versija spausdinimui
(6)
Recesijos būna bendros, tuo tarpu depresijos būna retos. Iki šiol teko susidurti tik su dvejomis. Bijau, kad dabar esame pradiniame trečiosios fazės etape, pareiškė gerai žinomas Amerikos ekonomistas bei Nobelio premijos laureatas Paul Krugman.
Jis atkreipia dėmesį, kad nei per Ilgąjį Depresijos laikotarpį, kuris prasidėjo 1873 metais, nei per Didžiąją Depresiją praėjusiame amžiuje, nebuvo laikotarpių, kurie pasižymėjo vien tik ekonomikos nuosmukiu.
Priešingai, minėtais abiem atvejais buvo laikotarpių, kuomet ekonomika fiksavo pakilimą bei augimą. Tačiau augimas niekad nekompensuodavo tų praradimų, kurie atsirado pradiniame nuosmukio etape. Todėl po atsigavimo ir augimo laikotarpių, vėl sugrįždavo ekonomikos recesijos metas.
„Bijau, kad dabar mes esame trečiojo depresijos etapo pradžios liudininkai. Tikriausiai tai bus labiau panašu į Ilgosios Depresijos laikotarpį nei į kur kas aštresnį Didžiosios Depresijos metą. Tačiau šios depresijos kaina tiek pasaulio ekonomikai, bei pirmiausiai milijonams žmonių, kuriems trūksta darbo, bus labai milžiniška“ – prognozuoja Nobelio premijos laureatas Paul Krugman.
Jo manymu, trečios depresijos fazės priežastis, t.y. visų pirma klaidingos vykdomos politikos rezultatas.
Gerai žinomas Amerikos ekonomistas teigia, kad šalių valdžios šiuo metu pakliuvo į kovos su infliaciją maniją, tuo tarpu kai reali grėsmė šiuo metu yra defliacija. Jis mano, kad reali problema yra neadekvačios išlaidos, o ne per daug ištižęs diržų suveržimas.
Paul Krugman teigia, kad 2008 ir 2009 metais galėjo atrodyti, jog padarėme tinkamas išvadas iš istorijos, nes tiek Amerikos Federalinis Rezervų bankas, tiek Europos Centrinis bankas sumažino bazines palūkanų normas bei ėmė palaikyti finansų sistemą, tuo tarpu šalių valdžios siekdamos atgaivinti ekonomikas padidino biudžetų deficitus.
„Tai padėjo pasauliui išvengti visiškos katastrofos, nes ekonomikos recesija, kurią sukėlė kilusi finansų krizė, ko gero jau pasibaigė praėjusių metų vasarą. Tačiau istorija mums sako, kad tai nebuvo trečiosios depresijos fazės pabaiga, lygiai taip pat kaip 1933 metais prasidėjęs ekonomikos atsigavimas nelėmė Didžiosios Depresijos pabaigos“ – atkreipia dėmesį minimas ekonomistas.
Nobelio premijos laureatas Paul Krugman teigia, kad bedarbystė, ypač ilgalaikė, vis dar yra tame lygyje, kuris dar nesenai buvo vadinamas katastrofišku. Ir kol kas šioje srityje nematyti situacijos pagerėjimo. Jis taip pat pabrėžia, kad tiek Amerika, tiek Europa labai stipriai pasistūmėjo link Japonijos stiliaus defliacinių spąstų.
Jo nuomone, būtent tai turėtų paskatinti prieiti politikus prie išvados, kad jie nepadarė pakankamai, jog stimuliuotų ekonomikos augimą.
Tačiau kaip bebūtų keista, pastaraisiais mėnesiais dominuoja nuomonės pasisakančios už pinigų politikos griežtinimą ir biudžetų subalansuotumo stiprinimą. Kodėl gi tai yra klaidinga politika? Žinomas ekonomistas Paul Krugman atkreipia dėmesį, kad šios politikos šalininkai dažnai naudoja kaip pavyzdį Graikiją ir kitas problemines Europos šalis, kurioms dėl savo turimų didelių skolų šiuo metu vis sunkiau sekasi rinkoje pasiskolinti reikalingų pinigų. Tačiau jis teigia, kad jų pradėta vykdyti griežto taupymo politika iš esmės nekeičia situacijos.
„Tarsi yra taip, jog finansų rinkos suprato tai, ko nesugeba suprasti politikai, t.y. kad nors ilgalaikė fiskalinė disciplina ir atsakomybė yra svarbi, tačiau išlaidų mažinimas gresiant depresijai – tai tiesus kelias link defliacijos, ir tai iš tiesų yra receptas vedantis link nesėkmės“ – perspėja minimas ekonomistas.
Jo nuomone, šiuo atveju nevyksta kalba apie pasirinkimą tarp deficito ir darbo vietų skaičiaus. Tai ortodoksijos pergalė, kuri turi mažai ką bendro su racionalia analize.
„Ir kas sumokės už šį ortodoksų triumfą? - dešimtys milijonų žmonių, kurie negali rasti darbo, ir daugelis jau daug metų, bei daugelis jau jo neras amžinai“ – reziumavo gerai žinomas Amerikos ekonomistas bei Nobelio premijos laureatas Paul Krugman.
Jis atkreipia dėmesį, kad nei per Ilgąjį Depresijos laikotarpį, kuris prasidėjo 1873 metais, nei per Didžiąją Depresiją praėjusiame amžiuje, nebuvo laikotarpių, kurie pasižymėjo vien tik ekonomikos nuosmukiu.
Priešingai, minėtais abiem atvejais buvo laikotarpių, kuomet ekonomika fiksavo pakilimą bei augimą. Tačiau augimas niekad nekompensuodavo tų praradimų, kurie atsirado pradiniame nuosmukio etape. Todėl po atsigavimo ir augimo laikotarpių, vėl sugrįždavo ekonomikos recesijos metas.
„Bijau, kad dabar mes esame trečiojo depresijos etapo pradžios liudininkai. Tikriausiai tai bus labiau panašu į Ilgosios Depresijos laikotarpį nei į kur kas aštresnį Didžiosios Depresijos metą. Tačiau šios depresijos kaina tiek pasaulio ekonomikai, bei pirmiausiai milijonams žmonių, kuriems trūksta darbo, bus labai milžiniška“ – prognozuoja Nobelio premijos laureatas Paul Krugman.
Jo manymu, trečios depresijos fazės priežastis, t.y. visų pirma klaidingos vykdomos politikos rezultatas.
Gerai žinomas Amerikos ekonomistas teigia, kad šalių valdžios šiuo metu pakliuvo į kovos su infliaciją maniją, tuo tarpu kai reali grėsmė šiuo metu yra defliacija. Jis mano, kad reali problema yra neadekvačios išlaidos, o ne per daug ištižęs diržų suveržimas.
Paul Krugman teigia, kad 2008 ir 2009 metais galėjo atrodyti, jog padarėme tinkamas išvadas iš istorijos, nes tiek Amerikos Federalinis Rezervų bankas, tiek Europos Centrinis bankas sumažino bazines palūkanų normas bei ėmė palaikyti finansų sistemą, tuo tarpu šalių valdžios siekdamos atgaivinti ekonomikas padidino biudžetų deficitus.
„Tai padėjo pasauliui išvengti visiškos katastrofos, nes ekonomikos recesija, kurią sukėlė kilusi finansų krizė, ko gero jau pasibaigė praėjusių metų vasarą. Tačiau istorija mums sako, kad tai nebuvo trečiosios depresijos fazės pabaiga, lygiai taip pat kaip 1933 metais prasidėjęs ekonomikos atsigavimas nelėmė Didžiosios Depresijos pabaigos“ – atkreipia dėmesį minimas ekonomistas.
Nobelio premijos laureatas Paul Krugman teigia, kad bedarbystė, ypač ilgalaikė, vis dar yra tame lygyje, kuris dar nesenai buvo vadinamas katastrofišku. Ir kol kas šioje srityje nematyti situacijos pagerėjimo. Jis taip pat pabrėžia, kad tiek Amerika, tiek Europa labai stipriai pasistūmėjo link Japonijos stiliaus defliacinių spąstų.
Jo nuomone, būtent tai turėtų paskatinti prieiti politikus prie išvados, kad jie nepadarė pakankamai, jog stimuliuotų ekonomikos augimą.
Tačiau kaip bebūtų keista, pastaraisiais mėnesiais dominuoja nuomonės pasisakančios už pinigų politikos griežtinimą ir biudžetų subalansuotumo stiprinimą. Kodėl gi tai yra klaidinga politika? Žinomas ekonomistas Paul Krugman atkreipia dėmesį, kad šios politikos šalininkai dažnai naudoja kaip pavyzdį Graikiją ir kitas problemines Europos šalis, kurioms dėl savo turimų didelių skolų šiuo metu vis sunkiau sekasi rinkoje pasiskolinti reikalingų pinigų. Tačiau jis teigia, kad jų pradėta vykdyti griežto taupymo politika iš esmės nekeičia situacijos.
„Tarsi yra taip, jog finansų rinkos suprato tai, ko nesugeba suprasti politikai, t.y. kad nors ilgalaikė fiskalinė disciplina ir atsakomybė yra svarbi, tačiau išlaidų mažinimas gresiant depresijai – tai tiesus kelias link defliacijos, ir tai iš tiesų yra receptas vedantis link nesėkmės“ – perspėja minimas ekonomistas.
Jo nuomone, šiuo atveju nevyksta kalba apie pasirinkimą tarp deficito ir darbo vietų skaičiaus. Tai ortodoksijos pergalė, kuri turi mažai ką bendro su racionalia analize.
„Ir kas sumokės už šį ortodoksų triumfą? - dešimtys milijonų žmonių, kurie negali rasti darbo, ir daugelis jau daug metų, bei daugelis jau jo neras amžinai“ – reziumavo gerai žinomas Amerikos ekonomistas bei Nobelio premijos laureatas Paul Krugman.
