versija spausdinimui
(0)
Bendrojoje užimtumo ataskaitoje, kurią vasario pabaigoje turi patvirtinti darbo ministrai, pažymima, kad pernai užimtumas įspūdingai išaugo. Per pastaruosius dvejus metus buvo sukurta kone 6,5 mln. naujų darbo vietų ir prognozuojama, kad iki 2009 metų bus sukurta dar 5 mln.
Numatoma, kad 2008 metais ES nedarbo lygis nesieks 7 proc. - bus žemiausias nuo 20 a. devintojo dešimtmečio vidurio. Ataskaita, kurioje vertinama, kaip valstybės narės įgyvendina nacionalines reformų programas užimtumo srityje, yra labai optimistiška. Vis dėlto joje nurodoma ir daug susirūpinimą keliančių sričių, kaip antai jaunimo nedarbas ir nepakankamos investicijos į švietimą bei mokymą.
„Naujosios darbo rinkos reformos jau ima duoti pirmuosius vaisius, – sakė už užimtumą atsakingas Komisijos narys Vladimiras Špidla. – Struktūrinis nedarbas nuo 2004 metų sumažėjo trečdaliu, o bendras ES užimtumas (šiuo metu – 66 proc.) gerokai priartėjo prie bendro 70 proc. siekinio. Esmines reformas nuo 2005 metų įgyvendina visos valstybės narės, tačiau kai kurioms tai daryti sekasi geriau nei kitoms. Kad galėtume sėkmingai spręsti dėl globalizacijos ir senėjančios visuomenės kylančius uždavinius, turime padvigubinti savo pastangas visų pirma daugiau ir tikslingiau investuodami į mokymąsi visą gyvenimą.“
Visoje ES sparčiai kyla vyresnio amžiaus darbuotojų užimtumo lygis: bendras užimtumas šiuo metu yra 43,5 proc. (siekinys – 50 proc.), moterų užimtumas – 57,2 proc. (siekinys – 60 proc.). Vis dėlto nepaisant 2006 metų laimėjimų, Europa vis dar atsilieka nuo užimtumo tikslų, numatytų pasiekti iki 2010 metais. Dabartinis užimtumas rodo, kad tikslui pasiekti iki 2010 metų reikia sukurti dar 20 mln. darbo vietų.
2005–2006 m. nedarbas gerokai sumažėjo – nuo 8,9 iki 8,2 procento. Prie to prisidėjo beveik visos valstybės narės. Mažėjo tiek moterų, tiek vyrų nedarbas – atitinkamai iki 9 ir 7,6 procento. Dabartinės darbo rinkos padėties tvarumą aiškiai rodo tai, kad ilgalaikis nedarbas mažėja jau antrus metus iš eilės (nuo 4 iki 3,6 proc.).
Vis dėlto kai kurie regionai ir grupės naudos turėjo mažiau. Su problemomis ir toliau susiduria žemos kvalifikacijos asmenys, neįgalieji bei migrantai. Rimta problema daugelyje valstybių narių lieka jaunimo nedarbas (vidutiniškai – 17,4 proc.). Pernai bendras jaunimo nedarbas kiek sumažėjo, tačiau tai iš esmės nulėmė reikšmingas vos kelių ES valstybių narių (Lenkijos, Bulgarijos, Lietuvos, Nyderlandų ir Ispanijos) indėlis. Keliose kitose valstybėse narėse jaunimo nedarbas nuo 2004 metais tik didėjo – ir toliau išlieka tikimybė, kad jaunimo nedarbas bus daugiau nei dvigubai didesnis už bendrą nedarbą.
Maždaug pusė ES valstybių narių visapusiškai taiko lankstumo ir užimtumo garantijų metodus arba rengiasi juos taikyti. Tačiau kol kas jų laimėjimai lankstumo ir užimtumo garantijų srityje palyginti menki.
Darbo rinkos segmentacija tebėra rimta daugelio valstybių narių problema. Daug valstybių narių, užuot pertvarkiusios šiuo metu galiojančius pagrindinius darbo teisės aktus, labiau tebesirūpina konkrečiais darbo rinkos reglamentavimo aspektais.
Socialinės apsaugos sistemų reformos iš esmės apsiribojo pensijų reformomis.
Aktyviai darbo rinkos politikai, kuri tampa vis labiau individualizuota, vykdyti nuo 2000 m. buvo skiriama vis mažiau lėšų (tiek vertinant pagal BVP dalį, tiek vienam darbuotojui).
Besimokančiųjų visą gyvenimą 2005–2006 m. ES beveik nepadaugėjo – tiesą sakant, pusėje valstybių narių jų netgi sumažėjo, o suaugusiųjų mokymo mastas tebelieka netolygus.
Ataskaitoje teigiama, kad atotrūkiui nuo svarbiausių pasaulinių konkurentų našumo srityje įveikti būtina gerokai padidinti investicijas į žmogiškąjį kapitalą ir geriau tenkinti darbo rinkos poreikius. Mokytis reikia pradėti nuo ankstyvos vaikystės ir tęsti šią veiklą visą gyvenimą, o dirbant įgyta kvalifikacija turi būti pripažįstama visoje Europoje.
Jau išryškėja silpnosios vietos, o daugelyje sektorių (pvz., sveikatos apsaugos ir pagyvenusių žmonių priežiūros, švietimo, įvairių amatų, inžinerijos) ima trūkti darbo jėgos ir įgūdžių, todėl būtina geriau numatyti ir stebėti ateities įgūdžių poreikius. Europa turi pagerinti regioninį ir nacionalinį darbo jėgos mobilumą bei parengti suderintą imigracijos politiką. Šią politiką reikėtų grįsti priemonėmis, skirtomis ekonominei ir socialinei imigrantų integracijai stiprinti.
Numatoma, kad 2008 metais ES nedarbo lygis nesieks 7 proc. - bus žemiausias nuo 20 a. devintojo dešimtmečio vidurio. Ataskaita, kurioje vertinama, kaip valstybės narės įgyvendina nacionalines reformų programas užimtumo srityje, yra labai optimistiška. Vis dėlto joje nurodoma ir daug susirūpinimą keliančių sričių, kaip antai jaunimo nedarbas ir nepakankamos investicijos į švietimą bei mokymą.
„Naujosios darbo rinkos reformos jau ima duoti pirmuosius vaisius, – sakė už užimtumą atsakingas Komisijos narys Vladimiras Špidla. – Struktūrinis nedarbas nuo 2004 metų sumažėjo trečdaliu, o bendras ES užimtumas (šiuo metu – 66 proc.) gerokai priartėjo prie bendro 70 proc. siekinio. Esmines reformas nuo 2005 metų įgyvendina visos valstybės narės, tačiau kai kurioms tai daryti sekasi geriau nei kitoms. Kad galėtume sėkmingai spręsti dėl globalizacijos ir senėjančios visuomenės kylančius uždavinius, turime padvigubinti savo pastangas visų pirma daugiau ir tikslingiau investuodami į mokymąsi visą gyvenimą.“
Visoje ES sparčiai kyla vyresnio amžiaus darbuotojų užimtumo lygis: bendras užimtumas šiuo metu yra 43,5 proc. (siekinys – 50 proc.), moterų užimtumas – 57,2 proc. (siekinys – 60 proc.). Vis dėlto nepaisant 2006 metų laimėjimų, Europa vis dar atsilieka nuo užimtumo tikslų, numatytų pasiekti iki 2010 metais. Dabartinis užimtumas rodo, kad tikslui pasiekti iki 2010 metų reikia sukurti dar 20 mln. darbo vietų.
2005–2006 m. nedarbas gerokai sumažėjo – nuo 8,9 iki 8,2 procento. Prie to prisidėjo beveik visos valstybės narės. Mažėjo tiek moterų, tiek vyrų nedarbas – atitinkamai iki 9 ir 7,6 procento. Dabartinės darbo rinkos padėties tvarumą aiškiai rodo tai, kad ilgalaikis nedarbas mažėja jau antrus metus iš eilės (nuo 4 iki 3,6 proc.).
Vis dėlto kai kurie regionai ir grupės naudos turėjo mažiau. Su problemomis ir toliau susiduria žemos kvalifikacijos asmenys, neįgalieji bei migrantai. Rimta problema daugelyje valstybių narių lieka jaunimo nedarbas (vidutiniškai – 17,4 proc.). Pernai bendras jaunimo nedarbas kiek sumažėjo, tačiau tai iš esmės nulėmė reikšmingas vos kelių ES valstybių narių (Lenkijos, Bulgarijos, Lietuvos, Nyderlandų ir Ispanijos) indėlis. Keliose kitose valstybėse narėse jaunimo nedarbas nuo 2004 metais tik didėjo – ir toliau išlieka tikimybė, kad jaunimo nedarbas bus daugiau nei dvigubai didesnis už bendrą nedarbą.
Maždaug pusė ES valstybių narių visapusiškai taiko lankstumo ir užimtumo garantijų metodus arba rengiasi juos taikyti. Tačiau kol kas jų laimėjimai lankstumo ir užimtumo garantijų srityje palyginti menki.
Darbo rinkos segmentacija tebėra rimta daugelio valstybių narių problema. Daug valstybių narių, užuot pertvarkiusios šiuo metu galiojančius pagrindinius darbo teisės aktus, labiau tebesirūpina konkrečiais darbo rinkos reglamentavimo aspektais.
Socialinės apsaugos sistemų reformos iš esmės apsiribojo pensijų reformomis.
Aktyviai darbo rinkos politikai, kuri tampa vis labiau individualizuota, vykdyti nuo 2000 m. buvo skiriama vis mažiau lėšų (tiek vertinant pagal BVP dalį, tiek vienam darbuotojui).
Besimokančiųjų visą gyvenimą 2005–2006 m. ES beveik nepadaugėjo – tiesą sakant, pusėje valstybių narių jų netgi sumažėjo, o suaugusiųjų mokymo mastas tebelieka netolygus.
Ataskaitoje teigiama, kad atotrūkiui nuo svarbiausių pasaulinių konkurentų našumo srityje įveikti būtina gerokai padidinti investicijas į žmogiškąjį kapitalą ir geriau tenkinti darbo rinkos poreikius. Mokytis reikia pradėti nuo ankstyvos vaikystės ir tęsti šią veiklą visą gyvenimą, o dirbant įgyta kvalifikacija turi būti pripažįstama visoje Europoje.
Jau išryškėja silpnosios vietos, o daugelyje sektorių (pvz., sveikatos apsaugos ir pagyvenusių žmonių priežiūros, švietimo, įvairių amatų, inžinerijos) ima trūkti darbo jėgos ir įgūdžių, todėl būtina geriau numatyti ir stebėti ateities įgūdžių poreikius. Europa turi pagerinti regioninį ir nacionalinį darbo jėgos mobilumą bei parengti suderintą imigracijos politiką. Šią politiką reikėtų grįsti priemonėmis, skirtomis ekonominei ir socialinei imigrantų integracijai stiprinti.