Ne, Agata, ne atsikasi, nurysi, sukramtysi ( kad pasakysi skanu tai taip), bet PAMANYSI, kad atsikandai, nurijai ir sukramtei ir dar net sakysi, jog skoni pajautei... ar jauti skirtuma, kur PAMANAI, o kur "tiesiogiai sudalyvauji"?

Nepiktas,
tokio pobūdžio postus, koks yra aukščiau tavo ilgasis - reikia rašyti su taškais, kableliais ir naujus sakinius pradedant didžiosiomis raidėmis.

Aš jį sugebėjau perskaityti labai įvairiai
Kaip noriu, taip ir gaunasi. Priklausomai nuo skiriamųjų ženklų.Menamų skiriamųjų ženklų

Bet lygiai taip pat ir tau - kaip norėsi, taip ir paaiškinsi

Galiausiai taip būtina rašyti jau vien todėl, jei nori, kad tave kažkas suprastų. Kitaip tai tas pats, kad tu kalbėtumeisi pats vienas su sienomis.

Galvoju, kad jaučiu.

gerai, kitaip pasakysiu . koks atsakymas i klausima "kas as esu"? "KAS AS ESU", o ne "KAS AS MANAUSI ESAS"? ar jauciat skirtuma? turetu buti savaime suprantama, jog atsakymo "neismastysi", nes tai bus atsakymas i klausima "kas as manau esas". toks variantas netinka. reikia kitokio metodo. o jis yra tik vienas. tiesiogiai pajausti save, ne ismastyti, isskaiciuoti, itiketi ar kaip kitaip. reikia buti su klausimu "kas as esu?". tiek, kol "gausi" atsakyma. tai milijono, net ir viso milijardo vertas atsakymas... o ka reiskia "buti"? zinoma, kad nemastyti, jog buni, o buti .
musu zmoniu pagrindine, netgi vienintele problema (kitos problemos is to ir isplaukia) ir yra, kad mes paskende mastyme, buvimas mums praktiskai neprieinamas. su retom isimtim. zmones susitapatina ( "tai esu as"), su proto strukturomis bei turiniu ( mintys ir emocijos), taip gimsta EGO, netikras as, fikcija, iliuzija. nuo programos, is esmes tai nesiskiria. kad iliuzija isliktu, ja turime pastoviai palaikyti - suteikti energijos, kitaip ji greit issisklaidys. EGO tai tolygu mirciai, zmogui susitapatinusiam su EGO, tai taip pat tolygu mirciai. jis geriau "motina parduos", nei atsisakys klaidingos tapatybes. taigi, EGO islikimui reikalinga energija "tiekia" nevalingas mastymo procesas. kuris virs 90 proc. diena is dienos yra praktiskai bevertis ir pasikartojantis. "sena plokstele". kiek procentu, priklauso nuo susitapatinimo laipsnio.
jei imsime, jog nevalingas mastymas yra minimas dviracio pedalais, praktiskai be tikslo kur nors nuvykti ar net megautis vykimu, o tik tam, jog nesustoti, tai beveik visi mes tik minam ir minam. zinoma, EGOistiniam protui reikia paaiskinimu, kodel tai darome, atseit be naudos taip nedaryciau. jis ju ir prisimasto, kad tik nesustoti. zmogus juk racionali butybe - viska paaiskins, kad ir kaip absurdiskai.
visi tik mina mina pedalus, dairosi vieni i kitus, kas greiciau ismins... jei kas nors paklausia "kodel reikia minti pedalus?" atsakymai labai nesiskiria - "visi taip daro", "tokia zmogaus esme - minti, nes jei neminsi - neegzistuosi", "kvailas klausimas, mine zmones pries tukstancius metu, mine pries simta, tai logiska isvada, kad zmogus neminti negali - taip jis sukurtas" arba "tokius klausimus uzdavineja tik ligoniai , eik salin, as taves nepazystu ir pazinoti nenoriu". tai tik keli EGO savigynos pvz.
taip pedalu minimas ir palaiko EGO, bei "uzstoja" tikraja zmogaus esme, tikraji AS. kuris nera iliuzinis ir toks buti negali. tai yra esme. tai gali rasti tik sustojes minti pedalus ir sustabdes dvirati - patekes i dabarti. nes dabartis, tokia vieta, kur dviraciai nevaziuoja ir pedalai neminami. dabartyje issisklaido iliuzijos ir lieka tik tai, kas is tikruju yra. jokia cia mistika, nors protui tai PATI didziausia mistika, kadangi dabartyje jis isnyksta, kaip ir visos iliuzijos .
taigi, norint stabdyti nevalinga mastyma - reikia tiesiog buti kuo dazniau dabartyje - dabar, o jei buni dabar, tai visada busi ir cia - ten kur esi. taigi esme yra Cia ir Dabar. tai atliakama palaispniui.
pradzioj reikia suvokti, kad nuolat galvoje skambantis balsas nera AS, tai iliuzinis as. tada galima tapti jo stebetoju - stebeti galvoje skambanti balsa, atsiranda visai kitokios kokybes samone - BUVIMAS, dabarties matmuo.
bukime kaip galime dazniau cia ir dabar; jei begame - suvokime, kad begame ( o ne paskeskime mintyse), jei valgome - jauskime skoni, suvokime pati procesa, kai mastome - suvokime, jog mastome, stebekime mintis, o ne bukime jomis. taip palaipsniu kils samoningumas ir sklaidysis iliuzijos. taip pasveiksime - nubusime.
sekmes.
p.s kaip galime dazniau uzduokime sau klausima "ar suvokiu, kad dabar esu?" ir patikrinkime ...

Aciu uz "paprotinima", Agata, bet zodziai yra tik kelio zenklai, jie tik nurodo krypti, bet savyje daugiau nieko neturi. kaip kelio zenklas "Kaunas" - neparodys, kas gi yra tas Kaunas. reikia ismokti zvelgti uz zodziu, kas slepiasi uz ju, i ka jie rodo, kur galima rasti "skoni", taciau paragauti VISADA reikia paciam. ir aciu Dievui .
nereikia prisiristi prie zodziu, vienam tas pats zodis reiks viena, kitam kita. kaip pvz. zodis Dievas, vienam reiskia seni su darzda ir lazda, sedinti ant debesies, stebinti visus ir kazka sprendzianti, kitam - pati gamta yra Dievas, treciam zmogus, ketvirtam dar kazkas... ne cia esme. svarbu skonis .
specialiai rasau taip - belekaip, is pirmo zvilgsnio, taciau tik is pirmo...
ka kiekvienu momentu supranti - ta ir turi suprast. kitaip nebuna. dar nebuvo taip, jog atsitiktu tai, kas neturejo atsitikti - tai neimanoma. imanoma tik manyti, jog "tai neturejo" nutikti, ir taip uzblokuoti suvokima, del ko taip nutiko...

(Aš neperskaičiau aukščiau esančio posto. Dabar neturiu galimybių susikaupti tokiems klausimams.)

Tačiau apie šią citatą parašysiu.
Tai man ir atrodo, kad aš tai išmokau.
Bet nenoriu sustoti.

Štai šį postą
http://www.traders.lt/forums.php?m=posts&p=161107#161107
parašiau ne todėl, kad jūsų postuose buvo kažkas išskirtinio, į ką visi atkreipė dėmesį. Eiliniai postai, kurių čia begalė, ir kuriuos, jei kažkas ir perskaito, tai tą pačią dieną ir pamiršta.
O aš juose įžvelgiau grandį, kurios man trūko kitoje mano grandinėje Juk ne šiaip sau pradėjau šią diskusiją, kad šiaip paplepėti. Ir nesvarbu, ar tai vadinsime žodžiais, ar kelio ženklais...tik tokias priemones šiuo atveju teturime.

Aš tiesiog nenoriu paleisti to,ką lyg ir apčiuopiau, bet iki galo dar kažko trūksta.
Nenoriu paleisti, kadangi man pačiai gaila daugelio savo apčiuoptų ir paleistų dalykų. Jie išgaruoja, likę užuomazgos būsenoje. Ir ta užuomazga tampa tokia trapi, kad sunku, arba net nebeįmanoma jos atgaivinti.

Tvarkiau kažkada stalčių - radau bent padrikus sakinius iš savo tuometinių minčių. Jos vertingos, jei jų nepamiršiu ir pildysiu po truputį. Man jos vertingos. To knygose neperskaitysi. Knygines mintis retai gyvenime praktikoje naudoju.
O radau popiergalį, kuriame linijos, kvadratukai, rutuliukai, rodyklytės į įvairias puses. Kai aš noriu, kad mane gerai suprastų, ką aš aiškinu (ne bet kam iš gatvės, aišku ), aš kalbėdama dar ir braižau padrikai. Ir sau, ir ne sau. Žodžiai ir sakiniai neišsilaksto. Jei būna neaišku, grįžtu dar kartą pakalbėti į kažkokį nubraižytą tašką. Ir ką...aš pati nebegalėjau suprasti, ką ten pribraižiau Bet prisiminiau, kad mintis buvo vertinga ir aš jos pagrindu priėmiau kažkokį gerą ir naudingą sprendimą. Ji gal pasitarnautų ir dar kartą Bet, tikiuosi, kažkur pasąmonėje užsiliko - reikalui esant, išlįs

Esu tikra, kad pasakysi, kad čia protas...protas...aš proto vergė... Lyg ir skiriu tuos dalykus.
Jis, protas, laikinai tampa mano vergu. Bet net ir vergo darbą privalau vertinti.

ne dabar ne protas, dabar TU ;). as irgi nuo to pacio pradejau gal net dauguma nuo to pradeda...

O aš tai šiuo metu niekaip negaliu suprasti, kaip tu to negali suprasti

Štai ir matome du skirtingus ginčų tikslus:

- ginčijamasi, kad nugalėti, su tikslu tapti "kiečiausiu"

- ginčijamasi, kad ginčo metu kažką "gauti" sau, o , kas svarbiausia - ateity būti kitokioje aplinkoje. Ne "nugalėtoje", bet kurioje žmonės "kalba ta pačia kalba", "supranta vienas kito žodžius".

Ar čia nėra veidrodinio atspindžio dvelksmo?

tai cia vadinasi konstruktyvi diskusija, o ne gincas ;)

ERDVE
"Kaip garsu negali buti be tylos, taip nieko negali buti be tuscios erdves. Kiekvienas fizinis objektas ar kunas kyla is nieko, jis yra apsuptas nieko ir galiausia vel pavirs i nieka. Ir ne vien tai - kiekvieno fizinio kuno viduje yra gerokai daugiau "nieko", nei "kazko". Fizikai teigia, jog medziagos apciuopiamumas tera iliuzija. Net kieta medziaga, iskaitant ir musu fizini kuna, sudaro beveik 100 procentu tuscios erdves - tokie milziniski yra atstumai tarp atomu, lyginant juos su ju paciu dydziu. Ir dar daugiau - net atomo viduje labai daug tuscios erdves. O visa kita veikiau panasu i virpesius nei i tvirtos medziagos daleles - visa yra lyg muzikos gaida. Budistai tai zinojo jau daugiau nei pries 2500 metu. "Pavidalas yra tustuma, tustuma - tai pavidalas", sakoma "Sirdies sutroje", viename is zinomiausiu budistiniu tekstu. Visu daiktu esme yra tustuma.
Neisreikstumas siame pasaulyje yra ne tik kaip tyla - jis taip pat yra persmelkes visa fizine visata kaip erdve - ir jos vidu, ir isore. Ir jos taip pat lengva nepastebeti, kaip kad nepastebime tylos. Visi atkreipia demesi i daiktus erdveje, bet kam rupi pati erdve?
Atrodo, kad sakydamas "tustuma" ir "niekas" jus vengiate pasakyti, jog ten nieko nera. Jauciu uzuomina, jog ten esama kazkokios mistines kokybes. Kas yra tas "niekas"?
Taip klausti negalima. Tai jusu protas bando is "nieko" sukurti "kazka". Ta pati akimirksni, kai paversite tai kazkuo, ta "kazka" prarasite. Niekas ir erdve tera jutiminis Neisreikstumo pasireiskimas. Tai tera tiek, jog kazkas gali apie tai pasakyti; toks savotiskas paradoksas. Tai negali buti zinojimo objektas. Neimanoma parasyti mokslinio darbo apie "nieka". Kai mokslininkai nagrineja erdve, paprastai jie ja laiko kazkuo, kas visiskai neturi jokios esmes. Bet nieko nuostabaus, kad naujausios teorijos teigia, jog erdve visai nera tuscia, kad ji uzpildyta tam tikros substancijos. Jei jau sukurta teorija, matyt, nesunku atrasti, ka galima jos deka paversti substancija, bent jau kol kita teorija neprades teigti kitaip.
"Niekas" tik tada gali buti Neisreikstumo vartai, kai nebandysite jo suvokti ar suprasti.
Argi ne bandymu suprasti mes cia esame uzsieme?
Nevisiskai. As pateikiu jums uzuominas, rodancias, kaip galite Neisreikstuma atskleisti savo gyvenime. Mes net nebandome jo suprasti. Nes cia nera nieko, ka galima butu suprasti.
Erdve neturi būties. Būti - reiskia būti matomam, išsiskirti. Erdves suprasti neimanoma, nes ji nei matoma, nei kuo nors issiskiria. Ir nors jos pacios savaime nera, ji sudaro salygas būti visa kam. Lygiai taip pat nera nei tylos, nei Neisreikstumo.
Taigi kas atsitinka, kai atitraukiame demesi nuo objektu, esanciu erdveje, ir imame samoningai suvokti pacia erdve? Kokia yra sios patalpos esme? Baldai, paveikslai ir visa kita yra joje, taciau jie nera patalpa. Grindys, sienos ir lubos nustato patalpos ribas, bet tai taip pat nera si patalpa. Tad kas gi sudaro patalpos esme? Erdve, zinoma, tuscia erdve. Be jos nebutu jokios "patalpos". Bet kadangi erdve tera niekas, galime sakyti, kad tai, kas yra ne cia, yra svarbiau uz tai, kas cia yra. Tad isisamoninkite, jog erdve yra visa tai, kas aplinkui jus. Negalvokite apie tai. Jauskite ja tokia, kokia yra. Skirkite demesio niekam.
Kai pradesite taip daryti, jusu samone pasikeis. Ir stai kodel: erdveje esanciu objektu - baldu, sienu ir visu kitu - vidiniai atitikmenys yra jusu proto objektai: mintys, emocijos ir pojuciu objektai. O pacios erdves vidinis atitikmuo yra jūsų sąmonė, kuri sudaro salygas buti proto objektams, lygiai kaip erdve leidzia egzistuoti visiems daiktams. Tad jei atitrauksite demesi nuo daiktu - objektu, esanciu erdveje - savaime atitrauksite demesi ir nuo proto objektu. Kitaip tariant, del sios priezasties neimanoma galvoti ir tuo paciu metu samoningai suvokti erdve ar tyla.Kai imate sąmoningai suvokti jus supancia tuščią erdvę, tuo paciu metu imate sąmoningai suvokti neprotavimo erdvę, pačią grynąją sąmonę - Neišreikštumą. Sitaip erdves meditavimas gali tapti jusu vartais.
Erdve ir tyla yra dvi vieno dalyko puses, tas pats niekas. Jos yra i isore perkelta vidine erdve ir vidine tyla, kurios yra ramybe - begalines visos buties įsčios. Beveik visi zmones net nenutuokia apie tai. Ju pasaulyje nera vietos vidinei erdvei, ramybei. Jie neturi pusiausvyros. Taigi jie pazista savo pasauli, bent tikisi, kad pazįsta, taciau jie nepazįsta Dievo. Jie tapatina save išimtinai tik su savo fiziniu ir psichiniu pavidalu ir lieka neįsisąmoninę esmės. O kadangi visi pavidalai esti labai nepastovūs, žmonės gyvena baimeje. Si baime gimdo klaidingas pažiūras, iškraipo suvokiamo pasaulio vaizdą.
Jeigu kokia nors kosmine stichija sukeltu pasaulio pabaiga, Neisreikstumas isliktu visiskai nepaveiktas. "Stebuklu vadovas" sia tiesa isreiskia labai izvalgiai: "Tam, kas is tiesu yra, niekas negresia. Nieko netikra nera. Cia slypi Dievo ramybe".
Jeigu liksite samoningai susisieje su Neisreikstumu, jus vertinsite, mylesite ir didziai gerbsite visus reiskinius ir kiekviena gyvybes forma juose, nes tai - uz pavidalo esancio Vieningo Gyvenimo israiska. Taip pat zinosite, kad kiekvienam pavidalui skirta isnykti ir kad niekas nera taip labai svarbu. Jūs būsite "nugalėję pasaulį", kaip sakė Jėzus, arba, pasak Budos, būsite "persikėlę į kitą krantą"."
E.T

hmmmm....ar ginčas bręsta, ar konstruktyvi diskusija męzgasi..

hmmmmm.....o kur esti ta spraga? arba....kas yra spraga?

Nepiktui advokato nereikia, pats puikiausiai savimi pasirupina....

Na, kas tave papiktino/suerzino tame? Pasijutai esantis tarp beveik visu zmoniu....? ....ar kitoje puseje?

O CIA ISSOKSIU AS IR PRITARSIU PEPEI ))

beveik visi nepretenduoja į klasifikaciją. Tai yra tiesiog teiginys. Nori užginčyti? Labai prašom.

Priskirk jam savo prasmę....Neteik jokios prasmės....Tai kas?

Visada prašom, pepe,visada

pepe cia tema pafilosofuokim, jeigu ka, cia gal tikiesi grafiku ir ataskaitu su irodymais? Nepatinka neskaitai, jei turi ka pasakyti sakyk. Man nepikto mintys patinka. Ir nereikia cia kabinetis. Ok? O tai cia prisiknisai prie vieno zodzio, jei nori jis padarys tame sakinyje corection, tada gal ir problemos neliks?