Viena mano pusė,sako man taip. Po gyvenime aš pateksiu į kažkokias kitas laiko bei erdvės dimensijas kur viskas absoliučiai bus nauja. Kita mano pusė sako,kad nuo pat mažų dienų man buvo brukama į galvą,kad egzistuoja pomirtinis pasaulis,ar tai dangus ir pragaras,ar tai dar kokia kitų dažnių realybė ar dar kas panašaus ir štai dabar man kyla klausimas apmąstymams. O ką,jei visa tai tik mėšlo verti paistalai. O ką,jeigu pomirtinis pasaulis buvo sukurtas mūsų pasąmonėje vien dėl to,kad žmogus negalėjo suprasti,kaip tokia kilni butybė gali tesiog imti ir numirti. Iš istorijos,pomirtinis pasaulis,galima drąsiai teigti,buvo valdančiosios klasės pateiktas pasiūlymas visuomenėi tarnauti dievams ir patekti į rojų už atsidavimą dievams,su kuriais visuomenė galėjo susisiekti tik per valdančiają klasę,panašiai kaip ir šių dienų politika, ta terpė,tarp "dievų" ir visuomenės,kitaip sakant,ta terpė tarp pasaulio "elito" ir visuomenės. Nelabai man tas pomirtinis pasaulis.

lorpak

pagal tavo padiktuotą analogija-trilogija su vandeniu, man "trenkė" mintis - o kodėl gi ne!? Kodėl gi negalėtų siela būti vandens garų pavidalo - juk vanduo tai jau kitoks, pakitęs, kitoj dimensijoj? (pamastymams)

sekmes tau lorpak ten


o cia vitorio tau http://www.youtube.com/watch?v=Rty5l41_NbU D

Na,ką galiu pasakyti, Bashar'as paėmęs idėja,kad pomirtinis pasaulis yra,tačiau nežiūri iš kur tas suvokimas ir jausmas kyla apie pomirtinį pasaulį,nes reikia labai giliai suvokti iš kur tavo suvokimas kyla,nuo kokių veiksnių, aplinkinių ar vidinių. Na bet čia pasak be galo...

ir vel vitorio http://video.google.com/videoplay?docid=4100471449821338704
http://www.youtube.com/watch?v=rcq5tcOzito&feature=fvst

Stebėtojau
http://www.youtube.com/watch?v=0l6ZBZnOBCA

aciu ,nk nauja reiketu pasistengti vitorio norint kazka naujoi parodyti ,skaityk formuma nuo prazdiu ;)

bet tu eini geru keliu

Jei man pristatinėji Bashar'ą ir peržiūrėjęs ta klipuką sakai nieko naujo,tai aš tada nesugaudau tavo gyvenimo po mirties koncepcijos. Gal galėtum apibrėžt kaip supranti pommirtinį gyvenima trumpai??

ok .sis gyvenimas tera tik sapnas ,is kurio pabundi numires ir prisimeni is sapno kas svarbiausia ir kas istikro esi .tai taspat kai pabundi is malonaus ar nemalonaus sapno . mires pabundi ten kur pradejai sy sapna ,atsiduri ten kur tavo dabartinis aukstesnysis as yra ,ir tada tesiasi tavo gyvenimas toliau ,toliau renkiesi ka sapnuoti ,bet nebutinai . gali gyventi ten ilgai ilgai,taip kaip cia gyveni ,tik galimybes priklausys kurioje dimensijoje pabusi. tai tik po mirties suzinosime kas mes istikro esame. mirtis - seno gyvenimo pabaiga,naujo pradzia,savo asmenybes neprarasi

seip patarciau praziuret basharo kiek galesi ,tada ajskiau bus daugelis dalyku ,bei dar ADYASHANTI rask youtubey irgi pravers ,taipogo yra musu tautietis SIMPLE HERMIT pasiieskok

stebėtojas

Slidus dalykas vertinti šį gyvenymą kaip sapną. Žinai, kuo skiriasi dvasingas žmogus nuo "nuplaukusio" ar (kaip daugelis vadina) išprotėjusio? Ogi "nuplaukę" neturi pagrindo po kojom, nesukūrę nors minimalios materialinės gerovės arba ja visai nesirūpina. Kitaip sakant - neįsižeminę. O būtent to, įsikūnydami žemėje mes ir siekiame - kelti savo vibracijas neužmirštant, kad norint pakilti, reikia turėti nuo ko atsispirti, o pakilus nepamiršti, kad kyli tik nuo kažko atsispyręs. Tas momentas kai prarandamas kontaktas su "atsispyrimo" tašku - tai "slydi" vieta.
Pomirtinis gyvenymas nuo šio (sapno) niekuo nesiskiria, tik viena smulkmena - galimybėmis. Šiame gyvenyme mes tiek materialūs kiek ir aname - sielos. Kai tai supranti, tai pradedi suvokti, kad nėra labai jau didelio skirtumo tap šio ir "pomirtinio" gyvenymo. Dimensijos - tai ta pati materija vibruojanti skirtingais dažniais. Kai koks nors daiktas ar gyvis pakeičia vibravimo dažnį, jis išnyksta iš mūsų akiračio, bet vietos jis nepakeičia. Tiesiog atsiduria ten, kur aplinka suformuota iš to pačio vibracijų dažnio materijos. O tokių lygių, "sukrautų" vienas ant kito - n.

sutinku

tai jus ar turit kokiu irodymu kad po mirties dar ne viskas baigta,ir kodel tos sielos mums nematomos danguje?

Įrodymų yra - daug atvėjų užfiksuota, kai kiek paaugęs vaikas pradeda pasakoti apie savo praeitą gyvenymą, nurodo savo gyvenamają vietą ir tėvus, kurie dar gyvi ir papasakoja viską iki smulkmenų (vardus, detalias praeito gyvenymo smulkmenas, kurias paliudyja dar gyvi to gyvenymo liudininkai).

taip isein siela buvusi isikunijo i ta zmogu,jei taip supratau.

siela įsikūnijo į kitą kūną, kitaip sakant pradėjo naują gyvenymą, bet visko nepamiršo (kas šiaip yra "standartas") ir atsinešė seno gyvenymo informacijos bagažą.

geras,tai zmogus mirsta senas,o kaip su siela ji nesensta,tokia jauna ir iskeliauja.

Paskaiciau pirmus du puslapius ir man patiko.
Net keista skaityti is ties filosofiskos pakraipos minciu investuotoju tinklapyje.
Tai jau savaime yra idomu ir zavu.

Pradzioje patiko Dodd ir Fox mintys kai kurios.
Dodd - man irgi idomiau butu priezastys, o ne procesas. "visi darome prielaidas" - cia ir prasideda visas idomumas - o kodel mes butent darome tokias ir ne kitokias prielaidas? Va cia yra bent jau pradzia nuo kurios verta butu pradeti kapstyti. Deja, realizmas turbut sioje vietoje vargiai ar pades (Agata ar SauliusM teatleidzia). Jeigu mes suzinosime, kodel buvo padarytos tokios prielaidos (aksiomos) ir jomis remiamasi kaip absoliucia ir negincijama tiesa, visa kita is principo galima suprognozuoti/issiaiskinti/suprasti (pop.=matrica su iseities kodo paieskomis, visa kita tik supergalingas alia kvantinis kompiuteris). Ir visgi - prielaidos (arba konstruktas) idomiausia. Idomu taip pat yra tai (siek tiek zibalo i ugni), jog gyvename realytiaviame pasaulyje nuo pradzios iki galo (bent jau Einsteino kol kas niekas nepaneige). Mobilis in mobile. Seka, jog absoliutus mastymas yra jeigu ne klaidingas is esmes, tai turbut prasmes kaip ir neturi, taciau... be prielaidu mes apskritai negaletume nieko teigti. O be teiginio, musu mastymas ir pasirinkimai netenka prasmes (=gyvenimas). Gaunasi paradoksas. Kertamoji linija cia yra religijos, kurios stengiasi pasinaudoti siuo zmoniu sumisimu savo naudai aiskindami apie siela. )) Bet as aisku ne apie kertamasias linijas kurios irgi neidomios. As apie istakas - kodel mes manome kad yra taip ir nekitaip - kad pvz dvi lygiagrecios linijos nesusikerta?
Teigiu - musu pasirinimai (=gyvenimas) priklauso tik nuo aksiomu ir algoritmo/desnio/rysio bendraja prasme. Dar idomiau yra tai, kad mes jas laikui begant keiciam (nors ir nebutinai). Vadinasi Laiko savoka yra labai svarbi sioje Visatoje, nors is principo joje ir neegzistuoja apciuopiama bei pamatuojama forma (ne, as ne apie laikrodi zinoma, o apie kita matavima .
Va cia viena is idomesniu kirbanciu mninteliu kad galgi kazkaip pasauliai kertasi. Vel paradoksas?...

Dar viena mintis buvo, jog Kurejas viska numate. Cia sakyciau egzistuoja tokia pat stipri alternatyvi saka (kuri auto-pateikia jums bent jau 50/50 scenariju ir panaikina jusu 100% teisinguma) - nebutinai viska, nes "visko" numatymas yra nebutinas tam "viskui" ivykti. O vadinasi pagal tai ka matome Visatoje, mastant begalybes prasme, to ir nera (minimumo principas). Taigi, uztenka tureti pradine ideja ir sukurti "algoritma" - visa kita vyksta savaime pagal priezasciu ir pasekmiu desni (= ultimatyviai mastant visiskai numatoma ir zinoma ziurint is salies i nagrinejama objekta, zinant viena prielaida, viena "algoritma"=desni, pvz musu Visata, is salies ziurint kazkam gali buti visiskai aiski ir nuspejama 100%, taciau is anksto visai iki detaliu nenumatyta - tiesiog paleidziam "programa" ir ji veikia Kurejui tikintis kazkokiu rezultatu; tarpiniai, beje, deja, nesvarbus visai... gali buti zmonija Zemeje taip pat...; problema, budami Visatos dalimi=viduje=mobilis in mobile, mes pasmerkti negaleti paziureti is salies; transcedentikai sako kitaip - taciau susiduria su irodymu trukumu siame pasaulyje = pasauliai nesikerta = negalime to zinoti tik nuspeti = tikimybiu teorija = "zaidimas" ?!; hm, ir kvantines fizikos zinovai jau ta atrado tad griebiasi uz galvu - stai ir prasideda idomumas musu pasaulio - zavu argi ne?).
Teigiu - Kurejui nebutina buvo "visko" numatyti, o vadinasi jis to ir nedare.
Sakykim butu svaistes savo laika ir energija, o ziurint i tai kas sukurta ir kuriasi - jis tikrai yra optimalistas - jokiu bereikalingu sanaudu, genialu ir paprasta,as juo zaviuosi

Dar skaiciau ir uzkliuvo Gambis mintys bei situotasi Chopra. Neskaiciau bet pastebejau kad turejau tokiu pat minciu. - idomu kaip - bet cia kitos temos pradzia.

O esama ka norejau pasakyti yra: atsakymas ar bent prielaida i Gambio minti apie ivykio svarbuma - cia manau idomiausia, nes cia giliausia istaka tame kontekste kuri Gambis irase. "svarba, kuria duodame ivykiui jau pats ir yra ivykis." Va cia yra cool. Koreliuoja. Bet dedukciskai pirmoji svarba turejo ateiti "is anapus". Ka daugelis ir isviaizduojame Kureju. Arba mintis alternatyvioji - svarba tik algoritmo dalis (=mes vienaip ar kitaip priskirsim svarba - norim to ar nenorim = musu pasirinkima nera visiskai savarnakiski, nes reiketu prideti pasirinkima "jokio pasirinkimo", arba "nesirenku jokio ivykio", arba "is ivykiu aibes duotu momentu nei vienam svarbos neduodu ir taip amzinai" - stai tada jau galima butu teigti kad mes kaip autonomines sistemos kazka reiskiame bet...) - tada vel pro sali ir nagrineti reiktu is naujo. Hmmm....