams.

As prisipazistu : nenusisypsociau ir neatsiprasyciau, ypac turint omenyje, kad popieriukas ir autobusu stotele tera pavyzdys, reali situacija ne tokia paprasta bus.

tai va kad ne visi mes tokie tobuli, kaip tu, Erika

jau nekalbant apie tai, kad kartais NETGI NEIMANOMA, pvz, as kai ,,susidirbu" scenoje, jokiu sansu neturiu ,,atsiprasyti", ir tenka ,,reguliuotis" to gerojo musu mokytojo siulomais budais.

O jei ir butu galimybe pasakyt ,,ESU KALTAS ESU KALTAS ESU LABAI LABAI KALTAS" - kur tai nuvestu?

pridetu kurybingumo?
ar istumtu i depresija?

ar ne todel Kataliku baznycia taip DRAUDZIA savizudybes? verciant visus pasijusti KALTAIS,stumiant i depresija, reikia kazkaip sulaikyt nuo to paskutinio zingsnio.

o kodel butinai KITUS ?

Na, jei imt pavyzdziu koncerta, pats geriausias budas kaltinti FIZINES aplinkybes - oras, savijauta ir t.t.

Erikos siulomi budai NENUOSIRDUS ir sunkiai isivaizduociau muzikanta

Štai aš atkreipiau dėmesį į šiuos du postus. Tuo metu, kai jie buvo parašyti.

http://www.traders.lt/forums.php?m=posts&p=158128#158128
http://www.traders.lt/forums.php?m=posts&p=158357#158357

Aš uždėjau pliusą saulutės postui.
Po to sekė nepikto postas. Taip, negaliu nesutikti su tuo, kas jame parašyta. Skaitydama teoriją, ją suprantu kuo puikiausiai.
Tačiau...štai ką esu pastebėjusi. Kad šio pobūdžio teorija neužsilieka žmoguje (ištirpsta laike), jei jos nesuvoksi gerai realybėje, realiais gyvenimiškais pavyzdžiais, stebint save ar kitus, o vienu žodžiu - jei nepajausi šito.
Jei pajausi, visa tai lyg automatizmas ims veikti tavyje, net negalėsi prisiminti tos teorijos pažodžiui, iš kurios tu įgavai automatizmą.

Ir pagal teoriją mes retai kada elgiamės ar priimame sprendimus.
Štai ir mano poste
http://www.traders.lt/forums.php?m=posts&p=158936#158936
man neaiškūs klausimai yra būtent tokio pat pobūdžio.
Kodėl, tarkim aš, nepasielgiu kažkaip gyvenime pagal teoriją, nors ją žinau, o priimu kažkokius sprendimus, priėjus prie to pačio per kitokią pusę.

Ir galvoju, jog teorijos automatizmas, pajautimas tegali įsitvirtinti ginčo pasekoje. Tik ginčą kažkodėl visi traktuoja kaip neigiamą dalyką. Juk jis nebūtinai turi būti piktas, blogų kėslų vedamas ar pan. Net, jei apsisvaidoma aštresniais žodžiais, tame aš taip pat nematau nieko blogo.Nieko piktybiško ar įžeidžiančio. Tiesiog ginčui yra būdingas šioks toks azartas. Visiškai ramus pokalbis - tai kartais galima prilyginti "pokalbiui apie orą", mandagiam, bet nuobodžiam pabendravimui.

Aš kaip niekada šiuo metu turiu susidariusią stiprią savo nuomonę apie ginčo vertę ir naudingumą.
Šiuo momentu tai priimu savyje netgi kaip tiesą (nors niekada nieko nepriimu kaip absoliučią tiesą, t.y. negalinčią tavyje pakisti po kažkurio laiko).
Kadangi žodis "ginčas" pats iš savęs tarytum skleidžia negatyvą (tokia yra visuomenės suformuota nuomonė),tai geriau tą patį būtų pavadinti "diskusija su skirtingomis nuomonėmis, einant iki pabaigos". Kodėl iki pabaigos? Nes tik tada ji teduoda abiems pusėms apčiuopiamos naudos. Iš dviejų "tiesų" gali gimti dar ir trečia, vertinga abiems pusėms. Ir ta trečioji "tiesa" nebūtinai paneigia tas dvi pirmines "tiesas". Kodėl "tiesa" tegali būti viena? Ta pati "tiesa" gali turėti daug atspalvių. O kuo daugiau spalvų gyvenime sugebi matyti, tuo gyvenimas tampa spalvingesnis ir įdomesnis.

Bet iškilo būtinybė suvokti ir kitą dalį, kad užtvirtinti savyje ginčo vertę.
Kodėl jis ne visada atneša realią naudą žmogui?
Ogi todėl, kad jis būna nutraukiamas. Ir kaip? Panaudojamos priemonės, tokios, kaip įsižeidimas, abejingumo parodymas, pasitraukimas ir t.t. Bet tai visada kyla iš kapituliavusios pusės.

Aš čia nekalbu apie tokius atvejus, kai bent viena pusė nenori rasti "naujos spalvos", ar jai tiesiog tai neįdomu. Aš pati dažnai pasitraukiu, nes man neįdomu. Tarkim, pašnekovas pasirodo įkyrus ar neturintis, kas jį išklauso, kai atsakymas jau nuo pirmų sakinių būna aiškus. Ar kurios nors srities fanatikas, kai tikslas būna ne rasti bendrai "naują spalvą", bet įrodyti tau savo dogmą.

Na kokiais atvejais neįmanoma rasti "naujos spalvos"? Būtina paimti ryškesnį, su kraštutinumais, atvejį. Tinka - kuo labiau išoriškai pasipūtęs žmogus, tuo didesnė tikimybė jo viduje rasti daug tuštumos. Na ir "apsimėtai" kokiu nors klausimu tarpusavyje. (Čia "apsimėtai" nereiškia piktumo).
Ir staiga - stop mašina. Užuot, einant tolyn, kažkoks savo žinių ar suvokimo trūkumo pripažinimas - akimirksniu panaudojamas įsižeidimas. Suprantama, jei nori iki to privesti. Šiaip, galimas ir perėjimas prie "bendrų frazių", realiai bereikšmių. Taip dažniausiai ir būna. Įsižeidimą reikia sąmoningai išprovokuoti. Bet tai jau yra atsakymas, jog tu niekada nebenorėsi "apsisvaidyti lėkštėmis" vardan "aš nenoriu gyventi tarp ligonių" Čia "ligonis" ne medicininis terminas. Čia "ligonis" - mažai spalvų matantis žmogus, ribotas, ir nenorintis "praplėsti savo akiračio".