versija spausdinimui
(0)
Pastaruoju metu Žemės ūkio ministerijoje nuolat vyksta susitikimai su svarbiausių žemės ūkio ir maisto sektorių atstovais, analizuojamos produktų kainų kilimo problemos ir ieškoma konkrečių sprendimų. Šįkart surengtame susitikime su šalies pieno perdirbėjais, žemdirbiais, prekybininkais, mokslo atstovais buvo svarstoma, kas labiausiai prisideda prie to, kad už pieną vartotojams tenka mokėti vis daugiau, ir ieškoma būdų, kaip pristabdyti pieno produktų kainų kilimą.
Statistikos departamento duomenimis, 2007 metų rugpjūtį Lietuvos rinkoje pieno produktų didmeninė kaina išaugo 7,2 proc. Vidutinis pieno produktų kainų augimas yra 17 proc. O lietuviškų pieno produktų, realizuojamą kitose rinkose, kainos šoktelėjo net 25,5 procento. „Pieno produktų kainų augimui įtaką padarė pasaulinės rinkos, eksporto subsidijų pieno produktams panaikinimas, gamybos ir perdirbimo kaštų augimas. Mes esame per maža šalis ir negalime diktuoti kainų“, – konstatavo Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gabšys.
Apžvelgęs situaciją ir perspektyvas šalies bei užsienio pieno rinkose, „Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro“ Vidaus rinkos informacijos skyriaus vadovas Aleksandras Savilionis pabrėžė, kad nors Lietuvoje karvių banda mažėja, tačiau didėja jų produktyvumas, gerėja primilžiai, auga sektoriaus pelningumas, kyla vidutinės pieno supirkimo kainos.
Neseniai Briuselyje buvo aptartas laipsniškas pieno kvotų didinimas iki jų visiško panaikinimo 2015 metais Lietuvos žemės ūkio ministerija pieno kvotas siūlė didinti 5 proc. jau nuo 2008 metų balandžio 1 dienos. Šį siūlymą vieningai palaikė visos Baltijos šalys ir Lenkija bei didžioji dalis kitų šalių. Žemės ūkio ministrės prof. Kazimieros Prunskienės nuomone, gamintojams labai svarbu kuo anksčiau žinoti apie gamybos plėtros galimybes, investicinių projektų įgyvendinimo perspektyvą. „Turėdami rinkas, mes neturėtume stabdyti gamybos ir riboti konkurencingumo nustatydami pieno kvotas, kurių mums ima stigti. Žaliavų bazė pradeda tapti ribojančiu veiksniu – apie dešimtadalį pieno kiekio perdirbėjai jau įsiveža iš kitų šalių“, – padėtį charakterizavo ministrė.
Posėdyje dalyvavę pieno perdirbėjai tvirtino, kad jie tik prisitaiko prie pasaulinėje rinkoje vykstančių pokyčių – padidėjusios paklausos ir nepakitusios pasiūlos. Lietuvos pieno gamintojų struktūra yra kiek kitokia, palyginti su Vakarų šalių. Tai, kad turime tūkstančius gyventojų, laikančių 1–3 karves, pieno perdirbimo įmonėms gerokai padidina pieno supirkimo kaštus ir jiems nelengva konkuruoti su kitų šalių įmonėmis, bendradarbiaujančiomis tik su keliais šimtais stambių gamintojų. Pasak pieno perdirbėjų, būtina į tai atsižvelgti, lyginant skirtingų ES valstybių pieno supirkimo ir pieno produktų pardavimo kainas.
Perdirbėjai taip pat nesutiko, kad Lietuvoje už superkamą pieną mokamos žemos kainos. Jų nuomone, jeigu pienas Lietuvoje būtų toks pigus kaip teigiama, jį jau seniai išvežtų į užsienį, tačiau to neatsitinka. Priekaištų turėta ir superkamo pieno kokybei.
„Tai, kad mes gerai panaudojome ES struktūrinių fondų paramą, dabar mums leidžia sėkmingai produktus eksportuoti ir taip amortizuoti pieno produktų kainų didėjimą vidaus rinkoje, taip pat žemdirbiams mokėti didesnę kainą už pieną. O norėdami sumažinti naštą vartotojams, turėtume mažinti pridėtinės vertės mokestį“, – sakė perdirbėjai.
Žemės ūkio rūmų pirmininkas Bronius Markauskas džiaugėsi, kad aktyvus Žemės ūkio ministerijos domėjimasis davė postūmį spręsti pieno kainų problemą. Jis sutiko, kad stambiems ūkininkams mokamos pieno supirkimo kainos auga, pasirašinėjamos naujos sutartys, tačiau smulkiųjų pieno gamintojų netenkina mokami 40–45 centai. B. Markauskas tikisi, kad augantis eksportas, didėjanti konkurencija dėl pieno žaliavos neišvengiamai pakoreguos šį skirtumą. „Aritmetika čia paprasta: nemokės tinkamos kainos – neturės žaliavos“, – lakoniškas buvo Pieno gamintojų asociacijos pirmininkas, ūkininkas Jonas Vilionis.
Susitikime buvo diskutuojama, kodėl mažmeninės kainos prekyboje auga sparčiau, negu pieno perdirbėjų didmeninės kainos. Prekybininkai, įsitikinę, kad jų kaltė šioje kainų kilimo grandinėje mažiausia, neigė bet kokius susitarimus tarp konkuruojančių prekybos įmonių ir atmetė kaltinimus dėl didelių prekybos antkainių svyravimų. „Jeigu dar pernai diskutavome, kaip prekybos tinklai spaudžia tiekėjus, tai dabar viskas yra atvirkščiai. Pastaruoju metu prekybos tinklai masiškai gauna iš tiekėjų pranešimus apie tai, kad jie ketina didinti kainas“, – sakė Lietuvos prekybos įmonių asociacijos direktorius Valdas Sutkus, pabrėždamas, kad prekybos įmonių kaštai ypač auga dėl padidėjusių darbuotojų atlyginimų, transporto, elektros kaštų.
„Keliančių pieno supirkimo kainas perdirbėjų pavyzdys rodo, kad reikia žvelgti į tolesnę perspektyvą. Labai svarbu išlaikyti vidaus rinką, nes ne visada lepins užsienio rinkos“, – neabejojo žemės ūkio ministrė. Modeliuodama situaciją mažmeninėje rinkoje, ji pabrėžė, kad jei kiekvieną kartą bus naudojamasi galimybe pakelti kainą, nors nėra akivaizdžios neišvengiamybės, gali atsitikti taip, kad lietuviška produkcija suks į kitas šalis, o vartotojas ieškos pigesnės užsienietiškos produkcijos.
Ministrės nuomone, laimės tie prekybininkai, kurie vartotojui pasiūlys pigesnę kainą ir platesnį kokybiškų pieno produktų asortimentą. Kainų lygį neišvengiamai amortizuos tarp prekybos įmonių didėjanti konkurencija, besikuriantys nauji prekybos tinklai. PVM lengvatos taip pat galėtų sumažinti mažmeninių kainų lygį. „Vidaus rinkoje kol kas nejaučiamas paklausos sumažėjimas, tačiau būkime apdairūs ir neatpratinkime vartotojų nuo gerų produktų vartojimo“, – visų sektorių grandis įspėjo ministrė K. Prunskienė.
Statistikos departamento duomenimis, 2007 metų rugpjūtį Lietuvos rinkoje pieno produktų didmeninė kaina išaugo 7,2 proc. Vidutinis pieno produktų kainų augimas yra 17 proc. O lietuviškų pieno produktų, realizuojamą kitose rinkose, kainos šoktelėjo net 25,5 procento. „Pieno produktų kainų augimui įtaką padarė pasaulinės rinkos, eksporto subsidijų pieno produktams panaikinimas, gamybos ir perdirbimo kaštų augimas. Mes esame per maža šalis ir negalime diktuoti kainų“, – konstatavo Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gabšys.
Apžvelgęs situaciją ir perspektyvas šalies bei užsienio pieno rinkose, „Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro“ Vidaus rinkos informacijos skyriaus vadovas Aleksandras Savilionis pabrėžė, kad nors Lietuvoje karvių banda mažėja, tačiau didėja jų produktyvumas, gerėja primilžiai, auga sektoriaus pelningumas, kyla vidutinės pieno supirkimo kainos.
Neseniai Briuselyje buvo aptartas laipsniškas pieno kvotų didinimas iki jų visiško panaikinimo 2015 metais Lietuvos žemės ūkio ministerija pieno kvotas siūlė didinti 5 proc. jau nuo 2008 metų balandžio 1 dienos. Šį siūlymą vieningai palaikė visos Baltijos šalys ir Lenkija bei didžioji dalis kitų šalių. Žemės ūkio ministrės prof. Kazimieros Prunskienės nuomone, gamintojams labai svarbu kuo anksčiau žinoti apie gamybos plėtros galimybes, investicinių projektų įgyvendinimo perspektyvą. „Turėdami rinkas, mes neturėtume stabdyti gamybos ir riboti konkurencingumo nustatydami pieno kvotas, kurių mums ima stigti. Žaliavų bazė pradeda tapti ribojančiu veiksniu – apie dešimtadalį pieno kiekio perdirbėjai jau įsiveža iš kitų šalių“, – padėtį charakterizavo ministrė.
Posėdyje dalyvavę pieno perdirbėjai tvirtino, kad jie tik prisitaiko prie pasaulinėje rinkoje vykstančių pokyčių – padidėjusios paklausos ir nepakitusios pasiūlos. Lietuvos pieno gamintojų struktūra yra kiek kitokia, palyginti su Vakarų šalių. Tai, kad turime tūkstančius gyventojų, laikančių 1–3 karves, pieno perdirbimo įmonėms gerokai padidina pieno supirkimo kaštus ir jiems nelengva konkuruoti su kitų šalių įmonėmis, bendradarbiaujančiomis tik su keliais šimtais stambių gamintojų. Pasak pieno perdirbėjų, būtina į tai atsižvelgti, lyginant skirtingų ES valstybių pieno supirkimo ir pieno produktų pardavimo kainas.
Perdirbėjai taip pat nesutiko, kad Lietuvoje už superkamą pieną mokamos žemos kainos. Jų nuomone, jeigu pienas Lietuvoje būtų toks pigus kaip teigiama, jį jau seniai išvežtų į užsienį, tačiau to neatsitinka. Priekaištų turėta ir superkamo pieno kokybei.
„Tai, kad mes gerai panaudojome ES struktūrinių fondų paramą, dabar mums leidžia sėkmingai produktus eksportuoti ir taip amortizuoti pieno produktų kainų didėjimą vidaus rinkoje, taip pat žemdirbiams mokėti didesnę kainą už pieną. O norėdami sumažinti naštą vartotojams, turėtume mažinti pridėtinės vertės mokestį“, – sakė perdirbėjai.
Žemės ūkio rūmų pirmininkas Bronius Markauskas džiaugėsi, kad aktyvus Žemės ūkio ministerijos domėjimasis davė postūmį spręsti pieno kainų problemą. Jis sutiko, kad stambiems ūkininkams mokamos pieno supirkimo kainos auga, pasirašinėjamos naujos sutartys, tačiau smulkiųjų pieno gamintojų netenkina mokami 40–45 centai. B. Markauskas tikisi, kad augantis eksportas, didėjanti konkurencija dėl pieno žaliavos neišvengiamai pakoreguos šį skirtumą. „Aritmetika čia paprasta: nemokės tinkamos kainos – neturės žaliavos“, – lakoniškas buvo Pieno gamintojų asociacijos pirmininkas, ūkininkas Jonas Vilionis.
Susitikime buvo diskutuojama, kodėl mažmeninės kainos prekyboje auga sparčiau, negu pieno perdirbėjų didmeninės kainos. Prekybininkai, įsitikinę, kad jų kaltė šioje kainų kilimo grandinėje mažiausia, neigė bet kokius susitarimus tarp konkuruojančių prekybos įmonių ir atmetė kaltinimus dėl didelių prekybos antkainių svyravimų. „Jeigu dar pernai diskutavome, kaip prekybos tinklai spaudžia tiekėjus, tai dabar viskas yra atvirkščiai. Pastaruoju metu prekybos tinklai masiškai gauna iš tiekėjų pranešimus apie tai, kad jie ketina didinti kainas“, – sakė Lietuvos prekybos įmonių asociacijos direktorius Valdas Sutkus, pabrėždamas, kad prekybos įmonių kaštai ypač auga dėl padidėjusių darbuotojų atlyginimų, transporto, elektros kaštų.
„Keliančių pieno supirkimo kainas perdirbėjų pavyzdys rodo, kad reikia žvelgti į tolesnę perspektyvą. Labai svarbu išlaikyti vidaus rinką, nes ne visada lepins užsienio rinkos“, – neabejojo žemės ūkio ministrė. Modeliuodama situaciją mažmeninėje rinkoje, ji pabrėžė, kad jei kiekvieną kartą bus naudojamasi galimybe pakelti kainą, nors nėra akivaizdžios neišvengiamybės, gali atsitikti taip, kad lietuviška produkcija suks į kitas šalis, o vartotojas ieškos pigesnės užsienietiškos produkcijos.
Ministrės nuomone, laimės tie prekybininkai, kurie vartotojui pasiūlys pigesnę kainą ir platesnį kokybiškų pieno produktų asortimentą. Kainų lygį neišvengiamai amortizuos tarp prekybos įmonių didėjanti konkurencija, besikuriantys nauji prekybos tinklai. PVM lengvatos taip pat galėtų sumažinti mažmeninių kainų lygį. „Vidaus rinkoje kol kas nejaučiamas paklausos sumažėjimas, tačiau būkime apdairūs ir neatpratinkime vartotojų nuo gerų produktų vartojimo“, – visų sektorių grandis įspėjo ministrė K. Prunskienė.