versija spausdinimui
(0)
Atrodo, dar visai neseniai tai buvo tiesiog nepalankus vėjas finansų rinkose. Pastaruoju metu jis virsta uraganu, talžančiu eilinius prancūzus, rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.
Kokią blogą naujieną iš prancūziško ekonomikos fronto išgirsi šiandien įsijungęs radiją? Prancūzijoje, kaip ir kitose šalyse, kone kasdien galima sulaukti nemalonių staigmenų. Praėjusią savaitę nosį į žemę vėl bedė biržos. Užvakar bankrutavo dar viena įmonė – 60 metų sėkmingai veikusi prekių pardavimo paštu bendrovė „Camif“. 780 jos darbuotojų rizikuoja likti be darbo.
Automobilių gamintojų „Renault“ ir „Peugeot“ gamyklose dalis darbuotojų jau išėjo kelių savaičių priverstinių atostogų.
Kasdien susiduri su vis naujais pavyzdžiais, kaip prancūzai iš bankų nebegauna paskolos nekilnojamajam turtui įsigyti. Kaip gerokai sunkiau ją gauna mažos ir vidutinės įmonės, o savivaldybių biudžetą smaugia anksčiau paimtos paskolos su kintančiomis palūkanomis. Dabar palūkanos – gerokai išaugusios.
Ironišką šypsenėlę gali išspausti nebent tai, kad tokių vadinamųjų nuodingų paskolų turi ir dalis bankininkų pažadais bei kapitalizmo gudrybėmis susiviliojusių Komunistų partijos valdomų savivaldybių.
Prancūzai vis labiau taupo, – kiekvienas pagal savo šeimos biudžeto išgales. Vieni rečiau savaitgaliais važinėja į išvykas ir renkasi pigesnius viešbučius. Antri atsisako automobilio ir perka mažiau firminių drabužių.
Treti pietus restorane keičia į darbovietės mikrobangų krosnelėje šildomą maistą iš parduotuvės. Ketvirti ieško pigesnių produktų ir mėnesio pabaigoje vos suduria galą su galu.
Pasak visuomenės nuomonės apklausų, prancūzai bent jau kol kas jaučiasi labiau atsargūs nei išsigandę. Tačiau žmonių, kurie praranda optimizmą ir pasitikėjimą ateitimi, vis daugėja.
„Krizė jaukia kiekvieno prancūzo gyvenimą“, – pažymi dienraštis „Le Parisien“. Ji jaukia ir Europos Sąjungai šiuo metu pirmininkaujančios Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy dienotvarkę.
Kokią blogą naujieną iš prancūziško ekonomikos fronto išgirsi šiandien įsijungęs radiją? Prancūzijoje, kaip ir kitose šalyse, kone kasdien galima sulaukti nemalonių staigmenų. Praėjusią savaitę nosį į žemę vėl bedė biržos. Užvakar bankrutavo dar viena įmonė – 60 metų sėkmingai veikusi prekių pardavimo paštu bendrovė „Camif“. 780 jos darbuotojų rizikuoja likti be darbo.
Automobilių gamintojų „Renault“ ir „Peugeot“ gamyklose dalis darbuotojų jau išėjo kelių savaičių priverstinių atostogų.
Kasdien susiduri su vis naujais pavyzdžiais, kaip prancūzai iš bankų nebegauna paskolos nekilnojamajam turtui įsigyti. Kaip gerokai sunkiau ją gauna mažos ir vidutinės įmonės, o savivaldybių biudžetą smaugia anksčiau paimtos paskolos su kintančiomis palūkanomis. Dabar palūkanos – gerokai išaugusios.
Ironišką šypsenėlę gali išspausti nebent tai, kad tokių vadinamųjų nuodingų paskolų turi ir dalis bankininkų pažadais bei kapitalizmo gudrybėmis susiviliojusių Komunistų partijos valdomų savivaldybių.
Prancūzai vis labiau taupo, – kiekvienas pagal savo šeimos biudžeto išgales. Vieni rečiau savaitgaliais važinėja į išvykas ir renkasi pigesnius viešbučius. Antri atsisako automobilio ir perka mažiau firminių drabužių.
Treti pietus restorane keičia į darbovietės mikrobangų krosnelėje šildomą maistą iš parduotuvės. Ketvirti ieško pigesnių produktų ir mėnesio pabaigoje vos suduria galą su galu.
Pasak visuomenės nuomonės apklausų, prancūzai bent jau kol kas jaučiasi labiau atsargūs nei išsigandę. Tačiau žmonių, kurie praranda optimizmą ir pasitikėjimą ateitimi, vis daugėja.
„Krizė jaukia kiekvieno prancūzo gyvenimą“, – pažymi dienraštis „Le Parisien“. Ji jaukia ir Europos Sąjungai šiuo metu pirmininkaujančios Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy dienotvarkę.