Vaisiai is viso sito kaip fenomenas tiesiogiai skirtas suvalgymui, kaip nekeista. Stai nektaras irgi - taigi bites turi nuostabia simbioze ir maitinas ypac sveikai. Bet deja visviena negyvena ilgai.

.. ir ne tik bitės. Jei žmogus bent pusdienį plasnotų rankomis, taip kaip paukščiai - jam cukrus būtų labai į naudą. Manau saldus maistas yra minimaliai žalingas prieš intensyvų sportą, čia vietoj plasnojimo

Pritariu, ir ta proga suvalgysiu savo išsiaugintą skanų obuolį.

Čia revoliucija tik tiems, kas nelabai domisi. Dėl proporcijų gal ir perlenkta, tačiau esmė paprasta: didinti riebalų kiekį ir mažinti angliavandenių kiekį. Pilna tyrimų, paneigiančių anticholesterolines kampanijas, riebalų (išskyrus hidrintus) pavojų širdžiai ir panašias teorijas, kurios prieš kelis dešimtmečius startavo nuo abejotinų tyrimų, o paskui įsibėgėjo, paplito, susikūrė ištisos pramonės šakos ir niekam neapsimoka to stabdyti. Autorius iš esmės propaguoja paleolito dietą, tik tiesiai neįvardyta. O paleolito dieta yra pagrindinis vaistas nuo civilizacijos ligų ir svorio metimo priemonė. Vėlgi jau yra ir pakankamai tyrimų, ir riebalų dietomis sėkmingai gydančių gydytojų, ir pačių žmonių atsiliepimų. Tačiau kol tas įsigalėjęs riebalų baubas nustos gąsdinti mases, turbūt praeis dar ne vienas dešimtmetis. Skandinavai, kiek teko skaityti, jau yra praregėję tuo klausimu. Geriausia dieta - eskimų dieta, papildyta daržovėmis .
Iš patirties galiu pasakyti, kad bent jau man nuo riebalų svoris neauga (kalorijų neskaičiuoju ir alkio nekenčiu), o nuo angliavandenių augdavo nesunkiai. Angliavandenius, aišku, valgau, bet po mažiau ir ne bet kuriuos.
Pagrindiniai sočiųjų riebalų šaltiniai: lašiniai (apskritai riebi mėsa), sviestas, kiaulės taukai, grietinė, kokosų ir palmių aliejai. Širdies ligų (kurioms medicina nelabai ką sugeba padaryti) kreivė ir stryktelėjo, kai gerus sočiuosius riebalus ėmė stumti atseit sveikesni nesotieji augaliniai aliejai (patalpos temperatūroje išliekantys skysti) ir margarinai + išaugo angliavandenių vartojimas. Kaip Jonas Mekas sakė: kas čia per išsidirbinėjimas bulvinius blynus kepti ant aliejaus, reikia kepti ant taukų! Jam jau 90 metų .

http://en.wikipedia.org/wiki/Saltwater_crocodile

O stai dar vienas planetos gyventojas - itin nesveiko gyvenimo budo propaguotojas, istraukia ~70 metu. Taigi panasiai kaip zmogenas.

Eda vien tik mesa ir dveseliena, plius sumedziota stambu grobi specialiai papudo kur nors numetes. Gentainiai gyvenantys Australijoje kartais pasigauna ir koki nors vegetara.

cia reik susitarti del dvieju savoku, maisto kokybe (riebalai vs angliavandeniai) ir ju suvalgomas kiekis (kaloriju kiekis).tai labai skirtingi dalykai.
nei riebalai, nei angliavandeniai nera blogis (cia mus zurnaliugos gasdina: ju toks darbas). esme kiek tu kaloriju gauni suvalgydamas angliavandenius ar riebalus. pagrindine blogybe jei suvalgai perdaug, nuo abieju auga pilvai, atsiranda kraujagysliu problemos ir t.t.
Kas remiasi paleodieta ir sako, kad reik valgyti mesa ir bus gerai. Noreciau papriestarauti. Noriu pasakyti, kad pirmyksciai valgydavo laukinius zveris, kuriuos ne taip jau ir daug tu riebalu. o ka dabar mes parduotuvese perkam, tai kokybe neprilygsta zverienai. Naminiu gyvyuliu mesa, turi daug riebalu, aisku yra ir kokybisku mesu, bet cia nemanau kad daugelis ja perkat ar turi laiko tokios mesos paieskai.
Zmogus visaedis padaras, jam daug kas tinka ir daug kas netinka. Be to zmones skirtingi, vieniems vieni dalykai gerai kitiems kiti.Svarbiausia yra maista suderinti su savo aktyvumu, o ne su skrandzio norais

vilksas, esminis skirtumas: panabdyk suvalgyti daug riebalų; o daug angliavandeinių ? Riebalai suteikia sotumo jausmą, kai angliavandeniai dėl pastoviai išsiskiriančio insulino priešingai - kelia apetitą. Tai pats didžiausias angliavandenių minusas, nėra sotumo nuo jų, sotus pasijauti tik kai užpildysi skrandį. Geriausias tam pavyzdys yra vaisiai, kaip aukščiau išsiaiškinom "jie nori būti suvalgyti", kuo daugiau suvalgysi (suėsi), tuo daugiau patreši, taigi suvalgius vieną būtinai įsinorėsi ir antro. O Riebalai, priešingai - suvalgius vieną gabaliuką, antro gali ir nebenorėti. Tinkamas tam įrodymas, kurį minėjau anksčiau - žindančios motinos pieno sudėtis į maitinimo pabaigą pariebėja 4 kartus. Siūlau pabandyti eksperimentą pačiam: vieną dieną saldžios bulkutės (arba bananai), kitą - lašinių šmotas (ar kokoso riešutas).

Angliavandeniai, tai saldumynas. Nuo jų sotus nebūsi. Aš net manau geriau jau suvalgyti gryno cukraus, nuo kurio greitai užsisaldinsi, nei valgyti paslėptą cukrų dešimtyje bandelių.

As tavo pojuciu nzn. Bet man valgant ryzius, lesius ar avinzirnius ir bet kokias ankstines kulturas saldumo as nejauciu, o ir pavalgau sociai ir jauciuosi kaip ir pavalges mesos. Skirtumu as dideliu nematau. man poreikio kasdien valgyti riebalus nera, o ir prasmes nematau kodel juos tureciau.

Gal netiksliai išsireiškiau. Turėjau mintyje greituosius angliavandenius, kurių užvalgius iššaukiamos didelės insulino dozės.

Beje, jei ilgai kramtytum ryžius ar šiaip grūdus, pajaustum saldumą - virškinimo fermentas amilazė pradėtų skaidyti krakmolą į gliukozes.

Maisto kokybė yra atskira tema.
Kolorijos nėra vienodos. 1000 kalorijų iš batono ir 1000 kalorijų iš sviesto nėra tas pats, nes organizmas su jomis elgiasi skirtingai. Todėl verčiau ne jas skaičiuoti, o žiūrėti, iš ko jos gaunamos. Sunku kažką įrodyti, iš tikrųjų verčiau paeksperimentuoti praktiškai ir bus aišku .
Čia maždaug parodyti angliavandenių suvartojimo intervalai ir kas kiekviename iš jų vyksta:
http://www.marksdailyapple.com/the-primal-carbohydrate-continuum/#axzz2lBo5OA2a

Kuom skirias pasakyk? as zinau tiek kad apie 50 proc gaunamu kaloriju (jei suvalgai tapati 1000, o ne 4-5 tukst.), zmogus panaudoja palaikyti pastovia kuno temperatura, o visa kita gyvybinem veikloms palaikyti.

http://video.balsas.lt/video/f70ec46891e3c9ad0509880ac0cca1fc/vaistu-vergai-tampa-naujais-ligoniais

Vien tuo, kad, pvz., paprastieji angliavandeniai yra labai greitai įsisavinami - jei pavalgius didelio energijos poreikio nėra, tai viskas keliauja į kūną. O riebalai įsisavinami lėtai ir tolygiai, todėl didesnė tikimybė, kad bus panaudoti racionaliai.
Be to, skiriasi patys maisto produktai - vieni spartina medžiagų apykaitą, kiti lėtina. Todėl svorio metimo/tukimo požiūriu nėra tas pats iš kur tos kalorijos ateina. Valgant kuo natūralesnį maistą, kuriame yra daug fermentų, mikroelementų ir t. t. medžiagų apykaita vyks kitaip nei valgant kokius nors pusfabrikačius. Manau, kad kalorijų normą net ir gerokai viršijant, pvz., daržovėmis priaugti masės būtų nelengva, gal net atvirkščiai. Reikėtų eksperimentų .

Trumpai reziumuojant, reikia gerti Vytauto mineralini, kad druskos netruktu

Kernavės gyventojų (stačiatikių) palaikų XIV a. Kriveikiškių kapinyne duomenys rodo, kad vidutinė žmonių gyvenimo trukmė siekė 20,5–28,5 metus.

Vidutinės gyvenimo trukmės parametrais Kernavės, Alytaus ir Obelių duomenys per tūkstantį metų gana panašūs, bet skiriasi pagal lytis (ypač moterų grupėje). Kernaviškių vyrų vidutinė gyvenimo trukmė – beveik iki 21 metų, moterų – vos per 18 metų, moterų Alytuje – 16,76 metų, Obeliuose vyrų – 20,4, moterų – 15,5 metų. Trumpesnį moterų gyvenimą lėmė nėštumo ir gimdymų sukeltas mirtingumas. Jei visi gimdymai pasisekdavo, kernaviškės sulaukdavo 35–40 metų ir nugyvendavo ilgesnį nei bendraamžiai vyrai gyvenimą. Vienai moteriai Kernavėje vidutiniškai tekdavo 4,8–5,6 gimdymo, bet tik 3,26–3,81 jos vaiko sulaukdavo reprodukcijos amžiaus (15 metų). Taigi šeimą sudarydavo penki ar šeši asmenys. Tų laikų visuomenei būdingas didelis kūdikių ir vaikų mirtingumas, pvz., Obeliuose – virš 27 proc. 1–9 metų amžiaus grupėje.

LDK istorija

Gyvenimo trukmės pagrindiniai faktoriai buvo:
Maisto trūkumas, ypač mėsos. Badmečiai kartais trukę ir daugiau nei metus. Pvz. kryžiuočių ordinas, kaimiečių po miškus nesivaikydavo, paprasčiausiai išnaikindavo pasėlius.
Higienos nebuvimas. Pradėję gyventi sėslų gyvenimą, žmonės valgė ten pat, kur ir šiko. Iš to sekančios įvairios ligos - tuberkuliozė, žarnyno infekcijos ...

Aišku ir "medicina" tuo metu gyvybių negelbėdavo, išgyvendavo tik stipriausi. Ne taip, kaip dabar - invalidė moteris ir dar su dviem invalidaias vaikais.

Tai ir kitur pasaulyje nevirsydavo 30 metu. Idomu, kad zydai pries valgi rankas plaudavo, tai istisi rajonai aplink ismirdavo, o jie tapdavo truputi ,,itartini,,

Mano senelis žinojo keistą dalyką - karščiuojantį ligonį būtina maitinti prasčiau! Košė turi būti liesesnė, į sriubą grietinės nedėti, mėsą riboti ir pan. Ligomiui dirbtinai sukeliama lengvo badavimo būsena, kurios metu organizmas iš bado "suvalgo" ligos sukėlėjus. Įveikię ligą, tokie ligoniai būdavo silpnesni, bet atsparesni, be atkritimų, nes jei vėl atkrisdavo, tai organizmas iš inercijos suvalgydavo vėl atsiradusias bakterijas. šį dalyką vėliau patvirtino paskaitos Palangos sveikatos mokykloje ir susipažinimas su P. Brego požiūriais į badavimus - a la "badavimo stebuklas" ir pan.

Tai ne badas, o pasninkas ir greičiau išgyjama ne todėl, kad organizmas "suvalgytų" ligos sukėlėjus, o todėl, kad mažiau valgant daugiau jėgų skiriama kovai su liga.

Vertas dėmesio straipsniukas:
Biochemikas Colinas Campbellas – apie nepagrįstą proteino garbinimą ir mitybos budizmą

Neįsivaizduoju, kaip įmanoma pasisotinti augaliniu neapdorotu maistu (vaisiai, daržovės), čia nebent juos visą dieną šlamšti, tuomet gal.

Beje, jo paminėti baltymų šaltiniai - ankštiniai ir kruopos, verdami ne vieną dešimtį minučių. O mėsą, smulkiai supjausčius,, galima ir per 5 min išvirt, o jei kept, tai ir visą gabalą per tas 5 minutes. Taip išeina, jog pasirinktas kelias nėra jau toks natūralus. Daržovių taip pat visų žalių nevalgysi (bulvės, burokai, baklažanai, pastarnokai), lieka vaisiai - cukrus. Tai ką jis per 50 metų atrado ? Jog reikia maitintis cukrumi ?