versija spausdinimui
(6)
Per Volstrito dviejų šimtų metų istoriją atsirado ir susikūrė kai kurios populiarios, su investavimu susijusios tiesos arba taisyklės. Laisvalaikio rubrikoje trumpai traders.lt portalo skaitytojams pristatome antrą dalį straipsnio apie kelias populiarias ir daugelį metų Volstrite patikrintas investavimo tiesas bei pateikiame mintis apie jas.
Nuostolis popieriuje – tai joks nuostolis
Kiekvienas investuotojas nuo to momento, kai nusiperka akcijų, gali sekti jų kainų pokyčius, tokiu būdu įvertindamas savo investicijas. Jei akcijų kaina yra žemesnė už pirkimo kainą, investuotojas patiria nuostolius, o jeigu akcijų kursas auga, tai investuotojas uždirba. Tačiau tol, kol neuždaroma pozicija, tiek pelnas, tiek nuostolis lieka tik popieriuje.
Šis faktas dažnai tampa investuotojų, kurie iš savo investicijų patiria nuostolius, paguodos šaltiniu. Tačiau iš tiesų, tai menka paguoda, nes nerealizuodami nesėkmingos investicijos, jūs patiriate dar didesnę riziką. Iš vienos pusės tai svarbu, kad esant laikiniems nuosmukiams, neparduoti akcijų tik todėl, kad jų kursai krenta. Kita vertus, jei kompanija rodo nerimą keliančius signalus, ji jūsų portfelyje negali būti „šventa karve“ tik todėl, jog nenorime uždaryti nuostolingos pozicijos.
Parduoti patiriant nuostolį ne visuomet yra lengva, nes investuotojas turi prisipažinti klydęs. Tačiau turėtumėte suprasti, kad ne visi įvykiai yra prognozuojami, na o jeigu turite problemų priimdami tokius sprendimus, tai tuomet turėtumėte rimtai apsvarstyti galimybę naudoti stop-loss (nuostolių stabdymas). Iš anksto nusistatydami savo galimą maksimalų nuostolį, jūs priimdami sprendimus išvengsite emocijų.
Akcijų pardavimas už mažesnę nei įsigijimo kaina, taip pat yra susijęs su „paguodos prizu“. Nuostolis mažina jūsų mokesčius, kuriuos turėtumėte mokėti už gautą pelną. Na ir paskutinis dalykas, kurį verta prisiminti. Parduotas akcijas jūs visada galite atpirkti, jei ir vėl prieisite prie išvados, kad jas verta turėti savo portfelyje.
Nesinaudok neturtingųjų patarimais
Taisyklė, kad renkantis investicijas nereikia naudotis žmonių, kurie patys neuždirbo turto, patarimais atrodo esanti gana pagrįsta. Galų gale, jei mūsų patarėjas gali pasigirti mokėjimu sėkmingai pasirinkti kompanijas, kodėl jis pats netapo turtingu žmogumi? Intuicija mums siūlo, kad didesnį dėmesį kreiptume į tai, ką sako investuotojai, turintys storas pinigines.
Tačiau ar iš tikrųjų taip yra realybėje? Pasirodo, kad nebūtinai. Patsai Warren Buffett pavadino Volstritą viena iš nedaugelio vietų pasaulyje, kur žmonės važinėjantys limuzinais, ateina paklausti patarimų pas tuos, kurie važinėja į darbą metro. Iš kur toks paradoksas? Analitikai yra vieni iš žmonių, apie kuriuos kalbame, kurie be jokios abejonės apie rinką žino kažką daugiau, nei eilinis vidutinis duonos valgytojas.
Tačiau jie neturi pakankamai kapitalo, kad galėtų gyventi iš investicijų. Ir nors jie uždirba tikrai padoriai, tačiau bankų klientai juos nelaiko turtingais.
Taigi, kokias iš to turėtume padaryti išvadas? Nereikia apsiriboti vien tik turtingųjų patarimais. Vertinant potencialų patarėją, labai svarbu arba netgi svarbiausia yra atsižvelgti į jo sumanumą, sąžiningumą, bei tinkamų rekomendacijų arba investicinių sprendimų istoriją. Asmeninis turtas gali būti svarbus, tačiau dažniausiai tai būna antraeilės svarbos dalykas.
Nei vienas medis neauga iki dangaus
Akcijų pardavimas, uždirbęs daug pelno, investuotojams taip pat gali sukelti rimtų sunkumų. Tai kartais beveik taip pat sunku padaryti, kaip prisipažinti klydus ir parduoti akciją patiriant nuostolius. Nenorėdami parduoti akcijų, kurių vertė didėja, ir laukdami tolesnio šių akcijų vertės didėjimo, investuotojai elgiasi kaip lošėjai, kurie tikisi, jog jiems ir toliau seksis.
Tačiau ar iš tiesų, medis niekad neauga iki dangaus? Nors iš esmės tai yra tiesa, tačiau galima surasti ir priešingų pavyzdžių. Nuo to laiko kai 1986 metais biržoje debiutavo Microsoft kompanija, jos akcijų vertė pakilo net 25317 procentų. Tačiau tai nekeičia fakto, kad kartais verta parduoti kompanijos akcijas, kurių kursas stipriai pakilo į viršų. Gali pasirodyti, kad kompanijos akcijos yra pastebimai pervertintos, o kaina taip išpūsta, jog ilgalaikėje perspektyvoje jos nebus įmanoma išlaikyti.
Kokiu būdu galime padaryti išvadą, kad kompanijos akcijų kaina per trumpalaikį laikotarpį pakilo pernelyg daug? Norint tai padaryti, geriausia naudotis akcijos kainos ir grynojo pelno, tenkančio vienai akcijai, santykiniu rodikliu. Jeigu bendrovės, kurią turime savo portfelyje, minimas rodiklis yra pastebimai didesnis nei konkurentų, tai verta įsitikinti ar egzistuoja rimtos priežastys, kad taip būtų. Taigi, jeigu tokių priežasčių nėra, tai tuomet reikia labai rimtai apsvarstyti ar nėra kitų, labiau pelningesnių galimybių investuoti savo kapitalą.
Nekovok su FED
Daugelis sutinka, jog Amerikos Federalinis Rezervų bankas (FED) yra svarbiausia institucija Amerikos investuotojams. Nieko stebėtino, nes sunku surasti kitą instituciją, kuri turėtų tokį didelį poveikį pasaulio ekonomikai, kokį daro Amerikos Centrinis bankas. Jis ne tik yra Amerikos bankinės sistemos reguliatorius, tačiau jo sprendimai, darant poveikį trumpalaikei palūkanų normai, pirmiausiai paveikia Amerikos ekonomiką.
Ar tai reiškia, jog FED yra visagalis? Tikrai ne. Kai 1996 metų gruodį buvęs Amerikos Federalinio Rezervų banko vadovas Alan Greenspan pavadino akcijų kainų didėjimą neracionaliu entuziazmu, ralis arba bulių rinka truko dar daugiau nei tris metus, ir aukščiausias taškas buvo pasiektas tik praėjus net keturiasdešimčiai mėnesių po to, kai nuskambėjo Alan Greenspan teiginiai apie neracionalų entuziazmą. Ir tai nepaisant to, kad FED vadovas ne tik kalbėjo, tačiau ir veikė, nes bazinė palūkanų norma padidėjo iki 6,25 procentų.
Panašiai buvo ir po kelėtos metų, kada Amerikos Centrinio banko atstovai sumažino bazinę palūkanų normą iki rekordiškai žemo lygio, t.y. iki 1,25 procentų. Šiuo atveju neigiamą poveikį rinkai turėjo kilę daugelio Niujorko biržoje kotiruojamų kompanijų apskaitos skandalai, bei rugsėjo vienuoliktos išpuolis.
Taigi, ar prasminga investuoti pagal Amerikos Centrinio banko vykdomą politiką? Šį sprendimą kiekvienas investuotojas turėtų priimti savarankiškai. Verta atsiminti, kad nors FED sprendimai yra svarbūs, tačiau daug svarbesni gali būti kiti veiksniai.
Bulių rinka – tai laipiojimas po baimės sieną
„Laipiojimas baimės siena“ – tai yra gana metaforiškas terminas. Todėl pirma išsiaiškinkime kas yra ta baimės siena, apie kurią kalbame. Nors per pakilimą arba ralį tarp investuotojų vyrauja buliškas požiūris, tačiau visuomet atsiras mažesnė arba didesnė grupelė investuotojų, kurie laukia kritimo, t.y. taip vadinamos meškos arba lokiai. Tai būtent apie juos ir yra šis terminas.
Būtent ši abejojančių investuotojų grupė ir yra atsakinga už pagrindinio trendo korekcijos metu būnantį didelį išpardavimą. Jie lieka už rinkos, kai visi kiti pildosi portfelius akcijomis. Netgi jei jie turi akcijų, jie labai mielai realizuoja pelnus, tokiu būdu mažindami savo dalyvavimą rinkoje. Paradoksalus yra tas faktas, jog egzistuojančios „baimės sienos“ yra būtinos, norint kad ir toliau tęstųsi kilimo trendas arba kryptis. Kaip tai įmanoma?
Tai paprasta, kad bulių rinka ir toliau tęstųsi, reikia naujų investuotojų, kurie laukia nuošalyje, laukdami tinkamo momento prisijungti prie trendo. Kol egzistuoja skeptiškai nusiteikę investuotojai, t.y. „baimės siena“, tol bulių rinkai nekyla jokia grėsmė. Na o problemos prasideda kaip tik tuomet, kai pritrūksta skeptikų. Ar pirksite bendrovės akcijas, apie kurias jau kelias savaites rašoma laikraščių pirmuosiuose puslapiuose, kurias giria ir rekomenduoja dauguma analitikų ir pagaliau, kurios vadovybė gauna prestižinius apdovanojimus už praeities pasiekimus?
Taigi, kadangi visi investuotojai, kurie norėjo nupirkti konkrečios kompanijos akcijas, jas jau nupirko, tad koks yra jų tolesnio augimo potencialas? Iš kur atsiras investuotojų, kurie savo pirkimais dar labiau padidins šios kompanijos akcijų kainą? Šis pavyzdys rodo, kad bulių rinkai reikia, kad būtų „baimės siena“, nes tokiu atveju ralis ir toliau gali tęstis. Jei jos nebūtų, sėkmingi arba geri laikai negalėtų tapti dar sėkmingesniais arba geresniais.
Parengta remiantis Michael Maiello, "Buy the Rumor, Sell the Fact", New York 2004.
Nuostolis popieriuje – tai joks nuostolis
Kiekvienas investuotojas nuo to momento, kai nusiperka akcijų, gali sekti jų kainų pokyčius, tokiu būdu įvertindamas savo investicijas. Jei akcijų kaina yra žemesnė už pirkimo kainą, investuotojas patiria nuostolius, o jeigu akcijų kursas auga, tai investuotojas uždirba. Tačiau tol, kol neuždaroma pozicija, tiek pelnas, tiek nuostolis lieka tik popieriuje.
Šis faktas dažnai tampa investuotojų, kurie iš savo investicijų patiria nuostolius, paguodos šaltiniu. Tačiau iš tiesų, tai menka paguoda, nes nerealizuodami nesėkmingos investicijos, jūs patiriate dar didesnę riziką. Iš vienos pusės tai svarbu, kad esant laikiniems nuosmukiams, neparduoti akcijų tik todėl, kad jų kursai krenta. Kita vertus, jei kompanija rodo nerimą keliančius signalus, ji jūsų portfelyje negali būti „šventa karve“ tik todėl, jog nenorime uždaryti nuostolingos pozicijos.
Parduoti patiriant nuostolį ne visuomet yra lengva, nes investuotojas turi prisipažinti klydęs. Tačiau turėtumėte suprasti, kad ne visi įvykiai yra prognozuojami, na o jeigu turite problemų priimdami tokius sprendimus, tai tuomet turėtumėte rimtai apsvarstyti galimybę naudoti stop-loss (nuostolių stabdymas). Iš anksto nusistatydami savo galimą maksimalų nuostolį, jūs priimdami sprendimus išvengsite emocijų.
Akcijų pardavimas už mažesnę nei įsigijimo kaina, taip pat yra susijęs su „paguodos prizu“. Nuostolis mažina jūsų mokesčius, kuriuos turėtumėte mokėti už gautą pelną. Na ir paskutinis dalykas, kurį verta prisiminti. Parduotas akcijas jūs visada galite atpirkti, jei ir vėl prieisite prie išvados, kad jas verta turėti savo portfelyje.
Nesinaudok neturtingųjų patarimais
Taisyklė, kad renkantis investicijas nereikia naudotis žmonių, kurie patys neuždirbo turto, patarimais atrodo esanti gana pagrįsta. Galų gale, jei mūsų patarėjas gali pasigirti mokėjimu sėkmingai pasirinkti kompanijas, kodėl jis pats netapo turtingu žmogumi? Intuicija mums siūlo, kad didesnį dėmesį kreiptume į tai, ką sako investuotojai, turintys storas pinigines.
Tačiau ar iš tikrųjų taip yra realybėje? Pasirodo, kad nebūtinai. Patsai Warren Buffett pavadino Volstritą viena iš nedaugelio vietų pasaulyje, kur žmonės važinėjantys limuzinais, ateina paklausti patarimų pas tuos, kurie važinėja į darbą metro. Iš kur toks paradoksas? Analitikai yra vieni iš žmonių, apie kuriuos kalbame, kurie be jokios abejonės apie rinką žino kažką daugiau, nei eilinis vidutinis duonos valgytojas.
Tačiau jie neturi pakankamai kapitalo, kad galėtų gyventi iš investicijų. Ir nors jie uždirba tikrai padoriai, tačiau bankų klientai juos nelaiko turtingais.
Taigi, kokias iš to turėtume padaryti išvadas? Nereikia apsiriboti vien tik turtingųjų patarimais. Vertinant potencialų patarėją, labai svarbu arba netgi svarbiausia yra atsižvelgti į jo sumanumą, sąžiningumą, bei tinkamų rekomendacijų arba investicinių sprendimų istoriją. Asmeninis turtas gali būti svarbus, tačiau dažniausiai tai būna antraeilės svarbos dalykas.
Nei vienas medis neauga iki dangaus
Akcijų pardavimas, uždirbęs daug pelno, investuotojams taip pat gali sukelti rimtų sunkumų. Tai kartais beveik taip pat sunku padaryti, kaip prisipažinti klydus ir parduoti akciją patiriant nuostolius. Nenorėdami parduoti akcijų, kurių vertė didėja, ir laukdami tolesnio šių akcijų vertės didėjimo, investuotojai elgiasi kaip lošėjai, kurie tikisi, jog jiems ir toliau seksis.
Tačiau ar iš tiesų, medis niekad neauga iki dangaus? Nors iš esmės tai yra tiesa, tačiau galima surasti ir priešingų pavyzdžių. Nuo to laiko kai 1986 metais biržoje debiutavo Microsoft kompanija, jos akcijų vertė pakilo net 25317 procentų. Tačiau tai nekeičia fakto, kad kartais verta parduoti kompanijos akcijas, kurių kursas stipriai pakilo į viršų. Gali pasirodyti, kad kompanijos akcijos yra pastebimai pervertintos, o kaina taip išpūsta, jog ilgalaikėje perspektyvoje jos nebus įmanoma išlaikyti.
Kokiu būdu galime padaryti išvadą, kad kompanijos akcijų kaina per trumpalaikį laikotarpį pakilo pernelyg daug? Norint tai padaryti, geriausia naudotis akcijos kainos ir grynojo pelno, tenkančio vienai akcijai, santykiniu rodikliu. Jeigu bendrovės, kurią turime savo portfelyje, minimas rodiklis yra pastebimai didesnis nei konkurentų, tai verta įsitikinti ar egzistuoja rimtos priežastys, kad taip būtų. Taigi, jeigu tokių priežasčių nėra, tai tuomet reikia labai rimtai apsvarstyti ar nėra kitų, labiau pelningesnių galimybių investuoti savo kapitalą.
Nekovok su FED
Daugelis sutinka, jog Amerikos Federalinis Rezervų bankas (FED) yra svarbiausia institucija Amerikos investuotojams. Nieko stebėtino, nes sunku surasti kitą instituciją, kuri turėtų tokį didelį poveikį pasaulio ekonomikai, kokį daro Amerikos Centrinis bankas. Jis ne tik yra Amerikos bankinės sistemos reguliatorius, tačiau jo sprendimai, darant poveikį trumpalaikei palūkanų normai, pirmiausiai paveikia Amerikos ekonomiką.
Ar tai reiškia, jog FED yra visagalis? Tikrai ne. Kai 1996 metų gruodį buvęs Amerikos Federalinio Rezervų banko vadovas Alan Greenspan pavadino akcijų kainų didėjimą neracionaliu entuziazmu, ralis arba bulių rinka truko dar daugiau nei tris metus, ir aukščiausias taškas buvo pasiektas tik praėjus net keturiasdešimčiai mėnesių po to, kai nuskambėjo Alan Greenspan teiginiai apie neracionalų entuziazmą. Ir tai nepaisant to, kad FED vadovas ne tik kalbėjo, tačiau ir veikė, nes bazinė palūkanų norma padidėjo iki 6,25 procentų.
Panašiai buvo ir po kelėtos metų, kada Amerikos Centrinio banko atstovai sumažino bazinę palūkanų normą iki rekordiškai žemo lygio, t.y. iki 1,25 procentų. Šiuo atveju neigiamą poveikį rinkai turėjo kilę daugelio Niujorko biržoje kotiruojamų kompanijų apskaitos skandalai, bei rugsėjo vienuoliktos išpuolis.
Taigi, ar prasminga investuoti pagal Amerikos Centrinio banko vykdomą politiką? Šį sprendimą kiekvienas investuotojas turėtų priimti savarankiškai. Verta atsiminti, kad nors FED sprendimai yra svarbūs, tačiau daug svarbesni gali būti kiti veiksniai.
Bulių rinka – tai laipiojimas po baimės sieną
„Laipiojimas baimės siena“ – tai yra gana metaforiškas terminas. Todėl pirma išsiaiškinkime kas yra ta baimės siena, apie kurią kalbame. Nors per pakilimą arba ralį tarp investuotojų vyrauja buliškas požiūris, tačiau visuomet atsiras mažesnė arba didesnė grupelė investuotojų, kurie laukia kritimo, t.y. taip vadinamos meškos arba lokiai. Tai būtent apie juos ir yra šis terminas.
Būtent ši abejojančių investuotojų grupė ir yra atsakinga už pagrindinio trendo korekcijos metu būnantį didelį išpardavimą. Jie lieka už rinkos, kai visi kiti pildosi portfelius akcijomis. Netgi jei jie turi akcijų, jie labai mielai realizuoja pelnus, tokiu būdu mažindami savo dalyvavimą rinkoje. Paradoksalus yra tas faktas, jog egzistuojančios „baimės sienos“ yra būtinos, norint kad ir toliau tęstųsi kilimo trendas arba kryptis. Kaip tai įmanoma?
Tai paprasta, kad bulių rinka ir toliau tęstųsi, reikia naujų investuotojų, kurie laukia nuošalyje, laukdami tinkamo momento prisijungti prie trendo. Kol egzistuoja skeptiškai nusiteikę investuotojai, t.y. „baimės siena“, tol bulių rinkai nekyla jokia grėsmė. Na o problemos prasideda kaip tik tuomet, kai pritrūksta skeptikų. Ar pirksite bendrovės akcijas, apie kurias jau kelias savaites rašoma laikraščių pirmuosiuose puslapiuose, kurias giria ir rekomenduoja dauguma analitikų ir pagaliau, kurios vadovybė gauna prestižinius apdovanojimus už praeities pasiekimus?
Taigi, kadangi visi investuotojai, kurie norėjo nupirkti konkrečios kompanijos akcijas, jas jau nupirko, tad koks yra jų tolesnio augimo potencialas? Iš kur atsiras investuotojų, kurie savo pirkimais dar labiau padidins šios kompanijos akcijų kainą? Šis pavyzdys rodo, kad bulių rinkai reikia, kad būtų „baimės siena“, nes tokiu atveju ralis ir toliau gali tęstis. Jei jos nebūtų, sėkmingi arba geri laikai negalėtų tapti dar sėkmingesniais arba geresniais.
Parengta remiantis Michael Maiello, "Buy the Rumor, Sell the Fact", New York 2004.
