versija spausdinimui
(0)
Lietuvoje metinė infliacija gegužę pasiekė jau 12 proc., nors Lenkijoje ji – vos 4 procentai. Ir tai nėra pavydus lietuvio žvilgsnis į kaimyno daržą, o mūsų valdžios aplaidumo ir trumparegiškumo įrodymas, rašo dienraštis „Klaipėda“.
Statistikos departamentas skaičiuodamas infliaciją įvertina daugelio prekių ir paslaugų grupių kainų pokyčius. Maisto kainos tesudaro kiek daugiau nei ketvirtadalį infliacijos rodiklio. Tačiau vidutiniškai kiekvienas mūsų maistui išleidžiame daugiau nei trečdalį mėnesinių pajamų, o mažesnes pajamas gaunantys žmonės ir pusę ar dar daugiau. Tokiems žmonėms metinė infliacija siekia gerokai daugiau nei 20 proc., skaičiuoja banko „DnB Nord“ vyriausioji analitikė Jekaterina Rojaka.
Gegužę kainos buvo 0,8 proc. didesnės nei balandį. Tarp labiausiai kilusių – net 3 proc. išaugusios transporto paslaugų kainos. Tačiau banko „Danske“ vyresnioji analitikė Baltijos šalims Violeta Klyvienė sakė, kad rekordines aukštumas pasiekusi naftos kaina (139 JAV doleriai už barelį) dar neparodė visos neigiamos įtakos Lietuvos ūkiui.
Kol Baltijos šalys varžosi, kurios infliacija kitą mėnesį bus didesnė, Slovakija, tokia pat ES naujokė kaip ir mes, gauna teisę kitąmet įsivesti eurą, Lenkijoje užfiksuota vos 4 proc. infliacija. Kodėl?
Priežastys kelios. Lenkija gali naudotis monetarinės politikos priemonėmis, keisti palūkanų normas, zloto kursas nėra fiksuotas euro atžvilgiu. „Tai jiems leidžia lengviau prisitaikyti prie kintančių rinkos sąlygų“, – kalbėjo J.Rojaka. Tačiau bene kaip pagrindinę priežastį kalbintos pašnekovės įvardijo konkurenciją, kuri Baltijos šalyse iškreipta ir lemiamu momentu nesuveikia.
„Kainos trijose Baltijos valstybėse didesnės nei kitose Vidurio Europos šalyse. Viena priežasčių – rinkos dydis. Tikėtina, kad mūsų mažose šalyse konkurencija ne visada veikia. Pas mus tiek prekybos centrai, tiek gamintojai nustojo tarpusavyje konkuruoti. Galimybė jiems piktnaudžiauti akivaizdi. Lenkijoje, kur pajamų lygis ir ekonomikos raida panaši, maisto kainos kilo mažiau nei pas mus“, – kalbėjo ir banko „Danske“ analitikė.
Ne kitkuo, o apsileidimu ir neūkiškumu galime apkaltinti ir Lietuvos Seimo narius bei Vyriausybę, tinkamai neparengus laukiantiems iššūkiams: lėtėjančiai ekonomikai ir milžiniškai infliacijai. Ką ir kalbėti apie tai, kad ir apynasrio rinkos stambiesiems uždėti neskubama.
„Slovakijoje kainų lygis gerokai mažesnis, tai lėmė pergalę dėl kelialapio į euro zoną. Jos pavyzdys atskleidė mūsų ekonomikos ydas ir parodė, kad kainas lemia ne tik pasaulinės tendencijos. Mes nesusitvarkėme. Nors valdžia ir buvo perspėta, kad ekonomikos augimas ilgai nesitęs, kad artėja lėtėjimas, tam reikia iš anksto pasirengti, tačiau to nebuvo padaryta. Šiandien galėtume daug lengviau valdyti infliaciją ir atlaikyti politinių sprendimų spaudimą biudžetui, jei anksčiau būtume formavę perteklinį, o ne deficitinį biudžetą. Galų gale reformos, kurių nesiėmėme, kol ekonomika augo“, – rinkimams besirengiančios valdžios ydas vardijo J.Rojaka.
Statistikos departamentas skaičiuodamas infliaciją įvertina daugelio prekių ir paslaugų grupių kainų pokyčius. Maisto kainos tesudaro kiek daugiau nei ketvirtadalį infliacijos rodiklio. Tačiau vidutiniškai kiekvienas mūsų maistui išleidžiame daugiau nei trečdalį mėnesinių pajamų, o mažesnes pajamas gaunantys žmonės ir pusę ar dar daugiau. Tokiems žmonėms metinė infliacija siekia gerokai daugiau nei 20 proc., skaičiuoja banko „DnB Nord“ vyriausioji analitikė Jekaterina Rojaka.
Gegužę kainos buvo 0,8 proc. didesnės nei balandį. Tarp labiausiai kilusių – net 3 proc. išaugusios transporto paslaugų kainos. Tačiau banko „Danske“ vyresnioji analitikė Baltijos šalims Violeta Klyvienė sakė, kad rekordines aukštumas pasiekusi naftos kaina (139 JAV doleriai už barelį) dar neparodė visos neigiamos įtakos Lietuvos ūkiui.
Kol Baltijos šalys varžosi, kurios infliacija kitą mėnesį bus didesnė, Slovakija, tokia pat ES naujokė kaip ir mes, gauna teisę kitąmet įsivesti eurą, Lenkijoje užfiksuota vos 4 proc. infliacija. Kodėl?
Priežastys kelios. Lenkija gali naudotis monetarinės politikos priemonėmis, keisti palūkanų normas, zloto kursas nėra fiksuotas euro atžvilgiu. „Tai jiems leidžia lengviau prisitaikyti prie kintančių rinkos sąlygų“, – kalbėjo J.Rojaka. Tačiau bene kaip pagrindinę priežastį kalbintos pašnekovės įvardijo konkurenciją, kuri Baltijos šalyse iškreipta ir lemiamu momentu nesuveikia.
„Kainos trijose Baltijos valstybėse didesnės nei kitose Vidurio Europos šalyse. Viena priežasčių – rinkos dydis. Tikėtina, kad mūsų mažose šalyse konkurencija ne visada veikia. Pas mus tiek prekybos centrai, tiek gamintojai nustojo tarpusavyje konkuruoti. Galimybė jiems piktnaudžiauti akivaizdi. Lenkijoje, kur pajamų lygis ir ekonomikos raida panaši, maisto kainos kilo mažiau nei pas mus“, – kalbėjo ir banko „Danske“ analitikė.
Ne kitkuo, o apsileidimu ir neūkiškumu galime apkaltinti ir Lietuvos Seimo narius bei Vyriausybę, tinkamai neparengus laukiantiems iššūkiams: lėtėjančiai ekonomikai ir milžiniškai infliacijai. Ką ir kalbėti apie tai, kad ir apynasrio rinkos stambiesiems uždėti neskubama.
„Slovakijoje kainų lygis gerokai mažesnis, tai lėmė pergalę dėl kelialapio į euro zoną. Jos pavyzdys atskleidė mūsų ekonomikos ydas ir parodė, kad kainas lemia ne tik pasaulinės tendencijos. Mes nesusitvarkėme. Nors valdžia ir buvo perspėta, kad ekonomikos augimas ilgai nesitęs, kad artėja lėtėjimas, tam reikia iš anksto pasirengti, tačiau to nebuvo padaryta. Šiandien galėtume daug lengviau valdyti infliaciją ir atlaikyti politinių sprendimų spaudimą biudžetui, jei anksčiau būtume formavę perteklinį, o ne deficitinį biudžetą. Galų gale reformos, kurių nesiėmėme, kol ekonomika augo“, – rinkimams besirengiančios valdžios ydas vardijo J.Rojaka.