Iš kur tiek pykčio?
Taip atrodo kelias į nušvitimą???

Kodėl aš negalėčiau turėti kitokios nuomonės?

Filosofija be kavos - gerai?
Filosofija su kava - blogai?

Čia tokios instrukcijos?

Tarp kitko, po tų diskusijų apie kavą aš pabandžiau atidžiau pastebėti tą kavą. Ir priėjau apie ją visai kitokios išvados - ne tokios, kaip Foxo, ir ne tokios, kokia yra oficiali.
Visai kitokios.
Ir būtent vien už tai dėl kavos aš dėkinga esu Foxui už tas senas diskusijas.

1. Nesamone (cia del mulkiu).

2. Nesamone. Filosofija be kavos - gerai?
Filosofija su kava - blogai?

P.S. Ziurint i horizonta is poliarizuotu tasku, turbut regisi atvirksciai. . Filosofuoti maloniau su kava ir ba pykcio.

Kodėl?
Vis vien nori būti mulkiu???

Matai, pepe, čia pas mus lorpak propaguoja bendravimą virpesiais.
Pasirodo, jis nėra jau toks ir sudėtingas.

Va ten ir "užgimė" mulkis

Na čia ir prajuokinai
Visada maniau, kad tu poetiškos sielos butybė nestokojanti vaizduotės, bet pasirodo tu dar ir humoristė Puiku, taip ir toliau
Nežinau kaip kituose postuose, bet šitame pajaučiau tavo nuoširdumą ir šilumą.

Kas dėl kavos, tai nesenai aš jos ragavau (berods po 2 metų negėrimo). Pajutau ryškų poveikį. Galiu drasiai pasakyti, kad tai stiprus dirgiklis, išbalansuojantis organizmą. Vienas pliusas kavai - tai jos teigiamas oksidacinis redukcinis potencialas (tik šviežiai maltos kavos). Tai reiškia, kad ji turi nemažai naturalių antioksidantų, bet ar tai "atperka" jos nepalankų poveikį, spresti kiekvienam asmeniškai.

Jei ribojimą suprasi kaip kažko brangaus tau netekimą, tada taip - kažko atsisakęs, save varžysi ir kentėsi (būsi nelaimingas savo noru)
Jei ribojimą suprasi kaip kažko nereikalingo atsikratymą - kažko atsisakęs, tapsi lengvesnis, laisvesnis, laimingesnis.

O jei kalbėti iš esmės, tai gryno atsisakymo nebūna. Viena priklausomybė keičiama kita ir tiek. Viena energija transformuojama į kitą. Taip mes "augame". Augimą aš suprantu kaip vis mažesnį nesamoningumą, o vis didėjantis samoningumas pamažu veda prie vieno tikslo išsipildymo - vietoj savo norų ir troškimų pildymo, LEISTI per save lietis dieviškumui. Tik tiek - bet LEISTI (atsisakyti savo laisvos valios dovanos rinktis) yra sunku. Išeina taip, kad didžiausia dovana dievui/kūrėjui, suteikusiam mums laisvą valią, yra tos laisvos valios grąžinimas.

Bent jau taip manau šiuo momentu...

O man nėra sunku negerti kavos, gerti kavą, pamiršti/nespėti papietauti, prisivalgyti daug ir skaniai.


O aš nesuprantu tų tavo žodžių. Aš nežinau, kas yra dieviškumas. Aš nesiekiu dieviškumo.
Ar kiti tave laikys dievišku? Ar tu pats save laikysi dievišku? Ar viskas kartu?

Štai tik tas vienas dalykas mus ir teskiria.
Tau yra sunku, man yra lengva.

Aš tai priskiriu gyvenimo smulkmenoms - malonioms.
Jei pamiršau/nespėjau papietauti - reiškia kažkas tuo metu buvo įdomesnio/svarbesnio.
Visada tai darau tik tada, kai noriu, o ne pagal taisykles.
Bet jei valgau/geriu kavą - jaučiu malonumą, koncentruojuosi į maistą. Pokalbiai/filosofijos tuo metu - man balastas. Nebent iš mandagumo ką taušku, jei būtina ( ).

Aš nesuvokiu, kaip iš tokių niekalų galima ištisas filosofijas sukurti.

Aš nesuvokiu, kaip iš tokių niekalų galima ištisas filosofijas sukurti.

Ka tik irodei, kad galima. Agata vs Agata apie kavos gerimo paprocius.

Bus tau - "Agata vs Agata apie kavos gerimo paprocius"

Paskaityk, ką SSSRegis apie tai rašė:
http://www.traders.lt/forums.php?m=posts&p=174536#174536

Tau su tuo reikalu šiokia tokia problemėlė

Fox filosofijoje kava yra demonas ( )
Agatos filosofijoje kava yra dievas ( čia tik priešpastatymo tikslais).

Pati kava. O prie ko čia kavos gėrimo papročiai? Jei jos neneigi, kažkokiu būdu juk reikia į save susipilti...( )

O aš šį postą tada parašiau rimtai. Tikėjausi kažką įdomaus, naujo, nežinomo, nestandartinio išgirsti.
Juolab kad buvo:


Negalvojau, kad čia tiek triukų bus prisukta po to

Agata

Suplakei mano abu postus į vieną.

Patikslinimui: kavos man negerti visai (o ne tai gerti tai negerti) - nėra sunku, nes tai išlaisvina mane (mano kūną nuo streso, mano protą nuo polinkio) suteikia mano būvimui daugiau ramybės ir harmonijos. Tai lengva (pirmo posto mintis)

Nežinai, kas yra dieviškumas? Puiku. Tai jau gera pradžia. Suvokti nesunku. Vienas pagrindinių dieviškumo aspektų yra besalyginė meilė. Sakydama - aš nesiekiu dieviškumo, tartum sakytum, kad aš nemyliu ir nesiekiu meile dalintis. Kitų nuomonės čia visai nesvarbios. Meilė besalyginė ir tiek.

Mus skiria tik tavoji dalis, norinti taip manyti. Ta dalis gali ekzistuoti tik atskirai nuo kažko, todėl ji visais būdais visur ir visada stengsis ieškoti skirtumų, išskiriančių tave nuo kitų ir tuo pačiu matinančių tavo ego.

Lengva yra vertinti ir teisti. Sunku mylėti nežiūrint į išorės formas.

Kai ryškėja žmogaus samoningumas tai automatiškai ryškėja fokusas į savo norus, jų pagrystumą ir "nuosavybės teises". Kyla klausimai: ar tikrai tai mano noras? ar tikrai aš to noriu sąmoningai? ar tik nedarau aš to net nesusimastydamas? kaip tai man atsiliepia? ką tai man duoda?

Žiūri teliką? Klausai radijo? Mėginai to nedaryti pvz kad ir pusmetį? Jei nemėginai, ar manai kad tokia veikla visiškai neįtakoja tavo sprendimų ir norų? Tai tik klausimai pamastymui....

p.s. kartais "kai noriu" gali būti kaip vienas punktas iš storo tasyklių sąvado

Tai dar labiau utopinis terminas.
Tam, kad jį pats gerai suvoktum, turi jį išskaidyti į begalę atskirų pjūvių ir suvokti gerai kiekvieną iš jų. Tu esi tikras, kad taip yra?

Tai realiai nieko nereiškia. Nei man tu paaiškinai, nei pats, kažin, ar suvoki. Per daug standartinis sakinys. Standartinius sakinius žmonės naudoja, kai patys jų nelabai supranta. Pakartoja iš kito lūpų išgirstą frazę.


Taip pat standartinis sakinys. Vertinti...juk natūralu, kad pamąstai apie išgirstą. Jei aklai priimi-tai nebetraktuojama vertinimu, jei išsakai tuo klausimu mintis - jau tuoj vertinimas. O vertinimas - jau verdiktas. Jau negerai. O juo labiau teisti. Na koks gi teisimas išsakytos minties suabejojimu?
O kodėl sunku mylėti, nežiūrint į išorės formas? Visai nesunku. Štai man patiko vienos psichologės mintis per TV - "ar jūs mylite žmogų tokį, koks jis yra, ar tokį, koks jis galėtų būti?". Čia visa esmė. Taigi ir atsakymas - ar sunku, ar nesunku.

O kas čia blogo? Argi skirtumai yra blogis? Visi žmonės yra skirtingi kažkuo. Vienus kitų skirtumus nuo savęs tu priimi(papildai save), kitų nepriimi(nes nenori). Juk visiškai vienodo tu negali nei priimti, nei atmesti. Tu tai jau turi. Tai yra tas pats, tau žinoma, tai tu pats, tik kitame žmoguje.

Ne, tai ne apie kaprizų tenkinimus. Pats prieš save juk to neišdarinėsi.
Tiesiog jauti, kad kažko norisi. Čia tai, ką aš vadinu - "pats organizmas pasako". O jis pasako ne vien apie maistą ar kažkokių mikroelementų ar vitaminų trūkumą, bet ir apie dvasios poreikius tuo momentu.

Bet kokį ryšį savęs varžymas turi su besąlygine meile?
Juk tu neatimi nieko iš kito. Jei kąsnis yra vienas, tai nesuvalgydamas atiduodi jį kitam. Bet visuotinio bado nėra.
O jei ne apie maistą - tai neturėdamas tu negali ir nieko duoti kitam. Tai tu skriaudi kitą, jam neduodamas. O skriaudimas yra priešingybė meilei - tuo pačiu visuotinei meilei.

Vienas pagrindinių dieviškumo aspektų yra besalyginė meilė.

Jei dievas myli visus besalygiskai (tikincius, netikincius, teisuolius, nusidejelius, krikscionis, budistus, musulmonus...), kokia tada religiniu praktiku prasme?

Tai ne terminas, ir tuo labiau ne utopinis. Be meilės nebūtų nei tavęs nei manęs. Tai visa ko pradžia ir visa ką rišanti medžiaga. Kam tie begalės pjūvių suvokimui? Ar tam, kad pamiltum šunelį pirmą turi jį išskrosti?

Visi kiti komentarai pas tave kyla vis iš tos pačios klampios balos - geai/blogai. Kol iš jos neišlipsi, tol sunkoka bus bendrauti

Religija kartais būna taip toli nuo dieviškumo. Ji pati kartais atsitveria minčių, laikomų absoliučia tiesa, siena ir palaiko tos sienos tvirtumą tikėjimu, kuris būna ne kas kita o tų minčių rinkinys.

Jei dievas myli? Jis tai myli, bet ar myli tu - jo dalelė, turinti laisvą valią rinktis ką mylėti o ko ne? Religinės praktikos, matyt, atlieka kaip po kelio funkcija, kuriuo žengiama ieškant savyje dieviškumo. Bet šiandiena religinės tiesos taip iškraipytos, kad einant tuo keliu sunku būtų nenuklysti.

Aš žinau, ką parašiau. Viskas yra "terminas". Tai tėra žodis, sutartinis žodis, kelio ženklas. Jei tu supranti, apie ką aš norėjau pasakyti, ir aš suprantu, ką aš norėjau pasakyti, nėra jokio skirtumo, koks čia žodis bus parašytas. "Terminas" šiuo atveju tik parinktas tam, kad kiti žmonės bent kažkiek galėtų priartėti suvokiant, apie ką mes kalbame.