versija spausdinimui
(0)
Pastaruoju metu investuojantieji vidurio ir rytų Europos rinkose vis dažniau girdi magišką santrumpą – IPO. Šios trys raidės anglų kalboje reiškia Initial Public Offering, o lietuviškai – pirminis viešas siūlymas. Finansų rinkų terminologijoje taip vadinamas procesas, kai bendrovės akcijos pirmą kartą siūlomos plačiajam investuotojų ratui ir pradedamos kotiruoti biržoje. Tačiau rinkos pakilimo laikotarpiais tai dažnai suprantama ir kaip beveik garantuota galimybė greitai uždirbti didžiulį pelną. Dauguma Baltijos šalių investuotojų su džiaugsmu ir pasididžiavimu prisimena spalio mėnesį įvykusį Olympic Enetertainment Group pirminį viešą siūlymą, kai akcijų kaina vos per porą savaičių pakilo 50% nuo pradinės vertės. Lapkričio mėnesį investuotojų dėmesį prikaustė Kroatijos valstybinės naftos kompanijos INA privatizavimas pirminio viešo siūlymo būdu ir gruodžio mėnesį prasidėjusi prekyba Zagrebo ir Londono vertybinių popierių biržose. Šio straipsnio rašymo metu INA akcijų kaina rinkoje buvo jau 35% aukštesnė už pradinę. Tuo tarpu antrojo pagal dydį Gruzijos banko – Bank of Georgia – akcininkai (įskaitant ir Finasta Naujosios Europos fondą) galėjo pasidžiaugti Londone įvykusio IPO rezultatais: kaina, kuria akcijos buvo parduotos tarptautiniams investuotojams, buvo 37% didesnė už tuo metu vyravusią Tbilisio biržoje, o po to per savaitę ji dar paaugo beveik 14%.
Ir tai tik keletas ryškiausių pavyzdžių. IPO vajus vyksta nuo Estijos iki Serbijos, ir nuo Čekijos iki Kazachstano. Ypatingai dideliu IPO skaičiumi šiuo metu išsiskiria Lenkija: dar šių metų gruodį ir kitų metų pirmą ketvirtį jų planuojama virš 20.
Ir vis dėlto, tokioje aplinkoje bet kuris atsargus ilgalaikis protingas investuotojas turėtų sunerimti. Jam žodžiai “garantuotai, greitai ir daug“ yra ryškus signalas, kad Ponią Rinką ima užvaldyti euforija, o tai, kaip žinia, nėra pats palankiausias metas pirkti akcijas. Dvigubai atsargesniems reiktų būti perkant akcijas viešo siūlymo metu. Kodėl? Dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirma, investiciniai bankai, kurie organizuoja IPO, už sėkmingai išplatintas akcijas gauna komisinius, kurie dažniausiai būna gerokai didesni nei normalūs prekybos komisiniai. Todėl jie deda gerokai daugiau pastangų, siekdami įsiūlyti pirkėjams naujai išleidžiamas akcijas. Jokiu būdu nenorime pasakyti, kad jie siekia ką nors apgauti, tiesiog tikėtina, kad IPO metu siūloma akcijų kaina neretai bus paremta pakankamai optimistinėmis ateities prognozėmis. Antra, didžioji dauguma pirminių platinimų vyksta esant “palankioms rinkos sąlygoms” – t.y., palankioms akcijų pardavėjams, o ne pirkėjams. Juk sprendimą pasiūlyti akcijas rinkai pirmiausia turi priimti būtent pardavėjas. Natūralu, kad toks sprendimas dažniau bus priimtas tada, kai “rinkos sąlygos” lemia pakankamai aukštą bendrovės kainą.
Taip pat reikėtų prisiminti, kad toli gražu ne visi IPO būna sėkmingi. Greičiau atvirkščiai – kiekvienam Microsoft, Google ar Olympic tenka šimtai nesėkmingų siūlymų, apie kuriuos niekas net nenori prisiminti. Tuo tarpu visos euforijos ir bumai kada nors baigiasi ypač skaudžiais praradimais. Geriausia iliustracija šiandienos investuotojams galėtų būti 1999-ųjų interneto ir telekomunikacijų kompanijų IPO bumas, kuris 2000 metais baigėsi krachu ir praradimais, siekusiais virš 90% pradinės vertės. (Gal kas atsimenat “Lietuvos telekomą”?) Šiandien kartais sukirba mintis – gal žodžiai “internetas” ir “telekomunikacijos” dabar tiesiog pakeisti į “besivystančios rinkos”?
Anaiptol neteigiame, kad reikėtų vengti visų be išimties IPO. Tenorime perspėti, kad į juos reikėtų žiūrėti itin atsargiai: skeptiškai vertinti pateikiamas prognozes, atsižvelgti į tai, ar platinamos naujos akcijos, siekiant pritraukti lėšų plėtrai, ar tiesiog parduodamas stambiųjų akcininkų paketas; visuomet patiems įvertinti bendrovės vertę ir, be abejo, niekuomet neinvestuoti aklai – tik dėl to, kad tai dar vienas magiškas, viliojantis IPO.
Ir tai tik keletas ryškiausių pavyzdžių. IPO vajus vyksta nuo Estijos iki Serbijos, ir nuo Čekijos iki Kazachstano. Ypatingai dideliu IPO skaičiumi šiuo metu išsiskiria Lenkija: dar šių metų gruodį ir kitų metų pirmą ketvirtį jų planuojama virš 20.
Ir vis dėlto, tokioje aplinkoje bet kuris atsargus ilgalaikis protingas investuotojas turėtų sunerimti. Jam žodžiai “garantuotai, greitai ir daug“ yra ryškus signalas, kad Ponią Rinką ima užvaldyti euforija, o tai, kaip žinia, nėra pats palankiausias metas pirkti akcijas. Dvigubai atsargesniems reiktų būti perkant akcijas viešo siūlymo metu. Kodėl? Dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirma, investiciniai bankai, kurie organizuoja IPO, už sėkmingai išplatintas akcijas gauna komisinius, kurie dažniausiai būna gerokai didesni nei normalūs prekybos komisiniai. Todėl jie deda gerokai daugiau pastangų, siekdami įsiūlyti pirkėjams naujai išleidžiamas akcijas. Jokiu būdu nenorime pasakyti, kad jie siekia ką nors apgauti, tiesiog tikėtina, kad IPO metu siūloma akcijų kaina neretai bus paremta pakankamai optimistinėmis ateities prognozėmis. Antra, didžioji dauguma pirminių platinimų vyksta esant “palankioms rinkos sąlygoms” – t.y., palankioms akcijų pardavėjams, o ne pirkėjams. Juk sprendimą pasiūlyti akcijas rinkai pirmiausia turi priimti būtent pardavėjas. Natūralu, kad toks sprendimas dažniau bus priimtas tada, kai “rinkos sąlygos” lemia pakankamai aukštą bendrovės kainą.
Taip pat reikėtų prisiminti, kad toli gražu ne visi IPO būna sėkmingi. Greičiau atvirkščiai – kiekvienam Microsoft, Google ar Olympic tenka šimtai nesėkmingų siūlymų, apie kuriuos niekas net nenori prisiminti. Tuo tarpu visos euforijos ir bumai kada nors baigiasi ypač skaudžiais praradimais. Geriausia iliustracija šiandienos investuotojams galėtų būti 1999-ųjų interneto ir telekomunikacijų kompanijų IPO bumas, kuris 2000 metais baigėsi krachu ir praradimais, siekusiais virš 90% pradinės vertės. (Gal kas atsimenat “Lietuvos telekomą”?) Šiandien kartais sukirba mintis – gal žodžiai “internetas” ir “telekomunikacijos” dabar tiesiog pakeisti į “besivystančios rinkos”?
Anaiptol neteigiame, kad reikėtų vengti visų be išimties IPO. Tenorime perspėti, kad į juos reikėtų žiūrėti itin atsargiai: skeptiškai vertinti pateikiamas prognozes, atsižvelgti į tai, ar platinamos naujos akcijos, siekiant pritraukti lėšų plėtrai, ar tiesiog parduodamas stambiųjų akcininkų paketas; visuomet patiems įvertinti bendrovės vertę ir, be abejo, niekuomet neinvestuoti aklai – tik dėl to, kad tai dar vienas magiškas, viliojantis IPO.