Nesu įsitikinęs, kad atsiraas man pritariančių bet sukūriau šią temą, kad tiek darbdaviai tiek darbuotojai pasidalintų savo nuomone dėl pokyčių jų įmonėse, atsirandančių dėl ekonomikos lėtėjimo. Būtų labai malonu pasidalinti info kaip pertvarkomos įmonės, kas jose keičiama, kokių nestandartinių sprendimų jose asiranda ir t.t. ir pan.
Įdomu būtų išgirsti kokios įmonės atsiduria arti bankroto, kokios neatsiskaito su kreditoriais piktybiškai ir pan.

Aš atstovauju keletą įmonių, viena iš jų dirba IT sferoje.
Kolkas mūsų įmonėje pertvarkų ypatingų nėra, bet aš kaip vadovas galvoju kaip ir ką reikės daryti, jei krizė išlys kaip zuikis iš mago skrybėlės. Vienintelis negeras dalykas, kad šiais metais plano įvykdymas tik 80% nuo suprognozuoto (pernai buvo 92%). Bendras apyvartos augimas pirmą ketvirtį buvo 10%, antrą ketvirtį tikėtinas sumažėjimas...
Tiesa, truutį jaučiamas padidėjęs klientų atsiskaitymo uždelsimas...

Galiu konstatuoti fakta, kad ekonomikos krize visiskai pakeite mano gyvenima.
Dirbau samdoma vadovaujama darba logistikoje. Tai ta sritis, kuri pirma pajaucia ekonomikos suletejimo pasekmes, ir svarbiausia ne vidaus lygyje, bet pasauliniame. Todel sumenkus pervezimo apimtims likau, kaip vadovas, kaltas del netinkamo rezultato. Kadangi vadovas nesa atsakomybe uz imones rodomus rezultatus, tai priemiau tai kaip fakta, nors gilesnes analizes nelabai buvo is samdytoju puses ir reziumojant sprendima, galima pasakyti, kad likau kaltas del ekonomikos krizes pasekmiu.

Tai imonei teks dideli isbandymai, nes nebuvo paisoma rinku galimo nestabilumo (sumazejimo) rizikos ir prisiimti dideli isipareigojimai, beje, del ju prisiemimo as itakos neturejau. Taigi imonei teks smarkiai apkarpyti kastus, o tai labai riboja prisiimti turtiniai isipareigojimai (siu kastu neimanoma apkarpyti, nebent atsisakyti turto - kas vel gi atnes nuostolius), todel pagrindinis kastu mazinimo saltinis - darbo uzmokescio mazinimas, nes jis sudaro didele veiklos kastu dali, arba dalies darbuotoju atleidimas (nasumo didinimas). Ziuresim, kaip seksis mano buvusiai darbovietei su tuo sisitvarkyti ...

Kol kas niekas nesijaučia.Bet tai nereiškia,kad nesijaus.EFKAR aprašytas "bandos elgesys" gali persimesti ir į įmones.Tai būtų nemalonus dalykas,kadangi čia jis jau kenkia dvigubai - ir vartojimo sumažėjimas,ir santykių tarp įmonių išbalansavimas.Būtent tas santykių tarp įmonių balansas praktikoje yra labai svarbus.Kriziniu periodu tai tampa peiliu,normaliu - vienu iš didžiausių pagalbininku.Ypač pavojingas pats išsibalansavimo proceso laikotarpis - įmonė vienu metu atsiduria skirtingose pozicijose su skirtingomis įmonėmis.Negali žinoti,kaip pakryps pusiausvyra.
Tik įmonių mąstymas skiriasi nuo žmonių mąstymo "bandos elgesio" situacijoje.Tas guodžia.
Skaičiau Delfyje,bet man šios kelios mintys patiko (čia problemų prevencijai):
-atidžiau vertinti partnerius ir klijentus
-atidžiau ir rimčiau sudarinėti sutartis.

Pagal apklausas pirmiausia bus mažinami atlyginimai ir darbuotojų skaičius.
Mano manymu,bus atsisakoma ne pirmo būtinumo išlaidų.Dirbama tais pačiais resursais.Taigi...įmonės,dirbančios su ne pirmo būtinumo prekėmis ar paslaugomis,atsidurs pavojuje ir taps pavojingos kitiems.

Taigi, galima daryti išvadą, pagal apklausų teiginius, kad įmonėms atleidinėjant darbuotojus išaugs bedarbystė. Bet čia labai svarbus klausimas kiek ji išaugs, nes esant sunkiam ( bet ne kritiniam) periodui įmonės vargu ar atleis daugiau kaip 5-10 % darbuotojų. Vat jei bankrotai prisidėtų - tada būtų situacija su bedarbyste liūdnesnė. Bet kuriuo atveju EU susiurbs manau tiek darbuotojų, kiek Lietuva galės pasiūlyti.

Šiandien kalbėjau su draugu, pasakojo, kad į lizingo bendrovę, kurioje jis dirba, vis daugiau įmonių užsuka "pasitarti" dėl mokėjimo grafiko pakeitimo. Anksčiau tokių ateinančių beveik nebuvo, neskaitant vienetinių atvejų. Tai galbūt dar vienas ekonomikos lėtėjimo požymis ? Nors aš asmeniškai, nesu krizės šalininkas - jau geriau tas krizės debesis praslinktų be lietaus ir griaustinio ...

Susiurbt tai susiurbs,bet aš galvoju,kad egzistuoja žmonių kategorija,kuri bet kokiu atveju neemigruos.Geriau sausą plutą grauš...Gal tai ir normalu,kitaip visiškai išnyktų tautos.Na bet ir iš tiesų - pabandyk ilgesnį laiką pagyventi užsienyje...viskas atrodytų puiku...nieko netrūksta...bet kaip traukia po kiek laiko į gimtinę.Daugelis emigrantų guodžiasi mintimi,kad tai laikina,būtina...bet jei dėtų ant svarstyklių gaunamą atlyginimą ten ir čia...lengvesnė lėkštutė nusvertų Tėvynės pusėn...

Kažkur skaičiau,kad normaliai ekonomikai reikalinga 4 proc. bedarbystė. Man šis skaičius atrodo gana teisingas.Tai dar nesukelia socialinių problemų ir leidžia palaikyti normalią tvarką įmonėse.Juk paskutiniais metais cirkai dėjosi - įmonė turi struktūrą,darbo priemones...nėra žmonių.Arba atlyginimai,neatitinkantys darbuotojo sukuriamos vertės.Gal net tik tam,kad išlaikyt struktūrą.Kaip rašei,kad tam tikrą periodą prastumti kad ir su minimaliu pelnu.Nes struktūros sukūrimas yra sudėtingas dalykas,gal net vienas iš sudėtingiausių.
Ne paslaptis juk,kad pradėta naudotis tuo.Atėjai pažaisti-visos socialinės garantijos...išeitinės pašalpos,jei ką...Pailsėjai,paatostogavai - vėl kitur...Juk tai gan patogus gyvenimo būdas.O pagal darbo įstatymus,skaičiau,daug kur jau lenkiame ES.Juokai...Gal tai kaimiečio sindromas...
Sąlygos turi būti iš abiejų pusių teisingos.Darbdavys turi būti suinteresuotas išlaikyti darbuotoją,o darbuotojas turi norėti dirbti.Visgi tai žmogaus prigimtis - kam dirbti,jei gali nedirbti.Todėl tam tikri saugikliai privalo būti.Aš toje vietoje nesmerkiu žmogaus - prieš prigimtį nepasipriešinsi.Todėl ir turi būti kažkokia rinkos ir įstatymų reguliavimo simbiozė.Rinka pati reguliuojasi,įstatymus - valdžios vyrai reguliuoja.Teoriškai viskas paprasta ,praktiškai sudėtingiau...

Dirbu B2B sektoriuje - aprūpinam gamybos/pramonės įmones specialiom (daugeliu atvejų pagalbinėm) žaliavom. Dėl veiklos specifikos artėjančias LT eko problemas pajutom dar 2004-2005, ko pasekoje 2005 įsivedėm vadybinę veiklos apskaitą (kiek kitokia nei standartinė). Tai davė pagrindą per 2005-2006 optimizuot pinigų srautus - nukreipėm į reikalingiausias vietas ir pelningiausius produktus/sritis. Šalindami mažos LT rinkos sąlygotas savo silpnas vietas, iš dalies buvom priversti, iš dalies patys norėjom vystyt biznį didesnėse rinkose. Per 2006-2007 buvo sukurtos dukterinės įmonės UA, LV; stengėmės aktyvinti veiklą anksčiau įkurtoje PL. Šiemet bandom sinchronizuoti bendrą veiklą, t.y. suderinti ir optimizuoti įmonių valdymą. Uždaviniai sekantiems metams - užtikrinti tęstinį esamos veiklos vystymą CRE regione ne kaip pavienių firmų, o kaip grupės, akcentuojant labiau patrauklias mūsų biznio specifikai šalis (ne LT) ir užtikrinti atitinkamą proceso finansavimą. Pagrindinės problemos - žemas veiklos pelningumas (rinkos specifika) ir dideli valstybinių instancijų apribojimai, kas daro šią veiklos sritį gana korumpuota. Šių dienų pozityvas: anksčiau kai kur sukosi gana nemaži "juodi" pinigai, kas ganėtinai apsunkino konkurencijos galimybes; prasidėjus finansinei krizei tokių pinigų ženkliai mažėja, todėl tampam konkurencingesni. Negatyvas: auganti infliacija ir padidėjusi klientų bankrotų galimybė reikalauja aukštesnio lygio marketinginių ir vadybinių sprendimų - deja, norinčių realiai dirbti, sugebančių daryt reikalingus sprendimus ir prisiimt už juos atsakomybę žmonių skaičius labai ribotas, ir ne tik Lietuvoje (UA, PL dar blogiau). Dėl to turime žymiai padidėjusią finasinę riziką - veikla, net augant apyvartom, gali tapt nuostolinga. Nuo 2005 iki 2008 gegužės išlaikom gana stabilų augimo tempą.
P.S. Perskaičiau ir pačiam juokinga pasidarė - norėdamas parašyt kuo trumpiau, privariau visokių gudrių išsireiškimų, kaip dirbčiau kokiam koncerne. Realiai dirbu labai vidutinėje net LT mastais firmoje.

Įdomus straipsnis sakyčiau - Apklausa: lietuviai – vieni nelojaliausių darbuotojų pasaulyje

Realijos yra tokios kokios yra

Siaip geras temos pavadinimas, tikrai idomu ir aktualu.
Suku galva jau gerus puse metu, o atsakymo konkretaus neturiu. Ko gero priklauso pagrinde nuo uzimamos rinkos dalies, ir imones bvalanso -tokia isvada pagrindine priejau.
Ypac geras laikas stipriems maziukams, blogas "lochams", tas aisku kaip 2x2. Sunkiausias klausimas ka daryt lyderiams, kol kas isvada jei turi gera balansa, plestis valgant konkurentus.

Trumpai: kadangi daug anksčiau išgirdome žodį "krizė", tai ta linkme ir pradėjom dirbti. Visus partnerius pradėjom stebėti per padidinimo stiklą, mokėjimams skirtus terminus sumažinome, neaiškiems klientams prekės atiduodamos tik už grynus ir pan. Tokiu būdu stengiamės išvengti bereikalingų nuostolių, kaip kad prisiima įmonės prekių-nebeatsiskaito ir bankrutuoja. Dėl darbuotojų atleidimų ir atlyginimų mažinimo kol kas negalvojama. Mėginsime įsisavinti ES pinigus-investicijos į darbuotojų kvalifikacijos kėlimą, programinės įrangos atnaujinimas ir pan.
Kas dėl nelojalių darbuotojų: ateina jaunuolis, trokšta didelio atlyginimo ir nenori dirbti, tad po bandomojo ir atleidžiamas arba pats išeina. Gal ir neblogai, kad pas mus įmonėje darbuotojai jau dirba 5-10metų tie patys..
Latvija, Estija, Kaliningradas..kazkiek jauchiamas prekių/įrangos poreikio sumažėjimas.

P.S. Laikotarpis, kai kyla klausimas(turint pinigų) : pirkti dabar ar vėliau..

Bet tai garantuotai sumažins apyvartą.
-tas,kuriam atiduodi savo prekes,yra lyg ir tavo "darbininkas".Jis jas parduoda.Mažiau duosi,mažiau parduosi.
-jei partneris patikimas ir gerai dirba,termino sutrumpinimas tik sumažins tavo apyvartą dėl paprasčiausio gal partnerio apyvartinių lėšų trūkumo.Svarbiausia,kad išvis atsiskaitytų.
-nėra šiuo metu nei prekių,nei paslaugų,kurioms nebūtų konkurentų.Paprasčiausiai tave pakeis į kitą,kuris duos geresnes sąlygas.
Aš galvoju,kad mokėjimo termino sumažinimas neturi jokios reikšmės apsisaugojimui nuo krizės padarinių.Svarbiausia partnerio patikimumas.Čia nekalbu apie sąžiningumą.Kalbu apie tai,kad jis netaptų bankrotu.

Agata paskutiniam poste - atsakyme Vytautui neteisi. Atidėjimai bendru atveju prasmingi tik ekonomikos augimo fazėje, kai dėl labai greito augimo reikalingos vis didesnės apyvartinės lėšos. Augimo lėtėjimo, recesijos ar žemėjimo fazėje bent kiek ilgesni mokėjimo atidėjimai tik didina riziką, augina savikainas ir pritraukia nepatikimus klientus.
Atidėjimų mažinimas tolygus finansinių veiklos kaštų mažinimui. Tai leidžia būti konkurencingesniam kainoje, kas aktualu ekonomikos lėtėjimo laikotarpiu. Be to pinigų ciklo apsukimo greitinimas leidžia ženkliai padidinti bendrą pelningumą, o atsilaisvinusios apyvartinės lėšos duoda galimybę įsisavinti naujus produktus/rinkas. Jei dar pridėti rizikos sumažinimą, akivaizdu, kad tai vienas teisingesnių sprendimų šiuo metu. Būtent patikimi ir mokūs partneriai adekvačiai priims tokį spredimą, jei tai bus pateikta kartu su atitinkama nuolaida kad ir kainoje, kas yra įmanoma dėl auksčiau minėtų faktorių.

Teoriškai tu teisus,newbie,
bet praktiškai yra taip.Nepatikimas klijentas - tai tik apmokėjimas tuoj pat.Čia jau ar trumpą,ar ilgą terminą duosi - jokio skirtumo.Iš teismų mažai naudos - dar teismo išlaidų apturi.
Suprantama,čia svarbu ir įmonės specifika.

Suprasti tai supras ir priims.Tačiau tai gali kai kam išbalansuoti esamą įprastą finansinį darbo ritmą.Čia esmė yra pokytis.Kai visi aplink dirba be atidėjimų,tai visi.Jei visi su atidėjimais - keisdamas sąlygas labai rizikuoji prarasti klijentą.Tačiau situacijų visokių yra.Bet čia subtili vieta.
Kitas dalykas - nuolaida kainoje.Bet juk tai yra mokestis už pinigus.Jis visada buvo taikomas.

Mes daugiau iš ekonomikos suletėjimo laukiame naudos, negu nuostolio. Vienas išsvarbiausių momentų, mums pavyko neišsipūsti su algomis per laikotarpį nuo 2005-2008 metų. Nuoseklus pardavimų augimas auginant pelną, o ne apyvartą ir komandinė vadyba. Šiai dienai mes esame pasiruošę iš konkurentų atsiriekti jų rinkos dalį... Žinoma negalima sakyti, kad neišvengėme perprodukcijos. Ji egzistuoja ir jos šalinimui yra įdiegtos priemonės, įskaitant ir gamybos mažinimą (atleidžiant dalį darbuotojų) ir dalies produktų gamybos perkėlimas į konkurentų gamyklas, nes mažinant darbuotojus nepavyksta išlaikyti masto viršpelnio. O konkurentai sutinka gaminti šiai dienai, net ir mažesne savikaina, nei mes patys galime pasigaminti. Dar vienas svarbus dalykas - tai pritraukėme savo pirkėjams pinigų, kad šie galėtų iš mūsų stabiliai pirkti. Žinoma jiems sunku vykdyti atsiskaitymo sąlygas, bet sprendžiant tai su jais, jų sprendimai daugelių atvejų yra mūsų naudai, ko pasekoje mūsų gaminamų produktų pardavimas jų parduotuvėse auga ir šie nebegali pigiausiu būdu parsivežt pigesnių prekių iš kitur, nes konkurentai sugriežtinę atsiskaitymo sąlygas patys sumažino savo pardavimo galimybes. Išlikimas rinkoje šiuo metu, tai ypatinga vadyba tiek rinkodaroje, tiek finansuose, tiek ir gamyboje.

O dėl rinkos, nemanau, kad kas trumpu laikotarpiu labai keistusi. Mūsų vidaus rinkoje iki pat šios dienos paslaugų kokybė tik prastėjo. Prastėjimą lėmė, kad paslaugų įmonės vengė investuoti į savo personalą, nes šie darbo vietos apskritai nevertino ir vengė paslaugų plėtros. Augant darbo jėgos pasiūlai, didėjant konkurencijai dėl darbo vietos, paslaugų sektorius turėtų absorbuoti iš gamybos sektoriaus plūstančią darbo jėgą. Tik viena, kas neramina, kad paslaugų sektoriuje, darbo jėga yra apmokama daug skurdžiau, o kylant kuro ir maisto produktams, taip pat brangstant skolinimuisi vis mažiau pas šiuos vartotojus, liks pinigų įpirkti kokybišbus ir brangesnius produktus. Ir prekybos įmonės bus priverstos išspręsti (ko iki šiol ypatingai nedarė) dėl seklios rinkos ypatumų logistines problemas, kad galėtų į šalį įvežti vis daugiau pigesnių prekių iš užsienio. O tai dar sumažins mūsų gamybos sektoriaus galimybes uždirbti. Vadinasi ir atsinaujinti technologiškai. Ir taip likti vėl gamybine provincija...

Truputį apie Latviją. Primenu, kad įmonė dirba IT srityje. Taigi, suvedžiau 5 mėnesių rezultatus ir ką matome :
Apyvarta +21% YOY
Bendras pelnas +22% YOY
Grynasis pelnas -11% YOY (atlyginimų augimas ir kitų išlaidų augimas sumažino gr. pelną)
Tai kaip ir neblogai visai. Panašu, kad per birželį ir grynąjį pelną dasivysime. Taigi, mūsų sektoriuje krizės nesimato. Konkurentai švelniai tariant "truputį atsilieka", nes žinau, kad jiems liūdnai (2 aukštos grandies darbuotojai per įdarbinimo agentūrą prašosi priimami į darbą).
Beje, kitą savaitę laukia sunkus pokalbis su geriausiu "IT-išniku" dėl algos. Blogiausia, kad žmogus argumentuodamas infliacija nori keltis algą, kuri ir taip siekia 1300 LVL į rankas + AUTO. O aš infliacijos argumento nelabai mėgstu, o kaip ir kiekvienas darbdavys žiūriu į tai kiek tokį darbuotoją vertina rinka. O rinka šiuo metu vertina 800-900 LVL. Teks jam tą pasakyti... žmogus gali įsižeisti ir parašyti pareiškimą... teks priimti..
Gal kas iš Jūsų turi kokių idėjų kaip žmogui tai paaiškinti, kad jis turi branginti darbo vietą, o ne kas pusmetį pakilus infliacijai remti mane prie sienos.
Finale, ar nebus taip, kad teks už 900 LVL dirbti...
Pažiūrėsime kuom čia baigsis. Man ir pačiam įdomu...

EFKAR, jeigu rinkoj tokį IT-šniką gali pasiimti už 800 LVL, tai labai keistai atrodai dabar jam mokėdamas net 1,3 k. Kažkur galai nesueina. Gal visgi jis vertas daugiau? O apie kažkokį darbo vietos branginimą geriau nesvajot, nes žmonėm pragyvent reikia. Beje, jeigu žmogus protingas, mato situaciją aplinkui, tai nemanau, kad rems prie sienos. Geriausias rėmimas prie sienos būna susiradus naują darbo vietą arba matant, kad tau išėjus bus 'ragas'.

Matosi, deivisss kurią pusę atstovauji. Jam mokama per didelė alga ir dabar ir tą aš puikiai suprantu. Paprasčiausiai už patirtį ir žinias reikia žmogui mokėti daugiau. Tada ir darbdavys ir darbuotojas supranta, kad vienas turi daugiau išlaidų, o kitas daugiau pajamų, o tas atsiperka abiems dėl gerų rezultatų ir profesionalaus darbo. Bet kai vienas pradeda pūstis ir didinti nepagrįstai savo lūkesčius ...
Dėl darbo vietos branginimo - manau, kad ją reikia branginti. Viską mesti ir išeiti yra paprasčiausias sprendimas kai tau siūlo daugiau, bet čia ne ta situacija.

Taip, nepaslaptis, kad atstovauju IT samdomų darbuotojų interesus, nes pats toks esu.
EFKAR, tai taip jam ir pasakyk. Tuo labiau jeigu tai tikrai yra tiesa (apie IT rinkos situaciją), tuomet jam tikrai nebus kur dėtis ir nemanau, kad rašys pareiškimą. Negi iš principo eis dirbt už mažiau?

p.s. jeigu ne paslaptis, kokia konkrečiau veikla užsiimat?

Išeiti gal neišeis, bet nuo pokalbio turinio ir pasitenkinimo ar nepasitenkinimo parodymo po pokalbio manau, kad aš pats rimtai pasvarstysiu ar aš jam nepasiūlysiu išeiti...
Tikiuosi, kad taip nebus...

EFKAR, o ar ne geriau situaciją vertint kitu kampu - kiek tas žmogus atneša dabar/atneš ateityje tavo įmonei naudos, palyginant jį su kitais darbuotojais? Pasiskaičiuoji, palygini - sprendimas susiformuoja savaime. Jei naudingumo koeficientas išlieka geras ir po atlyginimo pakėlimo - kokios problemos pakelti; jei kiti kolegos jį šioje vietoje apšoka - irgi viskas visiems aišku. Ženkliai suprastėjęs darbuotojo naudingumo koeficientas (tokią info atitinkamai apiforminus ir pateikus) galėtų būti rimtas tavo argumentas derybose jei žmogus masto galva, o ne pilvu. Jei pavyks įteigti darbuotojui, kad vienintelis teisingas kelias siekiant pasididint atlyginimą yra tą padidinimą užsidirbt (o ne sapaliot apie infliaciją), atlyginimą vistiek truputį vėliau pakelsi, bet jau su papildoma nauda sau.

Newbie, tu esi teisus, bet tas žmogus yra savotiškas... jam sunku dešrą pakabinti virš nosies... jis matuoja savo algos pokyčius infliacijos augimu... ir beje labai sunku matuoti jo rezultatą, nes jis ne pardavėjas ir ne projektų vadovas... darbai matuojami užduočių atlikimu/neatlikimu, užduotys skirstomos pagal prioritetą ...
pažiūrėsim...