versija spausdinimui
(1)
Kada gi pagaliau baigsis euro zonos skolų krizė? - toks klausimas pastaruoju metu yra labai dažnas, ir atrodo, kad kol kas atsakymo į jį niekas nežino. Tuo tarpu krizės pabaigos data, kurią tikriausiai ateityje minės istorikai, ko gero jau buvo. Tai rugsėjo 6 diena, kuomet Europos Centrinio banko atstovai nusprendė įgyvendinti neribotos apimties sterilizuotą euro zonos šalių obligacijų supirkimo antrinėje rinkoje programą ir apie tai paskelbė viešai.
Žinoma, Europos Centrinio banko atstovų sprendimas įgyvendinti neribotos apimties euro zonos šalių obligacijų supirkimo programą, kelia tam tikras grėsmes. Kai kas baiminasi, jog Europos Centrinis bankas įgyvendindamas šią programą, peržengs jam nustatytas veiklos ribas bei pažeis savo nepriklausomybės principą bei ims finansuoti šalių išlaidas.
Be to, ši Europos Centrinio banko programa gali sumažinti šalių valdžių norą kuo skubiau įgyvendinti būtinas reformas, kai kurios iš jų netgi gali būti atidėtos, tai pat gali būti sunku įtikinti visuomenę, kad būtina taupyti. Tačiau tai nereiškia, kad nepavyks įgyvendinti Europos Centrinio banko vadovo Mario Draghi plano, kurio pagrindinis tikslas sumažinti probleminių euro zonos šalių skolinimosi kaštus, ir verta paminėti, jog kol kas tai labai gerai veikia ir pasiteisino. Ispanijos ir Italijos valstybinių obligacijų pajamingumai jau pastebimai sumažėjo, ir tuo pačiu gerokai sumažėjo rizika, kad šios šalys bus nepajėgios priimtinomis sąlygomis skolintis rinkoje. Net jei ir vėl rinkos dalyviai ims abejoti kurios nors iš šių šalių mokumu, Europos Centrinis bankas, jei tik to paprašys pačios šalys, kurios tuo pačiu turės įvykdyti tam tikras sąlygas, yra visuomet pasiruošęs ateiti į pagalbą, ir suteikti netiesioginį finansavimą pagalbos prašančioms šalims.
Sumažėjus tikimybei, jog dvi didžiausios probleminės euro zonos šalys (Italija ir Ispanija) gali tapti nemokios, tuo pačiu galima teigti, jog per artimiausius metus euro zona ko gero nesužlugs. Tie, kurie tikėjosi, bei prognozavo, jog euro zona jau netrukus sužlugs, suklydo. Bent kol kas euro zonos iširimo nebus. Tačiau tai nereiškia, jog dabar, o ypač Pietų Europoje, bus tik geriau. Tad vietoj to, kad nagrinėtume ir analizuotume sisteminę riziką susijusią su galimu euro zonos žlugimu, pažvelkime iš arčiau į problemines šios zonos šalis.
Graikija
Šalis, kuri lėmė euro zonos skolų krizės pradžią, be jokios abejonės šiuo metu yra blogiausioje padėtyje. Jau penki metai iš eilės šioje šalyje tęsiasi ekonomikos recesija, kuri šiais metais yra ypač gili, ir kuri geriausiu atveju pasibaigs tik 2014 metais. Šios šalies viešoji skola, po kovą įvykdyto dalinio jos nurašymo, t.y. restruktūrizavimo, yra gerokai mažesnė nei buvo prieš metus, tačiau vis dar yra didžiausia Europoje, ir lyginant su šalies bendrojo vidaus produkto verte, sudaro daugiau nei 130 procentų. Šalis padarė pažangą didindama savo konkurencingumą ir tuo pačiu gerindama prekybos balanso padėtį. Nors šalies biudžeto deficitas šiais metais ir vėl bus didelis, tačiau lyginant su ankstesniais metais, matoma pažanga. Atmetus skolų aptarnavimo išlaidas, Graikija jau kitais metais gali turėti subalansuotą biudžetą.
Trumpalaikiu laikotarpiu Graikijos likimo euro zonoje pagrindinė sąlyga yra su tarptautiniais kreditoriais sutartų taupymo ir reformų priemonių įgyvendinimas. Tačiau šalyje vyksta masiniai visuomenės protestai, kurie kelia grėsmę šios sąlygos laikymuisi. Reikėtų, jog ilgalaikiame laikotarpyje šalyje stabilizuotųsi visuomenės nuotaikos, būtų nutrauktas indėlių atsiėmimas iš vietinių bankų ir pervedimas į užsienį, bei reikėtų, jog į šalį sugrįžtų užsienio investuotojai.
Tą įgyvendinti padėtų Europos indėlių garantija (bankų sąjunga) bei dalies Graikijos skolų nurašymas tokiu būdu, jog išėjimo iš skolų spąstų planas būtų ne tik ambicingas, tačiau ir realus. Atsižvelgiant į politinį nestabilumą, ir vilkinamą bankų sąjungos įgyvendinimą, tikimybė, jog Graikija liks euro zonoje, šiuo metu siekia ne daugiau nei 60 procentų.
Portugalija ir Airija
Tai dvi mažiausios euro zonos šalys tarp tų, kurios susiduria su problemomis. Tačiau šios abi šalys turi daugiau skirtumų nei panašumų. Portugalijos ir Airijos viešųjų skolų santykis su bendrojo vidaus produkto verte sudaro po 120 procentų, be to, abi šios šalys gauna finansinę pagalbą iš išorės. Tačiau tai jau yra viskas, ką šios šalys turi bendro, toliau vien tik skirtumai.
Nors Airijoje praėjusiais metais, dėl to, jog šalis suteikė finansinę pagalba savo šalies bankams, tarp Europos sąjungos šalių buvo užfiksuotas didžiausias biudžeto deficitas, kuris sudarė net 9,4 procentus šalies bendrojo vidaus produkto vertės, tačiau vis dėl to atrodo, jog ši šalis greičiau nei Portugalija įveiks krizę. Airijos ekonomika po ilgos pertraukos vėl pradėjo augti, ir regis šis augimas bus tvarus. Šalies ekonomikos, kuri yra labiau susijusi su Didžiąja Britanija ir Amerika, nei su kontinentine Europa, lankstumas ir konkurencingumas leidžia išlaidų mažinimą paskirstyti laike tokiu būdu, kad griežtas diržų veržimasis nebūtų daromas tada, kai tą daro visi kiti euro zonos partneriai. Pastaruoju metu Airijos obligacijų pajamingumas nukrito žemiau penkių procentų ribos, ir tai leidžia tikėtis, kad Airija jau kitais metais galės reikiamas lėšas savarankiškai skolintis rinkoje. Žinoma, niekas net nekalba apie tai, kad ši šalis gali pasitraukti iš euro zonos.
Tuo tarpu Portugalija, kalbant apie ekonomiką ir jos padėtį, labiau primena Ispaniją ir Graikiją. Recesija šalyje sugeria visą taupymo rezultatą, auga socialiniai neramumai ir nedarbas. Tačiau šios šalies biudžeto deficitas, lyginant su Airijos, yra santykinai nedidelis, ir jau nedaug reikia padaryti, jog biudžetas taptų subalansuotas. Tai, kad Portugalijos valdžia nedelsė, ir gan greitai kreipėsi pagalbos į Europos sąjungą ir Tarptautinį Valiutos Fondą, lėmė teigiamą poveikį šalies finansams, tačiau kalbant apie struktūrinių reformų įgyvendinimą, pasiekta pažanga šioje srityje yra nepatenkinama, be to Portugalijos ekonomikai problemų kelia ir šalies bankinis sektorius. Portugalija ko gero nepasitrauks iš euro zonos, na o tikimybė, jog vis dėl to taip gali nutikti, šiuo metu siekia ne daugiau nei dešimt procentų.
Parengta remiantis užsienio internetiniais tinklapiais
Žinoma, Europos Centrinio banko atstovų sprendimas įgyvendinti neribotos apimties euro zonos šalių obligacijų supirkimo programą, kelia tam tikras grėsmes. Kai kas baiminasi, jog Europos Centrinis bankas įgyvendindamas šią programą, peržengs jam nustatytas veiklos ribas bei pažeis savo nepriklausomybės principą bei ims finansuoti šalių išlaidas.
Be to, ši Europos Centrinio banko programa gali sumažinti šalių valdžių norą kuo skubiau įgyvendinti būtinas reformas, kai kurios iš jų netgi gali būti atidėtos, tai pat gali būti sunku įtikinti visuomenę, kad būtina taupyti. Tačiau tai nereiškia, kad nepavyks įgyvendinti Europos Centrinio banko vadovo Mario Draghi plano, kurio pagrindinis tikslas sumažinti probleminių euro zonos šalių skolinimosi kaštus, ir verta paminėti, jog kol kas tai labai gerai veikia ir pasiteisino. Ispanijos ir Italijos valstybinių obligacijų pajamingumai jau pastebimai sumažėjo, ir tuo pačiu gerokai sumažėjo rizika, kad šios šalys bus nepajėgios priimtinomis sąlygomis skolintis rinkoje. Net jei ir vėl rinkos dalyviai ims abejoti kurios nors iš šių šalių mokumu, Europos Centrinis bankas, jei tik to paprašys pačios šalys, kurios tuo pačiu turės įvykdyti tam tikras sąlygas, yra visuomet pasiruošęs ateiti į pagalbą, ir suteikti netiesioginį finansavimą pagalbos prašančioms šalims.
Sumažėjus tikimybei, jog dvi didžiausios probleminės euro zonos šalys (Italija ir Ispanija) gali tapti nemokios, tuo pačiu galima teigti, jog per artimiausius metus euro zona ko gero nesužlugs. Tie, kurie tikėjosi, bei prognozavo, jog euro zona jau netrukus sužlugs, suklydo. Bent kol kas euro zonos iširimo nebus. Tačiau tai nereiškia, jog dabar, o ypač Pietų Europoje, bus tik geriau. Tad vietoj to, kad nagrinėtume ir analizuotume sisteminę riziką susijusią su galimu euro zonos žlugimu, pažvelkime iš arčiau į problemines šios zonos šalis.
Graikija
Šalis, kuri lėmė euro zonos skolų krizės pradžią, be jokios abejonės šiuo metu yra blogiausioje padėtyje. Jau penki metai iš eilės šioje šalyje tęsiasi ekonomikos recesija, kuri šiais metais yra ypač gili, ir kuri geriausiu atveju pasibaigs tik 2014 metais. Šios šalies viešoji skola, po kovą įvykdyto dalinio jos nurašymo, t.y. restruktūrizavimo, yra gerokai mažesnė nei buvo prieš metus, tačiau vis dar yra didžiausia Europoje, ir lyginant su šalies bendrojo vidaus produkto verte, sudaro daugiau nei 130 procentų. Šalis padarė pažangą didindama savo konkurencingumą ir tuo pačiu gerindama prekybos balanso padėtį. Nors šalies biudžeto deficitas šiais metais ir vėl bus didelis, tačiau lyginant su ankstesniais metais, matoma pažanga. Atmetus skolų aptarnavimo išlaidas, Graikija jau kitais metais gali turėti subalansuotą biudžetą.
Trumpalaikiu laikotarpiu Graikijos likimo euro zonoje pagrindinė sąlyga yra su tarptautiniais kreditoriais sutartų taupymo ir reformų priemonių įgyvendinimas. Tačiau šalyje vyksta masiniai visuomenės protestai, kurie kelia grėsmę šios sąlygos laikymuisi. Reikėtų, jog ilgalaikiame laikotarpyje šalyje stabilizuotųsi visuomenės nuotaikos, būtų nutrauktas indėlių atsiėmimas iš vietinių bankų ir pervedimas į užsienį, bei reikėtų, jog į šalį sugrįžtų užsienio investuotojai.
Tą įgyvendinti padėtų Europos indėlių garantija (bankų sąjunga) bei dalies Graikijos skolų nurašymas tokiu būdu, jog išėjimo iš skolų spąstų planas būtų ne tik ambicingas, tačiau ir realus. Atsižvelgiant į politinį nestabilumą, ir vilkinamą bankų sąjungos įgyvendinimą, tikimybė, jog Graikija liks euro zonoje, šiuo metu siekia ne daugiau nei 60 procentų.
Portugalija ir Airija
Tai dvi mažiausios euro zonos šalys tarp tų, kurios susiduria su problemomis. Tačiau šios abi šalys turi daugiau skirtumų nei panašumų. Portugalijos ir Airijos viešųjų skolų santykis su bendrojo vidaus produkto verte sudaro po 120 procentų, be to, abi šios šalys gauna finansinę pagalbą iš išorės. Tačiau tai jau yra viskas, ką šios šalys turi bendro, toliau vien tik skirtumai.
Nors Airijoje praėjusiais metais, dėl to, jog šalis suteikė finansinę pagalba savo šalies bankams, tarp Europos sąjungos šalių buvo užfiksuotas didžiausias biudžeto deficitas, kuris sudarė net 9,4 procentus šalies bendrojo vidaus produkto vertės, tačiau vis dėl to atrodo, jog ši šalis greičiau nei Portugalija įveiks krizę. Airijos ekonomika po ilgos pertraukos vėl pradėjo augti, ir regis šis augimas bus tvarus. Šalies ekonomikos, kuri yra labiau susijusi su Didžiąja Britanija ir Amerika, nei su kontinentine Europa, lankstumas ir konkurencingumas leidžia išlaidų mažinimą paskirstyti laike tokiu būdu, kad griežtas diržų veržimasis nebūtų daromas tada, kai tą daro visi kiti euro zonos partneriai. Pastaruoju metu Airijos obligacijų pajamingumas nukrito žemiau penkių procentų ribos, ir tai leidžia tikėtis, kad Airija jau kitais metais galės reikiamas lėšas savarankiškai skolintis rinkoje. Žinoma, niekas net nekalba apie tai, kad ši šalis gali pasitraukti iš euro zonos.
Tuo tarpu Portugalija, kalbant apie ekonomiką ir jos padėtį, labiau primena Ispaniją ir Graikiją. Recesija šalyje sugeria visą taupymo rezultatą, auga socialiniai neramumai ir nedarbas. Tačiau šios šalies biudžeto deficitas, lyginant su Airijos, yra santykinai nedidelis, ir jau nedaug reikia padaryti, jog biudžetas taptų subalansuotas. Tai, kad Portugalijos valdžia nedelsė, ir gan greitai kreipėsi pagalbos į Europos sąjungą ir Tarptautinį Valiutos Fondą, lėmė teigiamą poveikį šalies finansams, tačiau kalbant apie struktūrinių reformų įgyvendinimą, pasiekta pažanga šioje srityje yra nepatenkinama, be to Portugalijos ekonomikai problemų kelia ir šalies bankinis sektorius. Portugalija ko gero nepasitrauks iš euro zonos, na o tikimybė, jog vis dėl to taip gali nutikti, šiuo metu siekia ne daugiau nei dešimt procentų.
Parengta remiantis užsienio internetiniais tinklapiais
Belgijoje, Prancūzijoje ir kitose šalyse masiškai uždarinėjamos gamyklos, pjaunamos socialinės garantijos, apie biudžeto deficitus nekalbu ir jau krizė baigėsi???