versija spausdinimui
(5)
Praėjusio Europos sąjungos viršūnių susitikimo rezultatai yra niekiniai, na o planuojamas tarp vyriausybinis susitarimas, kuris turėtų euro zonoje atkurti fiskalinę drausmę, gali būti lengvai „nužudytas” rinkose ir neįtikina investuotojų, rašoma The Economist leidinyje.
Minimo leidinio straipsnyje, kuris pavadintas „euro komedija”, atkreipiamas dėmesys, kad per Briuselyje įvykusi susitikimą pasiekti rezultatai, kurie buvo giriami kaip esantys sėkmingi, neišspręs euro zonos problemų. Europos sąjunga jau išgyveno daug nuviliančių viršūnių susitikimų, ir neįvyko jokių kataklizmų, tačiau dabar diskusijos dėl euro gelbėjimo, tai jau yra lenktynės su laiku. Rinkos jau netrukus gali privesti euro zonos šalis prie likvidumo praradimo. The Economist leidinyje pabrėžiama, kad anksčiau ar vėliau euro jau nebus galima išgelbėti.
Susitarimams iškilti pavojus gali ne tik dėl investuotojų nepasitikėjimo, rinkų spaudimo, ar rinkėjų protesto, tačiau ir dėl vienos šalies veto, atkreipiamas dėmesys minima leidinyje.
Pagrindinė Europos lyderių klaida yra tame, kad jie taip iš tikrųjų ir nesusitarė dėl euro zonos gelbėjimo plano. Tam reikalingi kompromisai. Šalių vyriausybės turėtų įsipareigoti laikytis patikimų finansinės drausmės taisyklių. Jos taip pat turi prisiimti atsakomybę už per dideles savo skolas, darant prielaidą, kad tik laikydamosios tokių taisyklių, šalys galėtų gauti saugų prieglobstį, kurį joms suteiktų euroobligacijos.
Mainais už tokią fiskalinę politiką, Europos Centrinis bankas turėtų pažadėti visapusišką paramą šalims narėms, kurios išlieka mokios. Tai leistų atskirose šalyse paleisti mechanizmus, skatinančius ekonomikos augimą ir bankinės sistemos reformas.
Tuo tarpu nei šalių vyriausybės, nei Europos Centrinis bankas nepadarė pakankamai daug, kad įtikintų investuotojus. Nesukurta mechanizmo, kuris atkurtų Europos skolos vertybinių popierių paklausą. Investuotojai neatgavo pasitikėjimo, tuo tarpu bankai patyrę daug nuostolių iš investavimo į kai kurių šalių skolos vertybinius popierius, neskuba investuoti į šiuos vertybinius popierius.
Be to, idėja, kad Europos sąjungos šalys įtrauktų į savo Konstitucijas auksinę finansinės disciplinos taisyklę, nėra ta priemonė, kuri ateityje eurą apsaugotų nuo staigių nuosmukių ar krizės, rašoma The Economist leidinyje. Jame primenama, kad kai 2008 metais kilo finansų krizė, Ispanija ir Airija buvo giriamos už šių šalių ekonomikas, nes jų skolos buvo mažesnės už Vokietijos, be to, šių šalių biudžetai buvo sveikesni. Kai Ispanijos ir Airijos viešosios skolos tapo problema, buvo jau per vėlu.
Per Europos sąjungos viršūnių susitikimą pasiektuose susitarimuose per didelis dėmesys yra skiriamas taupymui ir išlaidų mažinimui ir tuo pačiu per mažas dėmesys yra skirtas ekonomikos skatinimui. Tai tik dar labiau padidina ir taip jau esančią didelę riziką, kad kitais metais visos Europos laukia recesija. Jei šalių vyriausybės ateinančiais metais ir toliau dar labiau taupys, ir tai sukels visuomenės pasipiktinimą, tai didžiausias pyktis bus skirtas Europos sąjungos institucijoms, kurios šalims primeta drastišką taupymą.
Europos sąjungos viršūnių susitikimo metu priimti sprendimai ne tik kad nesuteikė investuotojams jokio ilgalaikio sprendimo, tačiau tuo pačiu nepateikė jokio trumpalaikio plano, kaip euro zona galėtų išbristi iš problemų liūno, pabrėžiama The Economist leidinyje.
Vis dar išlieka atviras klausimas, ar euro zonos šalys yra pasiruošusios kompromisui ir sumokėti kainą už euro gelbėjimą.
Minimo leidinio straipsnyje, kuris pavadintas „euro komedija”, atkreipiamas dėmesys, kad per Briuselyje įvykusi susitikimą pasiekti rezultatai, kurie buvo giriami kaip esantys sėkmingi, neišspręs euro zonos problemų. Europos sąjunga jau išgyveno daug nuviliančių viršūnių susitikimų, ir neįvyko jokių kataklizmų, tačiau dabar diskusijos dėl euro gelbėjimo, tai jau yra lenktynės su laiku. Rinkos jau netrukus gali privesti euro zonos šalis prie likvidumo praradimo. The Economist leidinyje pabrėžiama, kad anksčiau ar vėliau euro jau nebus galima išgelbėti.
Susitarimams iškilti pavojus gali ne tik dėl investuotojų nepasitikėjimo, rinkų spaudimo, ar rinkėjų protesto, tačiau ir dėl vienos šalies veto, atkreipiamas dėmesys minima leidinyje.
Pagrindinė Europos lyderių klaida yra tame, kad jie taip iš tikrųjų ir nesusitarė dėl euro zonos gelbėjimo plano. Tam reikalingi kompromisai. Šalių vyriausybės turėtų įsipareigoti laikytis patikimų finansinės drausmės taisyklių. Jos taip pat turi prisiimti atsakomybę už per dideles savo skolas, darant prielaidą, kad tik laikydamosios tokių taisyklių, šalys galėtų gauti saugų prieglobstį, kurį joms suteiktų euroobligacijos.
Mainais už tokią fiskalinę politiką, Europos Centrinis bankas turėtų pažadėti visapusišką paramą šalims narėms, kurios išlieka mokios. Tai leistų atskirose šalyse paleisti mechanizmus, skatinančius ekonomikos augimą ir bankinės sistemos reformas.
Tuo tarpu nei šalių vyriausybės, nei Europos Centrinis bankas nepadarė pakankamai daug, kad įtikintų investuotojus. Nesukurta mechanizmo, kuris atkurtų Europos skolos vertybinių popierių paklausą. Investuotojai neatgavo pasitikėjimo, tuo tarpu bankai patyrę daug nuostolių iš investavimo į kai kurių šalių skolos vertybinius popierius, neskuba investuoti į šiuos vertybinius popierius.
Be to, idėja, kad Europos sąjungos šalys įtrauktų į savo Konstitucijas auksinę finansinės disciplinos taisyklę, nėra ta priemonė, kuri ateityje eurą apsaugotų nuo staigių nuosmukių ar krizės, rašoma The Economist leidinyje. Jame primenama, kad kai 2008 metais kilo finansų krizė, Ispanija ir Airija buvo giriamos už šių šalių ekonomikas, nes jų skolos buvo mažesnės už Vokietijos, be to, šių šalių biudžetai buvo sveikesni. Kai Ispanijos ir Airijos viešosios skolos tapo problema, buvo jau per vėlu.
Per Europos sąjungos viršūnių susitikimą pasiektuose susitarimuose per didelis dėmesys yra skiriamas taupymui ir išlaidų mažinimui ir tuo pačiu per mažas dėmesys yra skirtas ekonomikos skatinimui. Tai tik dar labiau padidina ir taip jau esančią didelę riziką, kad kitais metais visos Europos laukia recesija. Jei šalių vyriausybės ateinančiais metais ir toliau dar labiau taupys, ir tai sukels visuomenės pasipiktinimą, tai didžiausias pyktis bus skirtas Europos sąjungos institucijoms, kurios šalims primeta drastišką taupymą.
Europos sąjungos viršūnių susitikimo metu priimti sprendimai ne tik kad nesuteikė investuotojams jokio ilgalaikio sprendimo, tačiau tuo pačiu nepateikė jokio trumpalaikio plano, kaip euro zona galėtų išbristi iš problemų liūno, pabrėžiama The Economist leidinyje.
Vis dar išlieka atviras klausimas, ar euro zonos šalys yra pasiruošusios kompromisui ir sumokėti kainą už euro gelbėjimą.
Pavasari skaitysim kaip kaskas nukirto 5 miliardus baksu ant akciju kilimo...