"Pašovus gyvi avataras pribėga ir garsiai tardamas žodžius - aš tave matau ir atimu tau gyvybę ar panašiai - jį pribaigia"

Atrodo nuo indenu nukopijavo sita bajeri. Atrodo per medziokles jie panasiai atsiprasinedavo bizonu. Naturalus sakau todel kad tai egzistuoja nuo zmonijos egzistavimo saknu. Kazkodel zmones megsta kariaut ir pazudyt vieni kitus, kai kuriems tai virsta netgi gyvenimo budu, pvz. islamieciai Afgane.

...

Siaip tai is savo patirties, kiek esu bendraves su musulmonais, tai gana open-minded zmones, linke i spiritualizma bei filosofija. Gal geriau blaiviai pasverkime procentu, ko daugiau yra: idiotu krikscioniu ar idiotu musulmonu? Truputi labiau mastanciam atsakymas turetu buti akivaizdus.

Lorpak

Aplinka labai svarbi, kai kalbama apie prasimaitinimo įpatumus. BET ar aplinka renkasi mus ar mes renkamės aplinką? Jei aš, gyvendamas šiaurėje, pribrendau iki sprendimo nebežudyti tam, kad prasimaitinti tai nematydamas galimybių taip gyventi šiaurėje dairysiuosi aplinkos, kuri leistų man gyventi pagal įsitikinimus. Tokių įsitikinimų net nekiltų, jei kažkur neekzistuotų aplinkos, kurioje būtų galima pragyventi nežudant. Ir tik pradėjus nežudyti gyvūnų dėl prasimaitinimo, seka kiti etapai, tokie kaip: nežudyti augalų, maitintis tik nukritusiais vaisiais, maitintis tik vandeniu, maitintis tik prana. Tai kelias nuo tankesnės "grubesnės" energijos link retesnės ir lengvesnės. Nuo žemų vibracijų link aukštesnių. Bet ne nuo blogesnių link geresnių. Visi šį kelią anksčiau ar vėliau praeis. O šio kelio greitesniam praėjimui didelę įtaką daro žudymas būnant kuo didesnio samoningumo būsenoje.

Uzuodziu medituotoja..

Fox,

Sakydamas maitintis tik prana, turi omeny pranos jutima kvepavime kaip teorija, ar jau isitikinta praktika?

Lorpak

Turiu omeny, tai, kad kai darai žudymo veiksmą ir sakai sau - aš žudau. Priešinga situacija kai kažkas kažką nužudo ir tik po kurio laiko taria sau - ką aš padariau? kaip tai galėjo atsitikti?

Tingus

Be pranos neekzistuoja nė viena gyvybe. Mes visi ja maitinamės. Taigi taip, tai nėra teorija. Jei nesimaitintumėme prana, tai būtume panašūs į mėgintuvėlius, kuriuose vykstant cheminėms reakcijoms - vyksmas yra, o joms išsieikvojus - viskas nurimsta. Tuo tarpu įsimylėlėliai pamiršta pavalgyti. Ne dėl to, kad jie užmaršūs ar išsiblaškę. Atvirkškčiai. Jie geba sutelkti savo dėmesį į TAI.

Dekui Fox,

Jog prana nera teorija, as tai zinau per praktika. Taciau klausimas, ar jus ja sugebate jausti per iprastus ikvepimus, nesedint meditacinej pozoj? Turiu omeny jausti prana, o ne kvepavima.

Lorpak,

Kuri is isvardintu punktu pati naudoji, jog kelti prana?

Beje, su 2010

3 megstu papraktikuot ale sako kenkia sveikatai =)

Apie 7 prasyciau placiau, nes suvokiant tiesiogiai galima interpretuot kad tuo uzsiima visi kazkam dirbantys zmones )

O kokio idomaus komentaro tu tikies ? Ufonautai ten. Juros kriaukles spirales neprimena ? Apie Fibonacio geometrija tada siulau pasidomet

Tingus

Jei kalbėti apie energijos jautimą, tai man asmeniškai labiausiai tam įtakos daro muzika. Kartais visu kūnu jaučiu, lyg pakilčiau iš vietos. Kvėpuojant būna momentų, kai nei iš šio nei iš to pradedi šypsotis ir paima keistas jausmas, varijuojantis tarp baugaus nustebimo iki palaimingos ramybės. Nevalgau mėsos, žuvies ir kt gyvių. Stengiuos valgyti nesugadinta maista, vartoti daug vandens. Visgi tenka prisiminti, kad būtent per vandenį, kaip tarpininką, mes saveikaujame su aplinka ir keičiamės informacija.

Fox, lorpak nepykit, bet...
Vienas žmogus pasakė, jog ilgai sakomas melas tampa tiesa. Pasakyčiau kad nebūtinai melas - gali būti tiesiog žmogus nori įtikėti į ką nors ir taip ilgai ieško tam argumentų, jog galų gale "randa" ir labai džiaugiasi (randa tik todėl kad labai labai nori, o ne todėl kad tai tikra tiesa, arba tik dalis tiesos). Tačiau procese, ar analizės trūkume, jis nepastebi, jog praleido labai reikšmingas detales - būtent tas, kurios atskiria "virtualu" fantazijų pasaulį ir realybę, būtent tas, kurios jam neįdomios ir jo versiją padaro paprastą, ne stebuklingą, neypatingą.
Sutinku - fantazijų pasaulyje gyventi kartais lengviau, netgi turbūt dažnai - tik ar ilgai mes ten galime pasilikti? Realybė visada duoda dvi pasekmes - grubiai primena apie save arba išmeta iš realybės visai (mirtis).
Nenoriu aišku būti cininkas, tačiau noriu būti realus, gyventi realybėje. Taip , galima turbūt įsivaizduoti pasaulį kaip informaciją, galbūt netgi smagu taip mąstyti (tačiau tai tik vienas pjūvis, ne visuma) - tada kiekviena ląstelė, dalelė ar atomas gali būti kaip informacijos dalelė, ar jos nešėjas. Tačiau ne kiekviena dalelė yra svarbi, o ir daug dalykų nėra nei svarbūs nei kritiniai (daug "triukšmo") - tiesiog užpildo tuštumą iki kokio nors kritinio įvykio. Kaip matote, nejučia, pridėjau neišvengiama laiko diemnsija. Todėl kiekvienu laiko momentu aplink mus egzistuoja labai daug bereikšmio triukšmo, kuris galbūt - tik galbūt - kada nors taps kažkuo svarbiu ar reikšmingu.
Taip ir su maistu - žarnynas ne smegenys, nors labai tuo norėtumėt tikėti, ar galbūt tai galima pavadinti sureikšminimu. Aš suprantu ir save kartais pagaunu bandant kai kuriuos reiškinius, daiktus, dėsnius ar įvykius sureikšminti labiau nei derėtų - tai turbūt yra proto savybė - jis norėdamas nagrinėti kažkokią aplinkos ar visatos dalį atskirai ir ją suprasti - tiesiog sureikšmina laikinai, kad galėtų išnagrinėti. Problema tik tame, jog reikėtų po nagrinėjimo "viską grąžinti į savo vietas". Gali būti, o aš matau, kad net daugumoje atvejų, to padaryti žmogui nebepavyksta - kai kas lieka sureikšminta. Iš čia ir nereali euforija (yra ir reali, tačiau ji reta). Tačiau dažniausiai ji būna laikina. Tik retais atvejais žmogus praturtėja ir sužino kažką vertingo ir daugiau nei anksčiau. Tačiau tas žinojjimas dar turi būti daugybę kartų patikrintas, pertikrintas - tiek per save, tiek per kitus, tiek objektyviai, jei tai įmanoma.
Žinau, kad sunku tą padaryti - lengviau tikėti bet ko vertas tikėjimas be jokių įrodymų? Taip galima tikėti bet kuo ir bet kur - juk mes juokiamės iš to, jog senovėje žmonės manė, jog žemė plokščia, ar kad ji buvo visatos centras - dabar tai akivaizdi netiesa. Bet juk žmonės tikėjo...
Man įdomu iš kur atsiranda žmogaus tikėjimas, ypač tas, kuris niekuo konkrečiu, realiu nėra pagrįstas, kodėl jis taip dažnai euforiškai pasiduoda į priekį? Ar tai mūsų savybė? Ar ji gera? O gal tai ir paskatino beždžionę paimti pagalį? Tada ko gero tai yra anomalija, klaida ar kažkas panašaus - galbūt mes netgi turime būti dėkingi tai anomalijai, kad esame tokie, kokie esame? Kitaip gal iki šiol būtume medyje? Daugybė gal - bet aišku kol kas viena - žmogaus noras susireikšminti ar sureikšminti tai, ką nagrinėja yra realus dalykas. Dar daugiau, žmogus prideda euforinį tikėjimą, kad išlaikyti reikšmingumą. Manau , jog tai nėra gerai - gerai yra matyti "viską" tikromis akimis, be sureikšminimo ir dirbtinio iškėlimo, išaukštinimo. Tada ateis tikroji palaima, ir tikrasis gėrėjimasis pasauliu, kuris yra aplinkui.

Gali viskas ką pasakiau skambėti banaliai, bet "prana" ir tai kad visi "ja maitinasi" yra turbūt eilinis bandymas pakilti virš savęs, tai galbūt ir nėra blogai, tiesiog po to reikėtų grįžti į realybę Grįžkit.

Jofana, plaukai nuslinks greičiau, nei suprasiu kas čia skiedžiama

Drugelis,

Jeigu butum mazesnis ignorantas, tu irodymu rastum kruvom, o jei ir truputi labiau open-minded, tai ir pats isitikintum.

Justi prana, tai, kas tavo kunui suteikia energijos, kai tu miegi, sugeba net ir pradedantysis medituotojas, taciau kylant vis aukstesniais meditaciniais lygiais, ivairiu energiju valdymai prasideda ir t.t., net ir toji pati prana tampa vis labiau aiskiau suprantamas reiskinys, jau nekalbant apie patirtis, kurios yra perzengus fizini kuna.

Nu, bet toks jau tas zmogus ir jo prigimtis, neigti viska ir stebetis, kai koks zmogus turi telepatiniu savybiu, nors tai nieko kita, kaip truputi aukstesnis samoningumas. O pats aukstesnis samoningumas nera suprantamas zemesnio samoningumo zmonems, nes pastariesiems ju paciu ego sukurtas miglotas pasaulis neleidzia pazinti realybes. Ir kas belieka zemesniam samoningumui bedaryti apart neigimo tai, ka tukstanciai isdrise suprasti suprato. Ir nuo visu tu supratusiuju mes turime religijas, kurios yra sukurtos tiems paties zemesnio samoningumo individams, jog bent kiek pastumeti juos siekti to paties aukstesnio samoningumo.

Aciu

drugeli

Primeni man mano draugus. Jie stebėdavosi mano kalbomis ir nepaliaudami vis kartodavo - nesamonė, negali būti, gryšk į realybę! Užteko tik pamėginti jiems viena iš mano kalbamų dalykų įgyvendinti praktikoje ir "traukinys pajudėjo". Jie patys dabar domisi "tais" dalykais ir dalinasi žiniomis.

Realybė yra tokia: vienintelis žmogus, kurio mes tikime yra - mes patys! Bet triukas čia tame, kad tai, kuo mes tikime į mūsų galveles dažnai patenka be mūsų noro ar samoningų pastangų. Gera naujiena yra ta, kad užtenka pastebėti tik vieną tokios tendencijos pavyzdį savo gyvenime, kad pradėtum kelia didesnio savo samoningumo link. O jis prasideda tada, kai pradedi tikrinti visas "tiesas" tiesiog "ant savo kailio". O kai pertikrini nemažai "tiesų" ir jos pakeičiamos kitomis, tada atsiveria durys, už kurių visada tūnojo tikėjimas. Tikėjimas, kad GALBŪT ši realybė ir nėra tokia, kokia ją piešia dauguma.

p.s. nepykstame mes sveikas prisijungęs! Tavo indėlis jau kaupia palūkanas

Sveiki, paskaites jusu keliu pagrindiniu veikeju rasliavas sitoj temoj likau labai nuosirdziai suzavetas. Labai ispruse atrodote, konstruktyviai, logiskai rasote. Vietomis atrodo, kad jus ne zemes gyventojai, o ateiviai, tokiais nekasdieniais terminais kalbat. Kas per daug, tas nesveika, bet jums sitas negalioja, jus turbut vadovaujates: tobulybei ribu nera. Jusu zinutes ir prajuokino mane ir priverte rimtai susimastyti. Kiek supratau tai jus auksto lygio jogai? Jei taip, tai pateikite argumentu kodel verta praktikuoti joga. Per kiek laiko galima pasiekti rezultatu motyvuojanciu toliau tuo uzsiimti? Noreciau, kad atsakytumet i klausimus konkreciai, savarankiskai, is savos patirties, be nuorodu i kazkokius saltinius. Man asmeniskai is salies, dorai nezinant apie joga susidares vaizdas, kad joje per daug mistikos, truksta racionalumo. Bet jus atrodot logiskai mastantys, tai gal neuzsiimat mistiskais dalykais ir viskame randat logiska paaiskinima. Buciau labai dekingas, jei truputi apsiviestumet neregiui kelia. Jei kazkur suklydau, tai pataisykit, as tik zmogus, o klysti juk taip zmoniska.

"Špagatas" - viena iš jogos pozų. Kažkur mačiau vieno jogą praktikuojančio JAV lietuvio straipsnį, kuriame jis tvirtino, kad atsisėsti į špagatą jam prireikė 7 metų treniruočių. Jis nekonkretizavo, ar tai yra priekinis "špagatas", ar šoninis, - vadinamoji "virvutė". Aš iš savo patirties žinau, kad priekinis "špagatas" gaunasi po trumpesnio laiko, o "virvutei" reikia daugiau treniruočių.

O dvasinės jogos praktikos - tai geriau netaikyk. Visų pirma, tai yra svetima mūsų kultūrai, o visų antra - nepadoriai atitraukia nuo biržos, forexo ir panašių žemiškų reikalų. Jau prasmingiau melstis doleriui, aukso veršiui, gviešytis žemiškosios mamonos, kaip liepia biblija ir pagaliau - deramai tvarkyti nešvarų pinigą, kaip liepia didysis J.K. viename savo pamokyme, nes tik idealiai dvigubą buhalteriją įvaldęs buhalteris vertas dangaus karalystės.

Mano nuomone - zmogaus siekimas tobuleti yra visada pagirtinas.

Tuo poziuriu Lorpak ir Fox ,,puslapis" yra labai vertingas .
Tik, kai kalba eina apie kilnius dalykus, noretusi kazkokio ,,gerumo", MOKYTOJISKUMO geriausia prasme, o ne pasiputeliskai vingraus , momentais atstumianciai arogantisko , pilno svetimybiu ir zargono tono...

Pati esu vegetare, daug metu praktikavusi joga - bet skaitydama Lorpak , pasijuntu nemaloniai kvaila ...

Nemalonu...

Ir gaila. Nes toks tonas tikrai nepritrauks pasekeju ...O nesirupinti, kad tu pasekeju butu yra tolygu nesirupinimui, kad zmones tobuletu.

Petrai Kurmeli,

Joga - ne kulturinis dalykas, o mokslas. Pastebejai puikiai, jog joga nelabai tinka prekybai, nes pats jos pagrindas yra 'marinti' troskimus. Taciau yra ir kitas kelias, vedantis i ta pati dvasini prabudima, kuris vadinamas Tantra, bei kurio pagrindas yra nerti visa galva i troskimus ir juos perzengti. Ko gero ir tie patys medituotojai siame forume yra tantros praktikantai to nezinodami

Saulute,

Rupinimasis, jog zmones tobuletu dvasiskai yra bergzdzias darbas. Dvasiningumas yra individualus dalykas ir mokytojas neturetu buti tas, kuris trokstu pritraukti pasekeju, bet atvirksciai, pasekejai turi buti tiek istroske tobuleti, jog mokytojo atzagarumas taptu kaip gaivus vejelis Saharos dykumoj.

Žinai lorpak, tu su savo dievu mane tiesiog užknisi, varai iš proto.
Ką pajutai perskaičiusi pirmą sakinį? Kad aš piktas – supykau?
O jeigu būčiau pirmo sakinio pabaigoje uždėjęs šypsenėlę ?
Būtum supratus, kad juokauju ar ne ?
Psichologai sako, kad pirmas įspūdis teisingiausias.
Jei pagalvojai ar pajutai, kad esu piktas, tai tu suklydai. Tai buvo tavo iliuzija.
Iliuzija, kurią tavo galvoja sukūrė mano išsakytos mintys. Jau girdžiu tavo, o gal ir jūsų galvose garsus sakančius, kad tai ne mano mintys. Bala nematė, tebūnie, tai ne mano mintys.

Baigdamas linksma gaida, noriu skirti, šį ne mano eilėraštį, lorpak ir visiems kitiems iliuzionistams.

Trys, dešimt, penkiasdešimt du.
Aš gyvenu iliuzijų pasauly,
kur ant kiekvieno medžio- saulė,
kur prie kiekvieno tako- gėlės,
kur už kiekvieno slenksčio- gėris,
kur paprasčiausias vienas vardas-
visų nepaprastumų vertas.

Aš gyvenu iliuzijų pasauly...
Ir tą pasaulį uoliai saugau,
kad neprimėtyčiau į jį lyg šukių
nenuoširdžių žodelių, šūkių,
kad žmonės, einantys pro šalį,
čia nepaliktų pikto melo.

Aš gyvenu iliuzijų pasauly.
Čia- žemės centras. Pats pusiaujas...
Ligi bičiulio, lig brangiausių vietų,
ligi ašigalio, ligi kitų planetų,
lig lygumos lygiausios, lig aukštumos aukščiausios
gerai žinau, iš čia- arčiausia.

Petrai Kurmeli, ačiū jums už nuomonę, asmeniškai manau, kad dvasinis tobulėjimas svarbiau už fizinį, o optimaliausias variantas yra aukso viduriukas tarp abiejų.


lorpak, -
Man yra įdomu, kas kitus žmones traukia joguoti, gal ir mane kokia priežąstis užkabintu, todėl ir klausiu.
Dėl proto ramybės, tai verta, nes ji man savarbi, bet manau, kad per mažai traukos jogoje, per daug painumo, per daug reikia insvestuoti, per ilgai atsipirkinės, o dar jūs nesuinteresuoti potencialių jogų verbuoti . Man patinka aiškumas ir paprastumas, nes genialu, tai kas paprasta, bet nepaisant to esu linkęs gilintis ir aiškintis. Tad aš gal vadovausiuos kitom tiesom, nevaikščiojęs tiesiai per aplinkui. Kaip turinti kompetencijos dvasiniame tobulėjime, gal parekomenduotumėte kokios rimtos literatūros visapusiškam tobūlėjimui, gerai būtų, kad tai nebūtų bilbija, koranas, vedos ar kiti su joga susiję raštai. Beje, ačiū už atsakymą, tikėjausi kažko platesnio.

saulute, visiškai sutinku su tamstos išsakyta nuomone, tie jogai kažkokie nesuinteresuoti kitų susidomėjusių skatinimu, kvepia egoizmu nors atrodo, kad turėtų būti atvirkščiai.