versija spausdinimui
(13)
Padėtis Europoje vis dar kelia didžiausią grėsmę pasaulio ekonomikos augimui. Šiam žemynui reikia įgyvendinti reformas, tačiau tai turi daryti ne tik periferinės šalys, tačiau ir stipriosios šalys, tokios kaip Vokietija, kuri turi vykdyti priešingus veiksmus, nei šiuo metu vykdo silpnesnės šalys.
Euro zonos problemos lėmė, jog virš periferinių šios zonos šalių susikaupė juodi debesys ir ėmė griaudėti griaustinis. Ekonomistai raunasi plaukus nuo savo galvos, nes silpnesnės euro zonos šalys labai stipriai įsiskolino. Visos reformų programos yra skirtos sutelkti dėmesį į tai, kaip padėti labiausiai probleminėms šalims, t.y. Graikijai, Portugalijai, Airijai, Ispanijai ar Italijai.
Tačiau dažnai yra pamirštama, jog krizės monetos pusės yra dvi. Taigi, pasidomėkime, kas lėmė, jog periferinės euro zonos šalys šiuo metu susiduria su rimta krize.
Tikrieji kaltininkai
Burbulas Pietų Europoje išsipūtė todėl, nes šio regiono šalys įgavo galimybę gauti pigų finansavimą iš turtingųjų pusbrolių įsikūrusių Šiaurėje. Esant bendrai valiutai, Pietų Europos atstovai tai pat turėjo žemas palūkanas, nors anksčiau tai buvo prieinama tik vokiečiams, austrams ar olandams.
Tad būtent turtingosios šalys teikė kapitalą, kuriuo gyvendami skolon, naudojosi Pietų Europos šalių atstovai. Graikai pirko iš Vokietijos importuojamas prabangias mašinas, investuotojai tarpusavyje konkuruodami labai aktyviai pirko nekilnojamą turtą Ispanijoje ir tuo pačiu pūtė nekilnojamo turto burbulą šioje šalyje.
Todėl norint sėkmingai išspręsti dabartines problemas euro zonoje, reikia ne tik to, kad būtų taupoma Pietų Europos šalyse, tačiau tai pat reikia, jog Šiaurinės šalys padidintų išlaidas.
Vis daugiau ekonomistų mano, jog turtingesnės euro zonos šalys turi daugiau pirkti iš silpnesnių šios zonos šalių, o kai kuriais atvejais jos netgi turėtų nutraukti plataus užmojo reformų įgyvendinimą. Tai turėtų būti daroma tam, jog silpnesnės šalys dar labiau neatsiliktų.
„Norint išeiti iš krizės, reikia įgyvendinti reformas ne tik įsiskolinusiose šalyse, bet ir tose šalyse, kurioms sekasi geriausiai. Tai taip pat taikoma ir vokiečiams. Jie turėtų daugiau investuoti ir labiau atverti savo ekonomiką“ - mano ekonomistas Pier Carlo Padoan.
Kai kurie analitikai bei ekonomistai mano, kad pagrindinis stabdys kovoje su krize yra Vokietijos Kanclerė Angela Merkel. Tai būtent ji priešinasi Europos pagalbos fondo išplėtimui. Vokietijos atstovai mano, kad jeigu pagalbos fondas būtų padidintas pernelyg greitai, tai tuomet dalinai sumažėtų spaudimas įsiskolinusioms šalims įgyvendinti reformas, ir jų įgyvendinimas galėtų sulėtėti. Tačiau pasak kai kurių ekonomistų, tai yra pernelyg trumparegiškas mąstymas.
„Vokietija mano, kad vienintelis būdas kitus priversti vykdyti reformas - tai pridėti peilį prie gerklės. O tai tik didina investuotojų pojūtį, jog euro zona yra ant žlugimo ribos“ - The Economist leidiniui pareiškė vienas Europos diplomatas, kuris panoro likti anonimas.
Laikas diagnozei
Gera terapija turėtų atsižvelgti į visus negalavimus, dėl kurių skundžiasi pacientas. Taip mano Amerikos Nacionalinio ekonominių tyrimų biuro ekonomistas Jay Shambaugh. Jo nuomone, pagrindinės problemos su kuriomis susiduria euro zona yra trys: bankinio sektoriaus krizė, skolų krizė puldinėjanti šalių valdžias bei struktūrinė krizė, pasireiškianti ekonomikos sulėtėjimu.
Bandymai išspręsti vieną iš jų atskirai nuo kitų, pagerina padėtį viename fronte, tačiau priveda prie padėties pablogėjimo likusiuose. Jay Shambaugh parengė euro zonos problemų sprendimo paketą. Kai kurie iš pateiktų pasiūlymų yra gan stebinantys. Tačiau pasiūlymai iš pradžių prasideda nuo standartinių.
Šalys kovojančios su skolomis turėtų sumažinti darbo sąnaudas, t.y. mokesčius ir įmokas išskaičiuojamas iš atlyginimų. Tai tarptautiniu mastu padidintų jų ekonomikų konkurencingumą. Tai pat reikėtų skatinti, jog vartotojai mažiau pirktų užsienio produktų ir paslaugų, kad visuomenė pagaliau nutrauktų gyvenimą skolon. Todėl periferinėse šalyse reikėtų padidinti vartojimo mokestį, t.y. tiesiog padidinti pridėtinės vertės mokestį.
Turtingieji turi elgtis priešingai
Na o nuostabą gali sukelti tai, kad būtent priešingai turėtų elgtis šalys, kurioms šiuo metu sekasi geriau. Pagrindinis tikslas yra sumažinti tarptautinį Vokietijos, Suomijos bei Olandijos konkurencingumą.
„Šalys, kurios džiaugiasi pertekliumi, turėtų padidinti darbo jėgos apmokestinimą ir sumažinti pridėtinės vertės mokestį, kad daugiau importuotų ir vartotų“ - tikina ekonomistas Jay Shambaugh.
Be to, vokiečiai turi ne tik netaupyti, tačiau netgi stimuliuoti savo ekonomiką. Planas minimum - tai taupymo sulėtinimas.
Jay Shambaugh mano, jog Vokietija turi nusileisti ir dar vienu svarbiu klausimu. Europos Centrinis bankas turi toleruoti didesnę infliaciją. Kainos turėtų augti sparčiau, ypač Vokietijoje. Būtina užtikrinti visišką paramą visoms mokioms šalims. Silpnų bankų kapitalus reikia padidinti.
Indėliai turi būti garantuoti tarptautiniu lygiu, na o stipresnės šalys turėtų garantuoti dalį silpnesnių šalių skolų. Kitaip tariant, Šiaurinės Europos šalys turi prisiimti dalį periferinių euro zonos šalių skolų naštos. Žinoma, iškyla klausimas, kadangi aišku ką reikia daryti, kodėl iki šiol niekas nieko nepadarė?
Ir čia mes grįžtame prie Vokietijos, kuri šiuo atveju yra pagrindinis stabdys. Jie nenori gerti alų, kurį, jų nuomone, pagamino kažkas kitas. Infliacija kenkia ekonomikai, bendros obligacijos - tai bloga idėja, nes silpnesnėms šalims kils pagunda nustoti taupyti. Tačiau jeigu Vokietija neis kompromiso link, tai jos partnerių laukia didelės problemos.
Parengta remiantis užsienio internetiniais tinklapiais
Euro zonos problemos lėmė, jog virš periferinių šios zonos šalių susikaupė juodi debesys ir ėmė griaudėti griaustinis. Ekonomistai raunasi plaukus nuo savo galvos, nes silpnesnės euro zonos šalys labai stipriai įsiskolino. Visos reformų programos yra skirtos sutelkti dėmesį į tai, kaip padėti labiausiai probleminėms šalims, t.y. Graikijai, Portugalijai, Airijai, Ispanijai ar Italijai.
Tačiau dažnai yra pamirštama, jog krizės monetos pusės yra dvi. Taigi, pasidomėkime, kas lėmė, jog periferinės euro zonos šalys šiuo metu susiduria su rimta krize.
Tikrieji kaltininkai
Burbulas Pietų Europoje išsipūtė todėl, nes šio regiono šalys įgavo galimybę gauti pigų finansavimą iš turtingųjų pusbrolių įsikūrusių Šiaurėje. Esant bendrai valiutai, Pietų Europos atstovai tai pat turėjo žemas palūkanas, nors anksčiau tai buvo prieinama tik vokiečiams, austrams ar olandams.
Tad būtent turtingosios šalys teikė kapitalą, kuriuo gyvendami skolon, naudojosi Pietų Europos šalių atstovai. Graikai pirko iš Vokietijos importuojamas prabangias mašinas, investuotojai tarpusavyje konkuruodami labai aktyviai pirko nekilnojamą turtą Ispanijoje ir tuo pačiu pūtė nekilnojamo turto burbulą šioje šalyje.
Todėl norint sėkmingai išspręsti dabartines problemas euro zonoje, reikia ne tik to, kad būtų taupoma Pietų Europos šalyse, tačiau tai pat reikia, jog Šiaurinės šalys padidintų išlaidas.
Vis daugiau ekonomistų mano, jog turtingesnės euro zonos šalys turi daugiau pirkti iš silpnesnių šios zonos šalių, o kai kuriais atvejais jos netgi turėtų nutraukti plataus užmojo reformų įgyvendinimą. Tai turėtų būti daroma tam, jog silpnesnės šalys dar labiau neatsiliktų.
„Norint išeiti iš krizės, reikia įgyvendinti reformas ne tik įsiskolinusiose šalyse, bet ir tose šalyse, kurioms sekasi geriausiai. Tai taip pat taikoma ir vokiečiams. Jie turėtų daugiau investuoti ir labiau atverti savo ekonomiką“ - mano ekonomistas Pier Carlo Padoan.
Kai kurie analitikai bei ekonomistai mano, kad pagrindinis stabdys kovoje su krize yra Vokietijos Kanclerė Angela Merkel. Tai būtent ji priešinasi Europos pagalbos fondo išplėtimui. Vokietijos atstovai mano, kad jeigu pagalbos fondas būtų padidintas pernelyg greitai, tai tuomet dalinai sumažėtų spaudimas įsiskolinusioms šalims įgyvendinti reformas, ir jų įgyvendinimas galėtų sulėtėti. Tačiau pasak kai kurių ekonomistų, tai yra pernelyg trumparegiškas mąstymas.
„Vokietija mano, kad vienintelis būdas kitus priversti vykdyti reformas - tai pridėti peilį prie gerklės. O tai tik didina investuotojų pojūtį, jog euro zona yra ant žlugimo ribos“ - The Economist leidiniui pareiškė vienas Europos diplomatas, kuris panoro likti anonimas.
Laikas diagnozei
Gera terapija turėtų atsižvelgti į visus negalavimus, dėl kurių skundžiasi pacientas. Taip mano Amerikos Nacionalinio ekonominių tyrimų biuro ekonomistas Jay Shambaugh. Jo nuomone, pagrindinės problemos su kuriomis susiduria euro zona yra trys: bankinio sektoriaus krizė, skolų krizė puldinėjanti šalių valdžias bei struktūrinė krizė, pasireiškianti ekonomikos sulėtėjimu.
Bandymai išspręsti vieną iš jų atskirai nuo kitų, pagerina padėtį viename fronte, tačiau priveda prie padėties pablogėjimo likusiuose. Jay Shambaugh parengė euro zonos problemų sprendimo paketą. Kai kurie iš pateiktų pasiūlymų yra gan stebinantys. Tačiau pasiūlymai iš pradžių prasideda nuo standartinių.
Šalys kovojančios su skolomis turėtų sumažinti darbo sąnaudas, t.y. mokesčius ir įmokas išskaičiuojamas iš atlyginimų. Tai tarptautiniu mastu padidintų jų ekonomikų konkurencingumą. Tai pat reikėtų skatinti, jog vartotojai mažiau pirktų užsienio produktų ir paslaugų, kad visuomenė pagaliau nutrauktų gyvenimą skolon. Todėl periferinėse šalyse reikėtų padidinti vartojimo mokestį, t.y. tiesiog padidinti pridėtinės vertės mokestį.
Turtingieji turi elgtis priešingai
Na o nuostabą gali sukelti tai, kad būtent priešingai turėtų elgtis šalys, kurioms šiuo metu sekasi geriau. Pagrindinis tikslas yra sumažinti tarptautinį Vokietijos, Suomijos bei Olandijos konkurencingumą.
„Šalys, kurios džiaugiasi pertekliumi, turėtų padidinti darbo jėgos apmokestinimą ir sumažinti pridėtinės vertės mokestį, kad daugiau importuotų ir vartotų“ - tikina ekonomistas Jay Shambaugh.
Be to, vokiečiai turi ne tik netaupyti, tačiau netgi stimuliuoti savo ekonomiką. Planas minimum - tai taupymo sulėtinimas.
Jay Shambaugh mano, jog Vokietija turi nusileisti ir dar vienu svarbiu klausimu. Europos Centrinis bankas turi toleruoti didesnę infliaciją. Kainos turėtų augti sparčiau, ypač Vokietijoje. Būtina užtikrinti visišką paramą visoms mokioms šalims. Silpnų bankų kapitalus reikia padidinti.
Indėliai turi būti garantuoti tarptautiniu lygiu, na o stipresnės šalys turėtų garantuoti dalį silpnesnių šalių skolų. Kitaip tariant, Šiaurinės Europos šalys turi prisiimti dalį periferinių euro zonos šalių skolų naštos. Žinoma, iškyla klausimas, kadangi aišku ką reikia daryti, kodėl iki šiol niekas nieko nepadarė?
Ir čia mes grįžtame prie Vokietijos, kuri šiuo atveju yra pagrindinis stabdys. Jie nenori gerti alų, kurį, jų nuomone, pagamino kažkas kitas. Infliacija kenkia ekonomikai, bendros obligacijos - tai bloga idėja, nes silpnesnėms šalims kils pagunda nustoti taupyti. Tačiau jeigu Vokietija neis kompromiso link, tai jos partnerių laukia didelės problemos.
Parengta remiantis užsienio internetiniais tinklapiais
