Misionieriaus poza viešoje erdvėje - Dienoraščiai

Kažkas, berods Sett Goddin, yra pasakęs, kad internete vienas rečiausių išteklių yra dėmesys, ir dar retesnis yra pasitikėjimas. Taigi pirma užduotis bet kuriam rašančiajam yra patraukti dėmesį. Antra užduotis - sukurti ir išlaikyti pasitikėjimą, kuris yra dar vertingesnis.

Dėmesio siekimą galima palyginti su piktžole, kuri siekia užgožti vertingus augalus ir tapti labiausiai matoma, tačiau verta prisiminti, kad pasitikėjimas arba reputacija yra vertingesni.

Dažnai, siekiant dėmesio nevengiama stiprių išsireiškimų, netgi keiksmažodžių, asmeniškumų ir tuščio kabinėjimosi, tačiau egzaltuota, emociškai nuspalvinta kalba mažina pasitikėjimą. Ne veltui vienas pagrindinių patarimų, tiems, kuriems reikalingas pasitikėjimas, pavyzdžiui pardavėjams - vengti stiprių, pernelyg emocingų išsireiškimų.

Asmeniškumų mėgėjai neretai tapatina, anonimišką pašnekovą, pasislėpusį už avataro ir vartotojo vardo, su realiu žmogumu ir tarsi kovoja su vėjo malūnais taip tapdami internetiniais Don-Kichotais.

Ši reiškinį aš vadina misionieriškumu - būsena, kai žmogus siekia aplinkinius patraukti į savo tikėjimą, o tikėjimas yra viskas kas yra už supratimo ribos. Paprastai misionierius neigia turintis tikėjimą, nors tai beprasmiška, kadangi neįmanoma suvokti to kas yra už suvokimo ribos, nes visi bomžai, vampyrai ir chimeros pasižymi suvokimo riba.

Vampyrai, bomžai ir chimeros pasaulį mato skirtingai, todėl atspindi taip pat skirtingai ir iš to kyla konfliktas.

Nes mums, jau nuo pirmykščio žmogaus laikų yra įskiepyta nepasitikėti, bijoti ir nekęsti tų, kurie yra skirtingi, kitokie nei mes, todėl dažnai mes pasiduodame savo instinktas. Tačiau bet kuri būtybė, kuri turi mąstymo dovaną, žino, kad geriau valdyti savo instinktus, nei leisti instinktams valdyti mus (nebent yra krizinė situacija ir instinktai leidžia greičiau priimti sprendimą).

Kadangi, mes visi esame skirtingi, tai mums tinka ir skirtinga išmintis, nes išmintis yra kaip sėkla - jei ji nukrinta ant akmens - neprigyja, jei ant derlingos dirvos - kas nors išauga.

Kartais mes įsivaizduojame save tarsi akmenį - ir manome turį nepajudinamą vertybių sistemą, naiviai tikėdami, kad jokia svetima išmintis neprigis. Tačiau nėra tokio akmens, kuris nesudūlėtų ir nėra tokios dykumos, kurios negalima būtų palaistyti ir mes niekada nežinome iš kurios pusės sulauksime likimo smūgio, kuris sugriaus mūsų vertybių sistemą.

Dabar yra toks metas, kai braška vertybių sistema, todėl reikia saugotis misionierių, nes dažnai jie tesiekia pajusti pasitenkimą ir įkaista pajutę menkiausius dėmesio ženklus, tapdami dar agresyvesni.