Cezarai,

a) Esmė čia ne pačiuose žodžiuose ar sakiniuose, esmė - situacijoje. Aš įmetamus tekstus nebeatidžiai pradėjau skaityti nuo to momento, kai prisiminiau, jog tokia situacija jau yra buvusi. Tačiau, berods, aš tada tai perskaičiau tik šiukšliadėžėje. Ir nepamenu, kas tuo metu buvo ne šiukšliadėžėje. Datą šiukšliadėžėje susirasti nėra sunku, ypač, kad pamenu, kad oras tuo metu už lango nebuvo niūrus. Jei man būtų tai svarbu, susirasčiau ir tai, kas buvo ir ne šiukšliadėžėje. Ir atsakymą rasčiau.

b) Pradžioje aš pagalvojau, kad kažkas paprašė šiuos tekstus parašyti kieno nors, išmanančio psichologiją. Ir užrašė keletą sakinių iš investavimo srities, kad įterptų į tekstą. Skaitant antrą kartą, tai visiškai atmečiau. Psichologijos ir investavimo žinios yra suaugusios, in corpore. Sakiniai nėra fragmentiniai iš atskirų sričių. Be to, nežinau, kas būtų sugebėjęs pasakyti vieną sakinį, kuris viršija čia esančių žinias.

c) Tekstuose yra žodžių, nebūdingų nei psichologijai, nei investavimui.

Vakar užklydus Psichoanalitikui, vaizdas atrodė linksmas ir juokingas. Bet pati esmė pasirodė tik po nakties, įsijungus pasąmonei ir patiems skaniai miegant, sapnuojant ką nors nereikšmingo, arba ne

Kai kuriems tai buvo puikus testas, arba pamoka už Ačiū. Ir Psichoanalitikas čia nebeegzistuoja. Ne vien todėl, kad tapo išbanintu. O todėl, kad suteikė galimybę save pamatyti tam tikroje situacijoje. Kas išmoko pamoką, turės daug naudos ateityje. Kas ne - visame kame kapstysis kur kas ilgiau.

Dabar turėtų sekti mano netrumpas tekstas. Tačiau bet kokiu atveju kiekvienas analizuosis arba ne pagal savo požiūrį. Todėl mano tekstas būtų beprasmis.

O mano teksto pabaigoje neišvengiamai būtų tas paryškintas sakinys, kurį paryškinau, kur parašiau, jog dedu riebų pliusą.

is esmes teisingai :d

nera jokios, kazkokios absoliucios tiesos, parasytos ir tinkancios visiems momentams, nes ji nuolat kinta. visos situacijos, mintys, zodziai, postai nuolatos keiciasi - net jei as tuo momentu esu teisus, galbut kitu jau nebe - nuo veiksmu ir laiko tai priklausys. bet net ir tai reliatyvu, keiciantis tiesai, keisis ir situacija ir veiksmai ir absoliuciai viskas.

isvada - mes visada ir visur esam tik situacishkai teisus :d

Tekstuose buvo visko... ir kils, ir kris, ir vertinga, ir nevertinga... ko tik nori, ir ad hominem ... ir įvilkta savo rašymo forma į nesuprantamumo apvalkalą.

Ir pirminė sudalyvavusių diskusijoje reakcija buvo:



Juk visi be išimties puolė Psichoanalitiką, puolė, nes pyko. Pyko ir tas, kuris nori, kad kiltų, puolė ir tas, kuris nori, kad kristų... Už ką pulti, nesvarbu, svarbu pulti O galiausiai... ad hominem...
Na čia jau paliesta švenčiausia

Žiūrime ne į Psichoanalitiką, kaip asmenį, o kaip į situaciją. Įsivaizduokim, kad jo nėra, o yra tik situacija. Tada kiekvienas pamatome savo reakciją į situaciją. Tai savęs pažinimo testas Kaip reaguoji į tai, kad situacija yra ne pagal mane, ne taip, kaip aš norėčiau.

Ir posakio "Gavęs į vieną žandą, atsuk kitą" buvo super aiškiai ir vaizdžiai pademonstruota, manyčiau, sąmoningai įvilkta į paerzinimo ir irinijos šydą.
Štai c buvo tarytum ant slensčio, bet instinktas paėmė viršų. Dėl viso pikto įžeidė Psichoanalitiką. Nes taip geriau pasijuto. Vidinis prieštaravimas, abejonės... Geriau apsidrausti ir vožtelėti. Na, o gavo atsuktą antrą žandą Daugiau įžeidinėti tuo pačiu stiliumi, galvoju, noro nebeturės. Jei protingas žmogus yra.

O dabar situacija prieš akis - ne Psichoanalitikas, o realus investicinis sprendimas. Juos tiesiog sukeičiame vietomis.

Ir prieiname prie situacijos:


Dėmesio dominintė čia turi kristi ne į atsargus investitorius, o į nepaprastai stabilus. Milžiniškos agresijos opiumo dozė būna visais be išimties atvejais, ar skalpuosi, ar kaip Bafetas. Čia skirtumo nėra, yra tik žmogaus stabilume, priimant sprendimus.

Galiausiai pabaigai ir kai kas pikantiškesnio Kodėl sliux išbanino Psichoanalitiką?
Problema ne Psichoanalitike, o tame, kad sliux susidūrė su nesuprantamu.

Galiausiai iš gan trumpos diskusijos Psichoanalitikas, o ir aš taip pat, suprato, kurį kaip galima išvesti iš pusiausvyros Ad hominem, aišku, stipriausias užtaisas...

Kažko čia tai citata ne taip užsidėjo, redaguojant visas tekstas gavosi paryškintas... Aš neryškinau, bet nebesikapstysiu daugiau su redagavimu. Apačioje esantis tekstas neturi būti paryškintas.

Kaip psichoanalitikas psichoanalitikui pasakysiu, kad prasitęsusio paryškinimo priežastis yra citatos gale pamestas "[ / b]" (be tarpelių).

Ne, čia kažkas buvo pas sliuxą. Tekstas šokinėjo, rašiau greitai,ekspromtu, man raidės kai kur peršoko arba nedašoko, bet su citavimu absurdas gavosi, redaguojant vėl kažkaip... Nusprendžiau palikti su klaidomis. Vis vien supratote.

Panašu, kad man tapo aišku, kodėl kai kuriems žmonėms reikia smulkiai nagrinėtis visokių valstybių oficialiose statistikose bei visokioje kitoje imlioje laikui informacijoje.

Nes paprastų reiškinių nemato. Juos akimirksniu paneigia ir atmeta.
Pas Psichoanalitiką nepamatė Kristaus teiginio "Gavęs į vieną žandą, atsuk kitą", visų medžiotojų galvas reikia prikalti prie lentučių, moterys - bobos, kurios turi skaniai maitinti vyrus kavinėse už savo pinigus ( )

Taip jau yra, kad žmonės nuolat dėl kažko kompleksuoja... Ir štai, XX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais visuomenė suprato, kad geriausiai nuo kompleksų gydo... mada. Kuri šalina kompleksų priežastis, paversdama susirūpinimą keliantį objektą privalumu.

Egzistuoja daugybė pavyzdžių.

Iš pradžių daugelis vyrų kompleksavo nešioti šortus, nes jie buvo ne kas kita, kaip trumpos aptemptos kelnės. Juos vengė nešioti pagrinde stambesni vyrai. Privengė ir tie, kurie manė, kad jų klynas nepakankamai pilnas, kaip pas tuos madinguose žurnaluose nufotografuotus alanus delonus ir kitokius eržilus.

Šias visas bėdeles išnaikino atėjusi šeimyninių triusikų mada. Pamenu, visas legendinis Žalgiris žaidė su sovietinio stiliaus trumpikėmis ir kojinėmis iki kelių. Po to Sabonis išvyko į NBA. Tais laikais po kurio laiko aš jį pamačiau Nidoje, matyt sugrįžusį atostogų. Iš JAV jis atvežė pasikeitusią trumpikių madą. Pamenu, jis išlipo iš laivo grįžęs iš žvejybos ir nešė didžiulę dėžę pilną ešerių.
Jis buvo apsiavęs vos ne kelius siekiančiais "šeimyniniais triusikais". Buvusioje sovietijoje įprastų trumpikių fone jis atrodė... neįprastai.
Sekančius keletą metų mokykloje ir aš jau vaikščiojau su dideliais triusikais ir buvo faina.
Ir dabar vyrai nešioja didelių triusikų formos šortus. Kai kurie net ir maudosi su kažkuom panašaus - metams bėgant atsirado triusikų stiliaus maudymosi kelnaitės.

Bus daugiau...

Lauksime

Mada iš JAV - ten europinės maudymosi trumpikės skaitosi nepadoru - per daug visko atidengia. Jei su tokio ateisi į vieša baseiną gali net palaikyti gėjumi.

knygynuose pasirodė nauja knyga - Laimės Spąstai.
Praktiškai tai yra taikomoji dėmesingumo (Mindfulness) meditacija. Vakaruose ji turi pavadinimą - ACT (Acceptance and Commitment Therapy) - apie ją išgirdau vakar. Bet pasidomėjus paaiškėjo, kad apie ją jau žinojau iš budistų vienuolio Mingyur Rinpoche online paskaitų ( meditation on thoughts ir meditation on emotions). Tik viskas kitais žodžiais - vakarietiška "kalba".

Susipažinimui keletas technikų:

Defusion . Atsiskytrimas nuo minčių (kaip žodžių ir kaip paveikslų)
Žodžiu, kai medituojame mintis (iš šalies stebime jas kaip pravažiuojančias mašinas) ir pastebėję problemines mintis (tarkim ,,aš lūzerė") sau pasakome - aš pastebiu mintį, kad aš esu lūzerė. ir taip medituojame su kiekviena mintimi, kuri mums užkliūna, su kuria esame tarsi susilieję ir nebepastebime kad ji tik mintis. Taip vietoje Thinking Self išlaikome Observing Self. Čia taikoma mintims kaip žodžiams.

Jeigu kuriame vaizdinį, lygiai taip pat darome pastebėjimus:


Expansion taikoma emocijoms
Kai sutelkiame dėmesį į kūno vietą, kurioje pasireiškia emocija, ir kvėpuodami tarsi atlaisvinam tą vietą, suteikiame daugiau erdvės. Nežinau, kaip normaliai paaiškinti.

Žodžiu knyga turėtų būt gera tiems, kurie nori išmokti medituoti ir pritaikyti šį skill'ą probleminėms sferoms.

O i Girstucio baseina kaune su sortais neileidzia tik su "plafkem", tai as ten ir neinu, neiprates su suspaustu vaiksciot.

Mada ne gydo, o formuoja kompleksus. Pvz., dauguma moterų nuolat nešioja nepatogius sveikatą gadinančius aukštakulnius batus ir tiesiog net negali pasiryžti apsimauti kitokių - per didelis spaudimas, baisu likti nesuprastai, baisu išsiskirti iš visų kaip baltai varnai...

vk, kai kurios mados gali būti ir naudingos.

Tas pats reikalas ir su aptemptais marškinėliais mažom rankovytėm. Iš pradžių jie buvo būtent tokie, tokiais ir išliko kai kurie klasikinių marškinėlių tipai.
Didžiule atgaiva tapo vėlgi iš JAV atėjusi mada nešioti apdribusius daug didesnės išmieros vasarinius marškinėlius.
Pamenu, paskutiniais diktatūros ir pirmaisiais laisvės metais žmonės bėgo nuo rublio ir pirko viską, kas po ranka papuola. Tuo metu aš buvau dar nedidukas.
Taigi, mama parduotuvėje užtiko deficito - vasarinų marškinėlių su miestų užrašais: "Vilnius", "Trakai" ir pan. Buvo tik dideli dydžiai. Mama nupirko keletą egzempliorių man ir tėčiui. Ir grįžusi namo gavo nuo tėčio pylos - esą, jie tokie dideli kaip pižamos, jam baisiai per dideli, o aš esą iki tokių dydžių ir nedaaugsiu.

Praėjo keletas metų, eurobeat`o jaunimo subkultūrą pamažu ėmė stumti visoks ten repas ir hiphopas, o su juom ir didelės maikės, kaip pas JAV negrus. Išsitraukiau aš tuomet vienus marškinėlius iš spintos ir pasimatavau. Jie man buvo per dideli pagal senuosius maikių standartus, bet "madingo" dydžio pagal naująsias tendencijas. Užsidėjau ir pradėjau vaikščioti...

Buvo čia prieš porą metų sugrįžusi aptemptų marškinėlių mada. Ji buvo demokratiškesnė nei anksčiau, su sugrįžusiais "siaurukais" ir pakankamai storas vyras atrodo normaliai. Sugrįžo ir liko įprastų drabužių "mainstryme".

Turiu ir vienokių, ir kitokių marškinėlių. Mieliau naudojuosi tomis pižamomis, nes tie siaurieji biškį konfliktiniai - su jais tai labiau prakaituojama, tai šiuolaikiškesnio švarko prireikia, tai dar ką nors. O aš švarkų nemėgstu.

Nu, vienu žodžiu, sukišu save į 3-4 numeriais per didelę pižamą ir vasara būna graži.

Bus daugiau...

O tu storas, ar plonas?

Kažkada vyrai dėvėjo pėdkelnes ir pūstus triusikus. Vieni vyrai atrodė gana gražūs, kiti - lyg karikatūros. Bet mada buvo tokia, ir ne kitokia. Demokratijos tuo klausimu nebuvo.

Dabar gyvenimas kiek liberalesnis. Kartais vasarą vyrai išsirėdo taip, kad aš savo žvilgsnį fokusuoju į vyrą tik iki liemens. Daugiau nematau.
Nes juk žmogaus vertė ne nuo kelnių, triūsikų ar klišų kojų priklauso. Kojos - tai jau kokias Dievas davė, o netinkamo modelio triūsikais jau pats žmogus gali save susidarklavoti.
Vyrai gal nesugeba suprasti, kad ir tie triūsikai būna skirtingų modelių ir fasonų. Madoj triūsikai, tai - triūsikai bile tik triūsikai.

Man tai iš tikro visi vienodi - ir ilgi ir trumpi. Jei kas nors paklaustų kokios spalvos mano batai - nepasižiūrėjęs nepasakyčiau

Čia toks psichologinis yra momentas

Kodėl niekas nepaklausia, kodėl tavo kojinės vienodos spalvos?
Bet jei bus nevienodos?
Kas bus tada?
-didžioji dalis nepaklaus ir pagalvos, kad tau farikt.
-normalesnis ir be kompleksų žmogus paklaus.

Aš kartą tokį fokusą padariau. Kojinės vienodai dryžuotos, bet viena linija kitos spalvos. Ėjau ravėti braškių ir planavau tas kojines tuoj po darbo išmesti. Erdvė uždara, nepažįstami nemato. Bet ne vien dėl to taip pasielgiau Nes buvau skaičiusi tą psichologinį triuką

Kas paklaus, kas ne Paklausė Atsakiau:
- Ar paklaustum, jei būtų vienodos spalvos?

Agata, savo atsakymą perkeliu iš tvarkos palaikymo temos į čia, nes tas atsakymas su tvarkos palaikymu visiškai neturi nieko bendro.



Taigi, matyt nesu toks jau geras.

Mūsuose dabar yra labai daug tylios isterijos. Tad gal dėl to kartais norisi tą isteriją nutraukti kažkokiu netikėtai grubiu žodžiu.

Na o dėl kalbos...
Ką tik sėdėjau is galvojau, kokia man kalba nepatinka. Nesugalvojau.
Pabandyk bet kokioje kalboje išgirsti muziką.
Ji, muzika, ten yra.

Aš norėjau ką nors Hiperbolėje išgalvoti. Nes lietuviškai. Bet man staigiai nesigauna.

Makarėvičius rusiškai, Heinrich Heine - vokiškai, latviškai tik skaitau, o neblogai išrėžiu, kai esu geros arba blogos nuotaikos.