versija spausdinimui
(1)
Po antrojo pasaulinio karo baigėsi dzaibatsu era. Įmonės buvo suskaidytos, o dzaibacu principas uždraustas. Tačiau bankai nebuvo suskaldyti ir išliko. Tokiu būdu susiformavo dabartinė Japoniškosios įmonės modelio schema – keiretsu. Tai yra atitinkamo tipo susivienijimai, išsaugoję daug dzaibatsu savybių. Išskiriamos savybės šio modelio yra tokios kaip įvairių įmonių bendradarbiavimas atskiruose projektuose ir finansuotojų dalyvavimas įmonių valdybos posėdžiuose. Galiausiai šiuolaikiniame keiretsu modelyje išskirtinė savybė tapo tai, jog bankas paskolindamas įmonei didelių lėšų pasodina savo žmogų valdyboje ir gauna visą informaciją apie įmonės veiklą. Tai suartina bankus su organizacijomis. Akcijomis dažniausiai yra keičiamasi tarpusavyje. Jeigu daugiau nei pusė akcijų yra pasikeista tarpusavyje, joks pašalinis subjektas negali įsigyti kontrolinio akcijų paketo, kas užtikrina savikontrolę. O bankai, aplink kuriuos susikuria vertikalios ar horizontalios integracijos konglomeratai, tampa apsaugoti.
Japonijos finansų struktūra šiais laikais
Japonijoje šiuo metu yra trijų tipų finansinės institucijos; centrinis bankas (Japonijos Bankas), privačios finansinės institucijos ir visuomeninės finansinės institucijos. Privačios finansinės institucijos gali būti sugrupuotos į du tipus:
- Institucijos kurios priima depozitus;
- Kitos privačios institucijos
Institucijos, kurios priima depozitus dar yra skirstomos į:
- Bankus
- Kooperatines finansines institucijas
- Kooperatinių finansinių institucijų federacijos.
Japonijos finansų sistemą galima skirstyti į: komerciniai bankai; ilgalaikės finansų institucijos; smulkaus verslo finansų institucijos; žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės finansų institucijos ir valstybinės finansų institucijos. Komerciniai bankai gali būti miestų bankai (city banks), regioniniai bankai (regional banks) ir užsienio bankų filialai.
Regioniniai bankai yra tokie bankai, kurie licencijuojami pagal Japonijos bankų įstatymą. Tuo tarpu, kai miestų bankai didžiausią dalį finansinių paslaugų skiria reliatyviai didiesiems komercinėms įmonėms, regioniniai bankai labiausiai koncentruojasi ties mažmenine bankininkyste.
Japonijos finansų struktūra:
Bankų priežiūros raida
Japonijos bankų priežiūrą vykdo dvi institucijos: Finansų ministerija ir Japonijos centrinis bankas. Finansų ministerijos atsakomybė už bankų veiklos kontrolę pirmą kartą buvo įteisinta 1872 metais. Japonijos centrinis bankas (JCB) pradėjo tikrinti bankus nuo 1928 metų remdamasis kontraktiniais susitarimais su bankais klientais pagal Finansų sistemos tyrimų tarybos rekomendacijas.
Dabartinė Japonijos bankų priežiūra remiasi 1981m Bankininkystės įstatymu (2). Jis apima šias bankų priežiūros specifines sritis:
- Bendrieji reikalavimai (bankų licencijos, kapitalo reikalavimai)
- Leidžiama bankininkystės veikla
- Reikalingos ataskaitos
- Finansų ministerijos priežiūra
- Finansų ministerijos poveikio priemonės
- Bankų susijungimas, perkėlimas ir įsigijimas
- Bankų veiklos baigimas
- Užsienio bankų licencijavimas
1996m birželio mėn. žlugus daugeliui kredito kooperatyvų, buvo išleista keletas įstatymų pataisų siekiant pagerinti bankų inspektavimą ir kontrolę.
FM ir JCB pareiga yra palaikyti finansų sistemos stabilumą ir saugumą. Tačiau jų įgaliojimų pagrindas yra skirtingas. Japonijos įstatymai Finansų ministeriją įpareigoja nustatyti ir įgyvendinti bankų veiklos reguliavimo taisykles, juos kontroliuoti ir inspektuoti. O JCB kompetencija vykdant bankų priežiūrą yra nustatoma kontraktiniuose susitarimuose su bankais.
1981m. bankininkystės įstatymas nustatė minimalų 1 mlrd. jenų (9,4mln. JAV dol.) kapitalizacijos lygį bankams, įsteigtiems Japonijoje. Nuo to laiko šis rodiklis pakilo iki 2 mlrd. jenų (18,8 mln. JAV dol.). Bankams yra nustatyti kapitalo pakankamumo normatyvai. Vidaus bankai, kurie neturi filialų užsienyje, privalo laikytis minimalaus 4 procentų kapitalo pakankamumo normatyvo; užsienyje filialus turinčių bankų nuosavas kapitalas turi būti ne mažesnis kaip 8 procentai jų turto ir nebalansinių straipsnių, įvertintų pagal rizikos laipsnį, vertės. FM netaiko šių standartų Japonijoje esantiems užsienio bankų filialams, nes jos konsoliduotu pagrindu turi prižiūrėti jų šalių institucijos.
Japonijos centriniame banke už bankų priežiūrą atsakingi Bankų priežiūros, Finansų ir mokėjimų sistemos bei Kredito rinkos valdymo departamentai. Bankų priežiūros departamentas yra tiesiogiai atsakingas už finansų institucijų tikrinimą. Bankų priežiūros skyrius vadovauja atliekant patikrinimus pačiame banke, o Duomenų analizės skyrius kaupia ir analizuoja įvairią statistinę medžiagą, susijusią su finansų institucijomis. JCB Finansų ir mokėjimų departamento vaidmuo yra palaikyti kredito sistemos stabilumą. Jo kompetencijoje yra probleminių bankų priežiūra. JCB Kredito ir rinkos valdymo departamentas prižiūri vietinių ir užjūrio institucijų veiklą. Jis tikrina pinigų ir kapitalo rinkas, valdo JCB pinigines operacijas ir atlieka išorinį bankų patikrinimą pagal gaunamas ataskaitas.
Japonijos centrinis bankas nustato reikalavimus komercinių bankų rezervams, tiesiogiai dalyvauja finansų rinkose pirkdamas ir parduodamas vertybinius popierius rinkos kainomis ir taip daro įtaką pinigų pasiūlai pinigų rinkose bei užtikrina sklandų finansų sistemos funkcionavimą.
Kaip paskutinės instancijos kreditorius JCB gali suteikti paskolą, kai institucija turi rimtų problemų įsigyjant pakankamai lėšų iš rinkos. Tačiau kartu iš JCB tikimasi atsargumo sprendžiant ar suteikti paramą bankrutuojančioms finansų institucijoms. Vadovaujamasi nuostata, kad centrinis bankas gali veikti kaip paskutinės instancijos kreditorius tik tais atvejais, kai institucijos nemokumas gali grėsti visos finansų sistemos stabilumui.
Japonijos centrinis bankas ir Finansų ministerija gali inspektuoti bankus bet kuriuo metu, tačiau dažniausiai paprastą banką tikrina vidutiniškai kartą per 2-3 metus. Inspekcijų dažnumas ir inspektorių skaičius gali skirtis priklausomai nuo banko dydžio ir jo veiklos pobūdžio. FM vykdo dviejų tipų patikrinimus pačiuose bankuose – visapusiškas inspektavimas ir inspekcijos atsižvelgiant į tokius specifinius banko veiklos aspektus kaip kredito rizikos ar rinkos rizikos valdymas. Pirmųjų inspekcijų duomenys nėra skelbiami, jų metu apskaičiuojami visi pagrindiniai banko veiklos elementai (turtas ir įsipareigojimai, pelnas ir nuostolis, grynieji pinigai ir kt.) Specifinių inspekcijų metu FM inspektoriai tikrina banko bendrąją rizikos valdymo politiką ir procedūras. Pagal FM reikalavimus inspekcijų metu atrenkamos paskolos norint įsitikinti, kad jų padengimo koeficientas sudaro 50 procentų viso banko paskolų portfelio. Standartai reikalauja, kad būtų atrenkamos nepadengtos dideliu laipsniu paskolos, paskolos, kurių grąžinimo laikas jau baigėsi ir paskolos kompanijoms, turinčioms finansinių problemų inspekcijos metu.
Pagal 1981 metų Bankininkystės įstatymą kiekvienas Japonijos bankas turi pateikti Finansų ministerijai ir Japonijos centriniam bankui metinę ir tarpinę ataskaitas, rodančias veiklos ir finansinę padėtį. Nors šios priežiūros institucijos kartais neoficialiai keičiasi informacija, susijusias su vienu ar kitu atveju, bet nėra teisinių ar oficialių reikalavimų tai daryti.
Japonijos bankas ir jo vaidmuo bankų priežiūros sistemoje
Japonijos bankas kaip centrinis šalies bankas sprendžia ir vykdo monetarinę politiką, kad galėtų pasiekti išsikeltus tikslus. Pagrindinis Japonijos banko tikslas yra kainų stabilumas šalyje (3). Kainų stabilumas palaikomas operacijomis pinigų rinkoje. JCB tiesiogiai įtakoja pinigų kiekį ir palūkanų normas šalyje. Japonijos bankas iš pradžių nusistato kokius veiksmus reikėtų atlikti (pirkti ar parduoti vyriausybės vertybinius popierius) ir nusistato pinigų sumą, kurią reikia išleisti arba absorbuoti rinkoje. Pagrindinės direktyvos dėl pinigų politikos yra priimamos monetarinės politikos valdininkų susirinkimuose. Susirinkimų metu yra pasvarstoma finansų sistemos situacija ir nustatomos pagrindinės monetarinės politikos gairės. Remiantis jomis yra priimami sprendimai Japonijos banke dėl piniginių operacijų pinigų rinkoje.
Japonijos bankas veikė visą laiką nuo pat įsikūrimo, išskyrus periodą po antrojo pasaulinio karo, kai okupacinis aljansas išleido valiutą ir restruktūrizavo banką į labiau nepriklausomą vienetą. Po pagrindinio 1997 metais įvykusios bankų bankrotų bangos Japonijos centrinis bankas sulaukė didelės kritikos dėl didelės priklausomybės. Su tikslu sumažinti priklausomybę, buvo įvykdytas Japonijos banko perrašymas (statuso pakeitimas). Tai įgyvendino Japonijos teisės bankas (1). Šis žingsnis suteikė daugiau nepriklausomybės centriniam bankui, priklausomumo lygis buvo aprašytas įstatyme
Japonijos bankų nacionalizacija ir rekapitalizacija
Po 1997 metų Azijos krizės, kai dalis Japonijos bankų ir kitų finansinių instititucijų žlugo, vyriausybė perskirstė didžiulę dalį viešųjų fondų pinigų, kad išgelbėtų gilios krizės ištiktą Japonijos finansinį sektorių. Krizė pasireiškė tokia seka:
1997 metais vienas pirmųjų žlugo Hokkaido Takushoku Bankas, kuriam iš valstybės prireikė 3,41 milijardo jenų. Po vienos savaitės Yamaichi Securities, viena iš seniausių ir didžiausių Japonijos brokerių firmų taip pat sustabdė savo veiklą. Dar po kelių dienų, Tokio City Bankas, vienas iš regioninių bankų subankrutavo, po kurio sekė ir kitų bankų panašus likimas.
Valstybės atsakas buvo kai kurių bankų nacionalizacija, kurių du buvo iš didžiausių bankų dvidešimtuko. Vyriausybė nacionalizavo tokius bankus, kaip Ilgo laikotarpio kredito Japonijos bankas (Long-term Credit Bank of Japan) bei Nipon Kredito bankas (Nipon Credit Bank). Vyriausybė perėmė visas bankų akcijas ir suteikė jiems kreditus, kad bankai toliau galėtų tęsti veiklą. Peršasi išvada, kad vyriausybė, stengdamasi palaikyti sėkmingą bankų veiklą ir nepatekti į dar vieną finansų rinkos krizę, naudoja finansinių injekcijų bei kreditavimo į bankus politiką.
Per pastaruosius metus, Japonijos mokesčių mokėtojai jau išleido virš 10 trilijonų jenų arba 2 % nuo Japonijos BVP injekcijoms į bankų kapitalo struktūrą. Dar daugiau pinigų žadama įdėti į banko kapitalą ateinančiu laikotarpiu. Pvz.: apie pusę keturių didžiausių Japonijos bankų kapitalo sudaro valstybės investuotos lėšos. Jeigu šios valstybės pašalpos būtų panaikintos, visi jie neatitiktų kapitalo struktūros reikalavimų ir turėtų sustabdyti veiklą, dėl rizikingos veiklos. Kai kurie analitikai spėlioja, kad Japonijos vyriausybė turėtų nacionalizuoti didžiąją dalį bankų sektoriaus, kadangi piniginės injekcijos į banko kapitalo struktūrą neišsprendžia situacijos, o tik palaiko dabartinę būseną. (Fukao, 2003, „The efectiveness of bank recapitalization in Japan“) Tokia tendencija jau yra jaučiama: nepaisant to, kad po krizės Daiwa ir Asahi, Resona Bankas – 5-as pagal dydį Japonijos Bankas, buvo gavęs 1 milijardą jenų iš vyriausybės, kuriam dabar reikia papildomai skirti 2 trilijonus jenų, yra privatizuojamas vyriausybės. Ashikaga Bankas – 10tas didžiausias regioninis bankas, buvo taip pat nacionalizuotas, nepaisant to, kad jau buvo gavęs 135 milijardus jenų investicijos į savo kapitalo struktūrą iš vyriausybės. Dar papildomi 1 trilijonas jenų buvo skirta stabilizavimo fondams formuoti, kad būtų užtikrintas Japonijos bankų sistemos stabilumas.
Bankų nacionalizacijos ir rekapitalizacijos plano tikslus galima suskirstyti į:
- Taip pakelti bankų kapitalo ir turto santykį;
- Padidinti skolinimosi lygį šalyje, ypač skolinimąsi tarp mažų ir vidutinių įmonių, taip išvengiant kredito trūkumo šalyje;
- Padidinti beviltiškų paskolų nurašymų apimtį;
- Skatinti bankų restruktūrizaciją.
Kaip buvo susidorota su bankų krize 1997
Po 1997 metais ištikusios bankų krizės Japonijoje buvo priimti tam tikri įstatymai ir sukurtos reguliacinės institucijos, kurios turėjo apsaugoti Japoniją nuo tokių įvykių pasikartojimo.
Lentelėje pateikti visi pakeitimai finansų sistemoje, kurie buvo skirti stabilumui bankų sistemoje užtikrinti:
Visa eilė priimtų įstatymų, potvarkių ir naujų institucijų kūrimas yra viena iš priežasčių Japonijos bankų sistemos tokios, kokią mes ją matome dabar. Aktais vyriausybė bandė sumažinti barjerus laisvam finansų judėjimui, kartu išlaikant saugią finansų sistemą. Šios sistemos esmė buvo sukurti saugią finansų sistemą su stipriais ir gigantiškais bankais, kurie galėtų finansuoti milžiniškus projektus ir konkuruoti užsienio finansų rinkose. Tokie bankai yra visos Japonijos ekonomikos varomasis variklis. Kaip visa tai atsiliepia šių dienų finansų sistemai, galima įvertinti peržvelgus finansinius ir makroekonominius rodiklius.
Megabankai ir finansų sistemos modernėjimas
Per paskutinius metus buvo žymus racionalizavimas tarp miesto bankų kurti megabankus.. Miestų bankai iki 2005 metų buvo susijungę į keturias stiprias ir vieną silpną grupes (4). Didžiausias dėmesys buvo nukreiptas į susijungimą 2002 Sumitomo ir Sakura bankų kuriant Sumitomo Mitsui bankų korporaciją, ir į 2003 susijungimą, kai Dai-ichi Kangyo bankas, Fuji bankas ir Pramonės bankas susijungė į Mizuho banką. Kitos trys grupės susiformavusios buvo 2001 metais, tai: Mitsubishi Tokijo; UFJ; Resona holdingo kompanija. Dabar šių megą grupių sumažėjo iki keturių. Tokijo Mitsubishi bankas ir UFJ bankai susijungė 2006 metų pradžioje. Mitsubishi UFJ banko turtas sudarys 1,7 trilijono $ dolerių. Jų motininės kompanijos Mitsubishi Tokyo Finansinė grupė ir UFJ holdingas, susijungė šiek tiek anksčiau, 2005 spalį. Megabankai turi išsikėlę savo tikslus, kuriuos galima pasiekti tik susijungus į milžiniškas konglomeracijas:
- Turėti kiek įmanoma didesnę galią finansų nišose
- Mažinti išlaidas
- Investicijos į IT technologijas
- Plėtoti investicinę bankininkystę
- Sumažinti „blogų paskolų“ portfelį po bankų krizės 1997
Bankų jungimosi tendencijos buvo suaktyvintos vyriausybės kišimosi. Žinant Japonijos ekonomikos ypatumus, kai vyriausybė aktyviai (paslėptai ar atvirai) remia konglameracijų veiklą bei stengiasi juos stambinti, buvo įmanoma nuspėti, kad šis racionalizavimo principas bus perkeltas ir į bankų sistema. Keiretsu charakteristikos:
- Grupė dažniausiai susideda iš „pagrindinio banko“, draudimo kompanijų, gamybos ir projektavimo įmonių
- Yra tūkstančiai akcininkų turi grupės įmonių akcijas.
- Grupės kompanijos bendradarbiauja labiausiai tarpusavyje, kad kiekviena grupės įmonė būtų labiau konkurencinga Japonijos ir pasaulinėse rinkose.
Pagrindinė racionalizavimo esmė yra noras tapti Pasaulio finansų centru. Japonija tokį vardą gali įgyti tik turėdama labai stiprius žaidėjus pasaulinėje rinkoje. Tačiau toks jungimasis turi ir neigiamų aspektų, visų pirma tai konglomeracijų inertiškumas priimant sprendimus, nes Japonijos bankų konglomeracijos turi bene didžiausias direktorių tarybas. Kaip pavyzdžiui, Mizuho Finansinė Grupė, kuri susideda iš daugiau kaip 60 tarybos narių. Tokia didelė valdybos struktūra pasunkina sprendimų priėmimus dėl savo kompleksiškumo, kadangi Japonijos kultūra reikalauja konsensuso tarp visų valdybos narių, konglomeracijos neįstengė pasiekti kitų užsibrėžtų tikslų (5):
- Nesumažino beviltiškų skolų santykio
- Nesumažino kapitalo nutekėjimo iš bankų;
- Nesumažino bedarbystės ir nesukūrė papildomų darbo vietų;
- Nesukūrė teigiamo prekybos balanso
- Nepakėlė savo akcijų kainų
- Nepagerino valiutos santykio
Žvelgiant į megabankų plėtros ir susijungimų tendencijas, galima spręsti, jog tikslas tapti pasaulio finansų centru yra jei jau nepasiektas, tai iki pasiekimo nedaug trūksta, tačiau konglomeracijų kūrimasis gali ne tik padidinti bankų konkurencingumą pasaulyje, bet ir atnešti neigiamų pasekmių Japonijos ekonomikai. Tai didina vyriausybės deficitus, be to bankų dydis reiškia inertiškumo padidėjimą, kas, savo ruožtu nesiderina su pasaulinės globalinės ekonomikos sparta.
Bankų bendradarbiavimo su įmonėm schema
Artimi santykiai tarp bankų ir skolininkų, kurie buvo pasiekti per cross-shareholders ir keiretsu. Šie ryšiai suteikia bankams didesnį laipsnį valdymo kontrolės; pavyzdžiui bankas gauna vietą įmonės taryboj. Dauguma kompanijų turi daugialypius bankinius santykius. Vienas bankas įgauna pagrindinio banko vaidmenį, atsižvelgiant į didžiausias suteiktas skolas, imasi pagrindinės atsakomybės tarp visų skolintojų už skolininko finansinę būklę ir korporacijos finansavimą. Pagrindinio banko sistema pasirodė pirmąkart per antrąjį pasaulinį karą kaip reiškinys fondų mobilizavimo kai Japonijos įmonės nuo tiesioginio perėjo prie netiesioginio finansavimo. Tai išliko ir pokarinės reformos periodu, kaip mechanizmas paskolų skubiam nukreipimui pramonei atstatyti. Ši sistema buvo vertinama kaip stiprybė, todėl tai leido įmonėms gauti žemomis kainomis stabilius finansinius išteklius iš fondų net ir ekonomikos nuosmukio laikotarpiais bei leido bankams tiesiogiai kištis į korporacijų valdymą, jei kildavo problemų. Kaip bebūtų, sistemos būdinga savybė – skaidrumo trūkumas – dabar yra pastebėta jog tai yra naudojama bankams norint įlįsti į kompanijos vidų.
Artimi įmonių ir bankininkų santykiai turi nemažai teigiamų ir neigiamų aspektų. Visų pirma, įmonė gauna reikalingus finansus kur kas greičiau. Bankas gauna atitinkamą informaciją apie įmonės būklę kai tik iškyla poreikis. Bankas taip pat gali įtakoti sprendimų priėmimą įmonėje kaip bus panaudojamos lėšos. Tačiau kai banko ir įmonės santykiai tampa pernelyg glaudūs, iškilusi grėsmė įmonei kartu yra ir grėsmė bankui jei šis nepasitrauks iš firmos laiku.
Po 1997 metais kilusios bankų krizės Japonijoje pastebimos bankų modernėjimo tendencijos. Vienas esminių modernėjimų požymių yra pastaraisiais metais Japonijoje didėjantis sindikuotų skolų portfelis. Japonijos bankų sindikuotų skolų kaita 2000-2004 metais atsispindi grafike dešinėje.
Keli bankai sudaro tam tikrą sąjungą finansuodami atitinkamus projektus. Sindikatai padeda diversifikuoti riziką. Tokiu būdu galimi nuostoliai yra išskaidomi keliems bankams ir tai atsiliepia kur kas švelniau nei visų investicijų viename dideliame projekte praradimas kuriam nors bankui, net ir dideliam. Per 2000-2004 metų laikotarpį sindikuotų skolų portfelis išaugo beveik dvigubai, nors Japonijoje vyravo bankų stiprėjimo tendencijos. Tai rodo, kad net ir dideli bankai ryžtasi eiti į sindikatus.
Miestų ir regioniniai bankai
Komercinės bankininkystės šaka susideda iš “miesto” bankų (togin) pagrinde užsiimančių su didelėm korporacijom, regioninių bankų (chigin), daugiau besispecializuojančių ties smulkiom ir vidutinėm įmonėm. Patikimieji bankai yra pasiruošę pasiūlyti daug įvairių produktų, kaip pensijų fondai, nekilnojamo turto kreditai, kurių kitos finansinės institucijos nesiūlo. Regioniniai bankai dar yra skirstomi į pirmos ir antros eilės bankus. Antros eilės bankai buvę investiciniai taupomieji bankai, bet įgavo reguliarių bankų statusą 1991.
Japonijoje šiuo metu yra priskaičiuojama 12 city bankų: Mizuho Bank, The Bank of Tokyo-Mitsubishi UFJ, Sumitomo Mitsui Banking Corporation, Resona Bank, Mizuho Corporate Bank, Saitama Resona Bank, Mitsubishi UFJ Trust and Banking Corporation, Mizuho Trust and Banking Company, The Chuo Mitsui Trust and Banking Company, The Sumitomo Trust and Banking Company, Shinsei Bank, and Aozora Bank.
Kita Japonijos bankų sąrašo dalis yra sudaryta iš regioninių bankų. Remiantis 2007 kovo mėnesio duomenimis, jų yra 110. 64 iš jų yra Japonijos regioninių bankų asociacijos nariai, o likę yra antrosios regioninių bankų asociacijos nariai.
Regioniniai bankai yra svarbi Japonijos bankinės sistemos dalis. Ji orientuojasi daugiau į smulkias ir vidutines įmones, o pastaruoju metu tai yra vienas pagrindinių valstybės prioritetų, norint pakelti ekonominę situaciją Japonijoje. Bankininkystės sektorius, norėdamas plėstis bei prisitraukti naujų klientų turėtų orientuotis būtent į mažesnius klientus. Todėl regioninių bankų stiprinimas yra viena iš Japonijos bankinės programos vystymo krypčių. Regioniniai bankai yra išsidėstę didžiuosiuose ir vidutiniuose miestuose. Pagrindiniai bankų klientai (80 proc.) yra vietinės mažos ir vidutinio dydžio įmonės. Taip pat apie 70 procentų visų depozitų sudaro individualių asmenų indėliai. Regioniniai bankai stengiasi, kad kredito paslaugos būtų pasiekiamos kiekviename regione, todėl jie yra dalyvauja daugelyje bendruomenės projektų, siųsdami ten savo darbuotojus, taip pat prisidėdami savanoriška veikla prie regioninės visuomenės vykdomų projektų. Pavyzdžiui, regioniniai bankai prisideda prie vietinių viešųjų savivaldos institucijų finansų stabilizacijos rengdami už juos finansines ataskaitas bei padėdami valdyti jų pinigų srautus, suteikdami šioms institucijos įvairias paskolas. Tokiu būdu regioniniai bankai užima apie 25 proc. paskolų rinkos Japonijoje ir 23%. depozitų rinkoje. (Regional Banks in Japan, 2005)
Kai internetas išsiplėtė ir tapo populiarus, buvo sukurta eilė netradicinių bankų šios šakos naujokų ir pasiūlė elektroninės bankininkystės paslaugų. Pavyzdžiui 2001 mažmeninkas lito-Yokada įkūrė savo IY banką, kol pagrindinis elekrtoninis-vartotojas Sony įkūrė savo atšaką – banką Sony Bank.
Apskritai imant regioniniai ir miestų bankai skiriasi ne tik savo dydžiu ir veikimo specifika, bet ir sritimis, iš kurių gauna pelnus. Miestų bankuose pelnai iš paskolų sudaro 47 procentus, o regioniniuose 72; iš operacijų vertybiniais popieriais veiklos abiejų rūšių bankai gauna panašius pelnus, atitinkamai 16 ir 17 procentų. Tačiau iš kitos veiklos, kuri nėra susijusi su palūkanomis regioninių bankų pelnuose sudaro tik 12 procentų, kai tuo tarpu miestų bankai iš nepalūkaninių operacijų gauna net 37 procentus visų savo pelnų (6).
Nepaisant kai kurių nesėkmių per krizes, regioniniai bankai liko mažai tepasikeitę savo veikimo modeliu.Žinoma tai gali pasikeisti jei vyriausybė nuspręstų priversti vykdyti regioninių bankų racionalizavimą per artimiausius metus.
Šių laikų Japonijos ekonomikos ir bankų rodikliai
Šių laikų Japonija išgyvena sąstingį. Japonijos bankai pagal vertę pasauliniuose bankų sąrašuose nusirito žemyn. Remiantis Wikipedia pateiktomis lentelėmis, į dešimtukus pateko vos keli Japonijos bankai. Į didžiausių pasaulio bankų dešimtukus pagal savininkų turtą (sharehoulder equity) ir pagal turtą (assets) pateko tik du Mizuho ir Mitsubishi UFJ finansinės grupės. O į dešimtuką, gavusių daugiausiai pelno, nepateko nei vienas. BVP Japonijoje auga maždaug apie 2-3% per metus. Nepaisant to, jog bazinių paskolų norma JCB yra žema, tai nepadeda pakankamai išjudinti ekonomikos. Defliacija taip pat nėra teigiamas ekonomikos elementas. Susidaro įspūdis, jog Japonijai trūksta naujų injekcijų, naujo postūmio ar gūsio. Finansų sistemos modelio keitimas, liberalizacija, tam tikrų anglosaksiškų elementų pritaikymas japoniškojo modelio finansų sistemoje galbūt leistų visa tai išjudint. Šalies finansų sektorius potencialo turi. Kur ir kaip jis bus nukreiptas, jau kitas klausimas.
© Vaidotas Paukštė, 2007m.
-------------
Naudotų informacijos šaltinių sąrašas:
(1) http://www.wikipedia.org
(2) „Pinigai: komerciniai bankai ir jų rizikos valdymas“; Vytautas Vaiškelaitis 2003; 265p
(3) http://www.fordschool.umich.edu
(4) Masahiro Kawai. “Macro/Financial Issues and International Economic Relations: Policy Options for Japan and the United States” Tokyo, May 13, 2004
(5) F. Keaton Whitlow and Kathleen Goolsby, “Why the Bank Consolidations Strategy is an Origami Tiger“, 2003