Skambutis
- Sveiki, cia UAB "Vilniaus vandenys"?
- Taip.
-Sakykite, kodel pas mane is krano bega Red Label?
-Nesijaudinkite, Jus viska apmokejote.
-Ir vistik malonekite atsakyti, kodel Jus mums po spaudimu ta viski kishate?
-Kad Mishaniai is pries tai buvusio anekdoto santechnika neuzshaltu...

Nuo 2012 m. sausio 1d. Vilniaus daugiabučiuose įvedamas naujas skaičiavimo būdas už šildymą. Bus trys atsiskaitymo planai kuriuos pagal poreikį galės pasirinkti gyventojai.
> Planas "Zuokula" 999 lt/ mėn*. Už šia sumą
garantuojama, kad bute bus ne mažiau 30 laipsnių net ir atidarius visus langus.
> Planas "Šaltiena" 499 lt/men*. Pasirinkusiems šį mokestį bute bus palaikoma 15 c temperatūra.
> Planas "Stimpu" 299 lt/men*. Pairinkusiems ši paslaugų planą, bute bus palaikoma 10c temperatūra.
* Mėnesio gale taikomas papildomas kuro mokestis.
> Negalima pasirinkti plano "Stimpu" jeigu kas nors iš kaimynų už sienos užsisakė planą "Zuokula".
> Pasirinkę planą "Stimpu" privalo kas dešimt dienų registruotis telefonu ir patvirtinti, kad dar yra gyvi.
> Lauko temperatūrai pakilus virs +15c visiems automatiškai įjungiamas planas "Žiema 199 lt"

Britons the dunces of Europe: More Lithuanians are achieving A-level standards than our children

British adults are worse educated than those in 18 other European nations including Lithuania, the Czech Republic and Slovakia, figures showed yesterday. The statistics show that in 2010, 76.1 per cent of UK adults were educated to A level, compared with 92 per cent in Lithuania, 91.1 per cent in the Czech Republic, 91 per cent in Slovakia and 89.2 per cent in Estonia - the nations at the top of the table.

For saulius: A level = kazkas panasaus i musu vidurini issilavinima su valstybiniais egzaminais. Anglai su A level stoja i univerus. Pagal straipsni Lietuviai didziausia procenta europoje turintys vidurini issilavinima, Britai - 18-toje vietoje.

prasom lieyuviskai

"Jeigu 90 proc. baigusiųjų mokyklas stoja į aukštąsias mokyklas, aišku, kad kažkas irgi yra negerai. Ko tikrai daug stokojame, tai profesinių specialistų, kurie galėtų kokybiškai atlikti darbą. Mes puikiai įsivaizduojame, kiek Lietuvoje yra statybų, mes žinome, kiek naujų namų statoma, kiek miestų kuriama, kiek plečiasi Lietuvos miestai, tačiau per metus Lietuvoje aukštąsias mokyklas baigia 150 architektų. Jūs dabar pagalvokite sau tyliai, kiek iš jų šiandien rinkoje randa darbo pagal specialybę. Jei kokie du ar trys, tai pats geriausias atvejis“, – sakė R. Dargis."
http://verslas.delfi.lt/business/rdargis-uz-auksta-jaunimo-nedarba-atsakinga-svietimo-sistema.d?id=55281915

Luiny, tavo zinute nevercia manes atsipalaiduoti, grupinio pavirkavimo tema cia . Aciu.

PS: Tai kad jaunimas nemoka savo gyvenimo kelio pasirinkti ir visi masiskai stoja i univerus nera siandienos Dargio atrasta problema, ir jau N metu apie ja kalbama. Taip tai yra blogai - bet ar del to kaltas aukstas % turinciu vidurini issilavinima? Tai niekaip nesusije su vidurinio issilavinimo turejimu, nes toki pati auksta procenta turintys skandinavai, sveicarai ar kitos turtingesnes salys (ziureti lentele angliskame straipsnyje) tokiu problemu neturi. Tai aukstojo mokslo problema, kuri kaip zinia bandoma spresti apjungiant univerus (mazinant skaiciu studentu). Kazkur maciau statistika kad LT vienam univerui tenka keturis kart maziau gyventoju, nei vakaru salyse. Lygiai taip pat problemos galima ieskoti darbdaviu tarpe, kur neturint aukstojo - nesi vertinamas. Dabar betkur darbinantis reikalauja 5 uzsienio kalbu, 2 aukstuju ir t.t., nors kaip taisykle visi dirbt ismoksta darbe - o ne univere. Tegul Dargis problemos pradeda ieskoti MRU vadovu tarpe, kurie i rinka paleidzia tukstancius niekam nereikalingu teisininku...

http://www.15min.lt/naujiena/zmones/uzsienieciai/arnoldas-schwarzeneggeris-ir-sylvesteris-stallone-drauge-iamzinti-ligonines-palatoje-27-195127?utm_source=autoplius_int&utm_medium=15min&utm_campaign=listinimas#axzz1ly0luSNg

Nuostabus rugpjūčio vakaras, maždaug 6 valanda vakaro. Atsibudau, nes mano šuo laižė man veidą ir po truputėlį inkštė. Išvakarėse buvau audringame baliuje, kur buvo vartojami gyvybei pavojingi alkoholio kiekiai.Atsimerkiau. Šuo tęsė savo užsiėmimą. Jaučiausi lengvai pagiringas.

Lengvos pagirios pasireiškė daliniu mano kūno paralyžiumi. Tai yra, manęs visiškai neklausė dešinė ranka ir tos pačios pusės koja. Ir dar aš apkurtau ir nustojau matyt kairiąja akimi. Jei šiuo momentu būčiau norėjęs ką nors pasakyti, geriausiu atveju gautųsi kažkas panašaus į:

- Aaaa… uuu… ggg…

Iš šuns akių supratau, kad jei per artimiausias penkias minutes jis nebus išvestas į lauką, iš mano burnos sklindantis pagirių tvaikas bus sustiprintas šuns šūdo smarve.

Užsimečiau džinsinę striukę (vėliau ji labai pasitarnaus) ir išvirtau į gatvę. Buvo sekmadienis.

Jūs kada nors bandėte vaikščioti, kai absoliučiai nevaldote vienos rankos ir kojos? Vis dėlto sugebėjau atšliaužti iki kioskelio. Judesiais parodžiau, kad man reikia poros butelių alaus. Pirmas butelys buvo „sunaikintas“ akimirksniu.

O gyvenimas po truputį pradėjo gerėt… Todėl buvo nuspręsta pasivaikščiojimą pratęsti Botanikos sode. Tai maždaug dvidešimt minučių kelio.

Ir štai, pagaliau aš vietoje: šunys, žmonės, ramus vakaras, šilta… Bandžiau susirast nuošalų kampelį, kur galėčiau ramiai išgert alų, o mano šuo galėtų iki valiai išsilakstyti. Deja, sekmadienio vakarą Botanikos sode to padaryti, praktiškai, neįmanoma.

Sunku pasakyti, ar nuo alaus, ar tai nuo vakarykščio baliuko,tačiau mano organizmą pasiekė pirmoji banga. Žmonės, jus kada nors yra pervažiavęs buldozeris? Jis užvažiavo man ant galvos ir lėtai pradėjo slinkti kojų link. Tai, ką stūmė buldozeris, galėjo įšeiti tik per vieną vietą, ir tai buvo mano subinė. Akimirksniu išpylė šaltas prakaitas. Mano subinė paklausė manęs:

- Klausyk, brolau, gal – pašikam?

Tačiau tuo momentu banga atslūgo ir išnyko visai. Na, net kvailiui būtų aišku, kad reiktų ramiai slinkt link namų. Bet iš kitos pusės – viskas baigėsi laimingai, gyvenimas vėl tapo nuostabus.

Todėl aš atsirėmiau į medį ir užsirūkiau.

Antroji banga atskriejo tarsi uraganas. Ji suspaudė mano organizmą aštriai ir galingai, viską iš jo išspausti bandydama vienu ypu. Aš, lygtai, net kriuktelėjau. Jau antrą kartą šį vakarą kūną išpylė šaltas prakaitas. Aš užsimaniau ne šiaip sau pašikti, ne. Supratau, kad dabar privalau arba pašikt arba pirštu užsikišt subinę. Tačiau ir antroji banga palengva atsitraukė.

Vėl ramiai užsirūkiau… Šuo kuo ramiausiai graužė medžio šaką, man buvo gera. Smegenys pradėjo siųsti neramius signalus: o ar ne geriau būtų eiti namo? Tačiau butelis alaus, cigaretės, ramus ir šiltas vakaras šią mintį nustūmė toli toli. Po truputį pradėjau valdyti nutirpusį kūną, pradėjau girdėt abejomis ausimis…

Trečioji banga atūžė tarsi cunamis.

Mano subinė jau nieko neklausinėjo, ji, paprasčiausia, rėkė:

- O štai dabar, vaikine, aš tiesiog šiksiu!

Ji ne klausė, ji tvirtai žadėjo.

Man iš orbitų iššoko akys, o liežuvis, rodos, išsprūdo iš burnos ir karojo lyg šlapias skuduras.

Titaniškomis pastangomis užspaudęs savo „pusrutulius“ ir smarkiai suglaudęs kelėnus, supratau, kad man liko „maksimum“ dvi – trys minutės, ilgiau išlaikyt nesugebėsiu. Prisegęs šuniui pavadėlį, puoliau, kur akys veda. Žmonės, ar jūs kada nors bėgote su stipriai suspaustais „pusrutuliais“ ir suglaustais keliais? O aš bėgau ir paskui save tempiau šunį.

Nubėgęs apie trisdešimt metrų, supratau, kad tai klaidinga kryptis ir ten priteršti aš negalėsiu. Todėl žaibiškai apsisukau ir jau nulėkiau priešinga kryptimi. Orientuotis trukdė TAI, kas bandė išsiveržt iš mano vidaus. Kažkokiu momentu užmečiau akį į paskui mane oru lekiantį šunį ir jo akyse išskaičiau tik vieną klausymą:

- Šeimininke, tau ką – kiaušius uždegė, kad taip lakstyt pradėjai?!

Spaudimas subinėje pasiekė kritinius parametrus.

Man jau viskas buvo iki lemputės. Buvau pasiruošęs sėsti ir pašikt ten, kur stovėjau. Tačiau tai atlikti trukdė išsiauklėjimas. Prie kūno prilipo marškinėliai.

Pradėjau silpti. Tiesiog mačiau, kaip mano subinė žiojasi. Sąmonė mane apleido, liko tik laukiniai instinktai. Ir – o, stebūklas! Nedidelė laukymė, apaugusi krūmais, saugančiais nuo pašalinių žvilgsnių! Kaip greit nusimoviau kelnes… Nusimečiau jas drąsiai,nei dėl nieko nesijaudindamas. Mano viduriai buvo nerealiai suskystėję.

Tikriausia žinote, kad šuns uoslė gal šimtą kartų jautresnė, nei žmogaus. Mano šuo keistai pakreipė nosį ir tvirtu žingsniu pasuko link mano užpakalio. Tačiau, porą kartų gavęs per nosį, suprato, kad jo sprendimas buvo ne visai teisingas.

- Oi, o kas čia pas mus toks gražutis…

Aš vos „neapšalau“. Dargi vos neleptelėjau, kad tas „gražutis“ – tai aš.

Tiesiai link mano šikimo vietos, vedina prancūzų buldogu, artėjo nuostabi moteriška būtybė.

Man liko tik du variantai.

Pirmas. Per porą sekundžių nusivalyt užpakalį, užsisegti kelnes ir pasirodyti visu savo gražumu. Tačiau mano subinė signalizavo, kad procesas tikrai dar ne galutinėje stadijoje.

Antras. Ir toliau likti esamoje padėtyje. Vaidinti, kad, paprasčiausia, pritūpiau pailsėti.

Išsirinkau antrąjį variantą. Tiksliu judesiu sau ant kojų užsimečiau striukę ir taip likau tupėt!

- Jūsų šuo berniukas ar mergaitė, o tai aš akinius namuos palikau, nelabai matau, - artėdama link manęs paaiškino gražuolė.

- Beeerniuuuukas, - išspaudžiau. Savo subinės kontroliuoti negalėjau, o kaip tik dabar mes gyvenom absoliučiai skirtingus gyvenimus.

Rašau šias eilutes ir verkiu. Kaip sunku šikt šalia gražios mergičkos ir vaidint, kad tik šiaip, pailsėt pritūpei.

Mano šuo linksmai laksto su buldogu, vardu Musia. Na, kaipgi galima buldogams duot tokius vardus?!

- Oi, o jūs žinote, mes neseniai čia atsikraustėme ir mes neturime draugų, - iščiūlbėjo mergina.

Palauk, tuoj išsišiksiu ir tapsiu tavo artimu draugu, šmėkštelėjo mintis.

- Kas tie meeees, - blyn, mano subinė tuoj viska sugadins.

- Taigi mes, aš ir Musia, - krykštavo panelė.

Man nutirpo kojos. Kalbėjomės jau dešimt minučių. Būtų gerai, kad ji nesijudintų, kitaip iškart pamatys mano nuogą užpakalį ir tai, kas po juo. O ten buvo ką pažiūrėti. Viso pokalbio metu jaučiau, kaip iš subinės,nors ir nedidelėmis porcijomis, tačiau nuolat, varvėjo šūdai.

- Oi, o jūs į parodas vaikštote?, - pramurkė tas baltas angelas.

- Vaaaaikštom, - išstenėjau.

- Oi, kaip įdomu, papasakokite!, - nekaltai mirksėdama čiulbėjo gražuolė.

Py..diec, tiesiog py…diec! Aš šiku šalia simpatiškos merginos ir ji dar prašo papasakot, kaip mes vaikštom į parodas.

- Na, mes, šitą, Ukrainos čempioooonai, - dar pora tokių garselių ir ji pagalvos, kad man bloga. O man iš tikrųjų buvo nelabai gera. Bendraujame jau dvidešimt minučių. Ji čiauška apie Musios auklėjimą, o aš po truputį šiku.

Kojos nutirpo galutinai. Vieną koją pabandžiau iškišt į priekį, tačiau greit atsisakiau šios idėjos, nes vos neatsisėdau į savo šūdą. Būtų pats laikas viską baigt, tačiau kaip? Pasakyt, kad aš jau nusišikau ir dabar noriu nusivalyt užpakalį, o po to mes galėsim pratęst pokalbį? Ne, šis variantas atkrenta.

- Aš Andžela, o koks jūsų vardas? – paklausė mergina.

Tu man dar ranką pasisveikinimui ištiesk.

- Saaaaša, - šakės, mano subinė galutinai nusprendė sugadint visą idiliją.

- Aš štai vaikštinėju rytais nuo dešimtos, o vakare nuo septynių valandų. Žiūrėkit, kaip mūsų šuneliai gražiai tarpusavy žaidžia, užsirašykit mano telefoną, galėsim kartu vaikščioti! – „pasidavė“ angeliukas.

Jei rimtai, tai labai norėjosi ją ir jos Musia pasiųst ant trijų raidžių. Tačiau iš striukės išsitraukiau popieriaus lapelį ir sąžiningai užsirašinėjau jos telefoną. Py…siec, šikdamas „nukabinau“ paną. Hu-hu-hu. Tačiau tada juokai man jau nerūpėjo…

Mano subinė išleido tokį bjaurų garsą, kad net neįmanoma aprašyti. Tai buvo kažkas panašaus į drėgną, pertraukiamą ir šaižų perdimą, kuriam antrino krintantis – čiurlenantis šūdo garsas. Šiuos garsus pabandžiau sušvelninti mandagiu kostelėjimu. Galbūt mergina nieko ir nesuprato, tačiau Musia tiksliai nustatė garsų šaltinį. Musia ristele pasileido link manęs. O mano šuo, padla, ramiai sau gulėjo ir griaužė kažkokį pagalį.

Galvoj buvo tik viena mintis: kaip nuvyti Musią. Jei dar priartės, būtinai užuos subtilų mano išmatų kvapą. Ir tada Musia tikrai nuspręs sužinoti tikslią kvapų kilmę. Subinė vėl išleido garsą, tačiau aš jau nieko nedariau – tiesiog sėdėjau, klausiausi merginos čiauškėjimo ir buvau pasiryžęs pasitikti savo graudų likimą.

Musia, atsargiai praėjusi šalia manęs, pasuko tiesiai link mano užpakalio. Nežinau, ką ji ten darė, tik šalia subinės jutau jos karštą alsavimą. Vos nepravirkau. Tačiau Musia tuo neapsiribojo. Ji pradėjo laižyti mano užpakalį. Šmėkštelėjo mintis: jei Musia laižo mano subinę, reiškia, mažiausia iki pusės ji įsibridusi į mano šūdus. Pabandžiau įsivaizduoti, kaip atrodys Musia, kai baigs laižyti mano subinę. „Apšalau“ galutinai.

Šuns šeimininkė ir toliau čiulbėjo apie šunų auklėjimo ir šėrimo problemas, Musia ir toliau laižė mano subinę. Aš, paprasčiausia, užsirūkiau ir pravirkau…

Tačiau šiuo momentu šiai dangiškąjai idilijai atėjo galas. Ketvirtoji šūdų išsiveržimo banga priminė pasaulio pabaigą.

Nebekontroliavau nei savęs, nei savo subinės. Net nebandžiau šiai bangai priešintis. Pajutau, tarsi šiuo momentu iš manęs išsiveržė kokie du kilogramai šūdų. Musia keistai krenkštelėjo ir nutilo. Aš jau net nebeprakaitavau, paprasčiausia, tik laukiau.

- Musia, Musia, mergaite, ateik pas mane…, - sunerimo šeimininkė.

O anksčiau, durne, šuns pašaukti negalėjai? – dingtelėjo mintis.

Kai pamačiau Musią, supratau, kad tai, ko aš bijojau anksčiau, tebuvo vaikiški žaisliukai.

Nuolat kliūdama už šakų ir pagalių, Musia judėjo keistais zigzagais. Tuo pačiu ji keistai,kažkaip drėgnai kosėjo ir inkštė. Kai ji atsidūrė šalia manęs, „ach..jelinau“ galutinai. Musią apšikau nuo galvos iki kojų. Apšikau viską: akis, ausis, burną, nosį ir , apskritai, visą kūną. Tai buvo didelis šūdo gabalas buldogo kojomis…

Jūsų šuo buvo baltas? Tai štai, dabar jis rudas. Namuose pamiršote akinius? Ką tokiu atveju jūs darote?

Teisingai, tam, kad apžiūrėti jūsų augintinio keistus pokyčius, jūs jį paimsite ant rankų. Musios šeimininkė taip ir padarė…

Ką dar galėčiau pridurt? Iki šio momento Andžela buvo „kliova“ mergička…

kažkodėl randu paralelių....))

http://www.youtube.com/watch?v=RPZ6LaYYzHM&feature=related

Ir graikai statinės viršiuje ))))

Aš nuo 18m. augau finansuose pradžioje spekuliantai.lt kol nebuvo privatizuotas, paskui traders.lt, sekėsi prastai, nors ketinimai buvo geri. Gerais ketinimais kelias į pragarą grįstas. Kadangi tėvas mirdamas pasakė, atiduodu sesei ūkį eik tu p***** po kolūki. Tai mieli kolūkiečiai, maitinuos dabar likučiais. Kaip jaučiuosi iš kolūkio ten grįžęs...

soldat
Jaučiuosi užaugęs finansuose ir man skambutis(margin call) nebebaisus, ką vartoju neklauskit. Žadu parašinėt šitoj temoj gi po sunkaus darbo reik pailsėt...

Koks jausmas pabėgus iš pinigų vergystės... svoboda


Kodėl SAUB? Tau tai patinka
Spekuliantuose dalyvaudavau slapyvardžiu BuLLsEyE.

Dėl kosmoso lenktynių mano nuomonė tokia: kosmosas

- Do you speak English?
­- Yes.
­- Name?
­- Abdul al–Rhasib.
­- Sex?
­- Three to five times a week.
­- No, no… I mean male or female?
­- Yes, male, female, sometimes camel.
­- Holy cow!
­- Yes, cow, sheep, animals in general.
­- But isn't it hostile?
­- Horse style, doggy style, any style!
­- Oh dear!
­- No, no! Deer runs too fast…

Tie kas rašo gyvens amžinai

Treideris klysta 3 kartus.
1. Pradeda treidint.
2. Nededa stop loss.
3. Pamilsta MC...

15364-36304.jpg[img]datas/users/15364-36304.jpg[/img

Vienos parduotuvės šeimininkas ilgai ieškojo naujo pardavėjo. Teiravosi pažįstamų, ar kas negalėtų parekomenduoti, dėjo skelbimą į laikraštį. Bet visos pastangos buvo bergzdžios. Ir štai vieną kartą, kai parduotuvės šeimininkas jau buvo visiškai praradęs viltį, į parduotuvę užėjo žmogus.
-Girdėjau, kad ieškote naujo pardavėjo,- kreipėsi jis be didesnės įžangos į parduotuvės šeimininką.
-Taip.
-Norėčiau dirbti jūsų parduotuvėje.
-Ar esate kada dirbęs pardavėjo darbą?
-Ne, neteko. Bet aš labai noriu išmėginti save šioje veikloje ir manau, kad man turėtų pasisekti.
Atvykėlis nesukėlė parduotuvės šeimininkui didelio susižavėjimo jausmo, bet buvo penktadienis. Kodėl gi ir nepabandžius. Ką gali žinoti. Blogiausiu atveju savaitgalį ir šiaip nebūna bent kiek didesnio pirkėjų antplūdžio – nieko neprarasiu.
-Gerai. Gali tiesiog nuo šiandien ir pradėti dirbti.
Nepastebimai prabėgo savaitgalis. Pirmadienį iš ryto parduotuvės šeimininkas užeina į parduotuvę ir vos peržengęs slenkstį – nustėra. Parduotuvės lentynos – kaip iššluotos. Šeimininkas puola prie kasos aparato, atidaro ir mato, kad per savaitgalį suprekiauta už gera puse milijono. Tokios apyvartos lyg šiol jo parduotuvė ne tik kad per savaitgalį – per gerą mėnesį nepadarydavo.
Šeimininkas ilgai nedelsdamas pasikviečia naująjį pardavėją ir klausia:
-Kaip tau tai pavyko padaryti?
Lyg atsiprašydamas pardavėjas ir tarė.
-Na nieko čia tokio ypatingo ir nebuvo. Tiesiog šeštadienį buvo užėjęs vienas vyrukas nusipirkti meškerės.
-Palauk, palauk,- nesuprato šeimininkas. – Kaip tai meškerės?
-Na kai jis susimokėjo už meškerę ir jau ruošėsi išeiti, aš jam ir sakau. Negi tu stovėdamas žvejosi? Taigi – jokio malonumo. Gal norėtum nusipirkti sudedamą kėdutę? Tas kiek pagalvojęs tarė, kad visai neblogas pasiūlymas. Tuomet sakau – o kokia gi žvejyba nuo kranto? Vargu ar nuo kranto pagausi žuvį, kuria galėtum pasigirti prieš kaimynus. Žiūrėk, koks pas mus valčių pasirinkimas – tikrai nesigailėsi. Vyrukas nusipirko ir valtį. Tuomet mane po truputį ėmė užvaldyti azartas. Bet gi tu jau ne paauglys. Mėginu įsivaizduoti kaip tu vargsti su irklais maišydamas ežerą nuo vieno kranto iki kito. Žiūrėk , kokie pas mus valčių motorai. Ne motorai – o pasaka. Be jokio vargo galėsi išmaišyti kad ir didžiausią ežerą. Pirkėjas sutiko ir su šiuo mano pasiūlymu. Na dabar atrodo lyg ir viskas. Bet palauk – o kaip tu ketinį šią valtį transportuoti? Nori nenori, bet tau būtinai reikia nusipirkti priekabą. Tuomet aš žvilgtelėjau pro langą ir pamačiau su kokia mašina jis atvažiavo pas mus į parduotuvę. Klausyk žmogau, negaliu tavęs paleisti be dar vieno pirkinio. Na kaip tu tvirtinsi priekabą prie šios mašinos? Nieko nebus – eime pasižiūrėti kokių mes turime džipų. Na maždaug taip viskas ir buvo. Tiesa, tas vyrukas dar šiandiena popiet žadėjo užsukti į parduotuvę – dar kažką tikriausiai norėjo nusipirkti.
Šeimininkas klausėsi netekęs amo. Nekantraudamas ėmė laukti popietės, kad galėtų pamatytį tą nepaprastą pirkėją.
Ir ištiesų – po pietų pasirodė vyrukas, apie kurį pasakojo pardavėjas.
Šeimininkas pribėgo prie pirkėjo, atidarė jam duris, puolė spausti ranką.
-Nepaprastai džiaugiuosi, galėdamas asmeniškai jums paspausti ranką.
Paėmė pirkėją už parankės, pasivedėjo į šoną ir pašnibždomis paklausė:
-Bet pasakykite man tiesiai šviesiai, kaip čia taip atsitiko, kad užėjote nusipirkti meškerės, o išėjote apsiprekinęs už tokią sumą?
Pirkėjas, kiek sutrikęs palinko link šeimininko ir taip pat pašnibždomis tarė:
-Matote, atvirai sakant, tai aš net ne meškerės buvau atėjęs pirkti…
-???
-Tiesiog žmona buvo pasiuntusi mane nupirkti jai higieninį paketą. O tuomet pasirodo štai tas jūsų pardavėjas ir sako man – na, žmogau, savaitgalis tau taip ar taip sugadintas, tai tu gal bent jau meškerę sau nusipirk…

Guli žmogus po palme ir valgo bananą. Prie jo prieina verslininkas ir klausia: - Ko čia guli po palme? Eitumei dirbti, skinti bananų, daug jų priskynęs darytumei verslą, eksportuotumei bananus į kitas šalis, uždirbtumei daug pinigų, pasistatytumei namą, galėtumei atostogauti šiltuose kraštuose, gulėtumei sau po palme ir bananus valgytumei. Žmogus ir sako, kam tiek vargti aš ir dabar guliu po palmę ir bananus valgau…

Naršydamas po Romanovo profili facebooke , užtikau šitą
http://www.youtube.com/watch?v=rS0rf8F40hM

Romanovas duoda į žandikaulį 2 metriniam