Gyventi tai lyg lošti durnių kortomis. Vieni gauna geras kortas (įgimtos asmeninės savybės, socialinis luomas), kiti prastesnes. Veini kaltina dalintoją (vyriausybę, seimą, aplinką), kad kortas prastas pakišo, kiti sumaniai keisdami kortas (lavindami savo sugebėjimus), pasirenka palankiausią kombinaciją paskutiniam raundui, dar kiti sumasto lošti partiją prie kito stalo su kitais žaidėjais (emigruoja). Bet kuriuo atveju kažkas išeina pirmas, kažkas išeina antras, galop lieka vienas durnius. Esmė ta, kad gyvenime nežinai kokios spalvos korta taps koziriu.
Man atrodo reikia žymiai daugiau pastangų ir labiau rizikinga eiti lošti prie kito stalo, nei perprasti sistemą, surinkti geras kortas ir suprasti kaip jas panaudoti.