versija spausdinimui
(0)
Vasarą „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto užsakymu bendrovės „Sprinter tyrimai“ atliktas tyrimas parodė, jog 54 proc. oficialaus darbo neturinčių asmenų gauna su įvairia darbine veikla susijusių pajamų. Kitaip sakant, daugiau nei 160 tūkstančių oficialaus darbo neturinčių šalies gyventojų pajamų gauna iš nuolatinio arba laikino nelegalaus darbo. Tačiau kiti vertinimai atskleidžia dar didesnį neoficialaus darbo mastą Lietuvoje.
Rugsėjo mėnesį Lietuvos Laisvosios Rinkos Instituto atlikto tyrimo duomenimis, šešėlinė ekonomika Lietuvoje sudaro 27 proc. BVP, o tai yra apie 30 mlrd. Lt. Net 23 proc. visos šešėlinės ekonomikos, arba šiek tiek daugiau nei 7 mlrd. Lt, sudaro nelegalus darbas ir neoficialus darbo užmokestis, mokamas „vokeliuose“.
Dar vienas būdas nustatyti galimą neoficialaus atlyginimo mokėjimo paplitimo mastą – palyginti vieno darbuotojo sukuriamą pridėtinę vertę bei kompensaciją už tai privačiame ir valstybiniuose sektoriuose. Kiekviename sektoriuje sukurtą BVP dalį padalinę iš užimtųjų skaičiaus tame sektoriuje gauname vieno darbuotojo per metus sukuriamą pridėtinę vertę. Privačiame sektoriuje 2009 metais ji buvo 38 proc. didesnė nei valstybiniame ir sudarė 70 tūkst. Lt per metus. Galima daryti prielaidą, kad nesant trikdžių laisvam darbuotojų judėjimui tarp šių sektorių, privačiame sektoriuje atlyginimas taip pat turėtų būti 38 proc. didesnis nei valstybiniame, tačiau dabar jis yra 8 proc. mažesnis. Kadangi valstybiniame sektoriuje neoficialaus atlyginimo nėra, galima manyti, jog ši nepriemoka už sukurtą pridėtinę vertę privačiame sektoriuje – 576 litai per mėnesį vienam darbuotojui – yra sumokama „vokelyje“. Padauginę šią sumą iš užimtųjų privačiame sektoriuje skaičiaus, matome, kad per mėnesį neoficialiam užmokesčiui yra skiriami 578 milijonai, o per metus 6,9 milijardai litų. Du skirtingi vertinimai, vienas rezultatas – septyni milijardai litų „vokeliuose“.
Jei darytume prielaidą, kad vidutinis „vokelyje“ mokamas atlyginimas yra 1000 Lt per mėnesį, gautume, kad apie 580 tūkstančių šalies gyventojų gauna nelegalų darbo užmokestį. Daugiau nei ketvirtadalis darbingo amžiaus gyventojų (25,6 proc.) arba trečdalis (36,8 proc.) visos darbo jėgos bent dalį atlyginimo gauna neoficialiai ir nuo tos dalies nemoka jokių mokesčių. Panašų rezultatą rodo ir jau minėtas LLRI ekspertinis vertinimas – šešėlinės ekonomikos „plotis“ Lietuvoje yra 36 proc. – būtent tokia dalis visų ūkinių vienetų užsiima neoficialia veikla.
Be jokios abejonės, šie skaičiavimai nėra labai tikslūs ir remiasi tam tikromis prielaidomis, (pavyzdžiui, kompensavimas už sukurtą pridėtinę vertę privačiame ir valstybiniame sektoriuje gali skirtis dėl nevienodos darbuotojų derybinės galios), tačiau jie puikiai iliustruoja vieną didžiausių Lietuvos ekonomikos problemų. Jei bent pusė neoficialiai dirbančiųjų vykdytų savo mokestines prievoles, Sodros biudžetas galėtų būti perteklinis.
Pagrindinės priežastys
Viena pagrindinių tokio didelio neoficialaus darbo priežasčių yra aukšta darbo sąnaudų mokestinė našta (angl. tax wedge). Tai rodiklis, parodantis kokia viso darbo užmokesčio fondo dalis atitenka ne darbuotojui, o valstybei (įvairių mokesčių pavidalu). Naujausiais Eurostat duomenimis, šis dydis Lietuvoje yra 40,3 proc. o ES šalių vidurkis – 39,9 proc. Europoje mažiausias darbo sąnaudų mokestinė našta yra Airijoje (20,2 proc.), Maltoje (17,9 proc.), Šveicarijoje (26,3 proc.), Jungtinėje Karalystėje (29,7 proc.).
Tuo tarpu numanoma darbo mokesčių našta (angl. implicit tax rate on labour), apskaičiuojama kaip visų su darbo santykiais susijusių valstybės mokestinių pajamų ir kompensacijos darbuotojams santykis, Lietuvoje lygi 33,0 proc. Toks skirtumas tarp numanomos ir faktinės mokestinės naštos rodo ne tik mokesčių sistemos komplikuotumą ir neefektyvumą (daugybė skirtingų veiklos formų ir aplinkybių, kurioms taikomi skirtingi mokesčių tarifai) bet ir mokesčių vengimą.
Antra svarbi paplitusio neoficialaus darbo priežastis yra aukšti nedarbo spąstai. Šis rodiklis parodo, kokia dalis darbo užmokesčio yra prarandama sumokėjus pajamų ir socialinio draudimo mokesčius bei praradus bedarbio pašalpą ir lengvatas. Pavyzdžiui, Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje vienišas neturintis vaikų bedarbis įsidarbinimas netenka 81 proc. bruto darbo užmokesčio. Šis rodiklis Lietuvoje dar 2004 metais buvo vienas mažiausių Europoje (tik 54,4 proc.), o dabar yra vienas didžiausių. Šio rodiklio reikšmė lygi 100 proc. reikštų, kad pradėdamas dirbti bedarbis iš to jokios finansinės naudos negauna.
Trečia, ne ką mažiau svarbi priežastis yra per didelė visuomenės ir priežiūros institucijų tolerancija mokesčių vengimui. Reikia pripažinti, kad tikimybė būti pagautam ir nubaustam yra pakankamai maža, o baudos yra gerokai mažesnės už tokio sukčiavimo teikiamą naudą.
Galimos neoficialaus darbo mažinimo priemonės
Taigi, Lietuvoje susidariusi padėtis, kai neturintys darbo asmenys nepradeda dirbti, nes pajamos dirbant mažai skiriasi nuo pajamų, gaunamų būnant bedarbiu. Šią problemą galima spręsti didinant neapmokestinamųjų pajamų dydį – priešingai minimalaus mėnesinio atlyginimo didinimui, tai nesukuria papildomų kaštų darbdaviui, o didina realias mažiausiai uždirbančiųjų pajamas. Tačiau trumpame laikotarpyje tai turėtų neigiamos įtakos ir taip dideliam valdžios sektoriaus biudžeto deficitui. Kita, šiuo metu daug realesnė ir efektyvesnė, priemonė yra tiesioginių išmokų ir lengvatų (kompensacijų) bedarbiams – ypač ilgalaikiams – ribojimas.
Deja pasiūlymai ilgalaikių bedarbių pašalpų mažinimui ir reikalavimui dirbti viešuosius darbus sulaukia nemažo pasipriešinimo, nors pasaulyje tai yra normali praktika. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje šiuo metu siūloma keturių savaičių neapmokamiems vešiesiems darbams siųsti visus daugiau nei pusę metų gaunančius bedarbio pašalpą. Jei Lietuvoje ilgalaikiai bedarbiai (užsiregistravę darbo biržoje daugiau nei metus) būtų verčiami dirbti visuomenei naudingus viešuosius darbus, o atsisakę tai daryti prarastų bedarbio statusą, tikrieji bedarbiai, nuoširdžiai norintys dirbti bet nerandantys darbo, nenukentėtų.
Dirbančiuosius šešėlyje galima suskirstyti į tris pagrindines kategorijas – „bedarbiai“ nelegaliai dirbantys įmonėse, dalį atlyginimo gaunantys „vokelyje“ ir dirbantys pavienius darbus, dažniausiai artimiesiems ir pažystamiems. Būtent pirmoji neoficialiai dirbančių grupė, gaunančių neoficialų atlyginimą iš darbdavio ir tuo pačiu metu besinaudojantys bedarbio statuso teikiamais privalumais, yra daugiausiai žalos ekonomikai daranti ir ekonominius santykius iškraipanti veikla. Tokie sukčiavimai pasaulyje baudžiami griežčiausiai.
Baudos turi būti pakankamai aukštos, kad įmonėms būtų kuo mažesnis noras rizikuoti ir mokėti atlyginimą „vokelyje“. Tačiau dėl labai aukštų baudų įmonė gali ir bankrutuoti, o tai neturėtų būti valstybės tikslas, nes tai dar labiau paaštrintų nedarbo problemą (ypač jei toje įmonėje dirba ir mokesčius mokančių darbuotojų). To išvengti galima dalį arba visą atsakomybės perkeliant ir įmonės vadovui – juk būtent įmonės vadovas priima sprendimą nemokėti mokesčių už darbuotoją. Tokį sprendimą galima prilyginti vogimui ne tik iš valstybės, bet ir iš darbuotojo – dėl nesumokamų socialinio draudimo mokesčių jo ateities pajamos (pensija) bus mažesnės. Pavyzdžiui, Austrijoje prieš porą metų įsigaliojo įstatymas, kuris reglamentuoja asmenų tiesiogiai atsakingų už nelegalų „įdarbinimą“ baudimą bauda iki 5 tūkst. eurų ir laisvės atėmimu iki dviejų metų. Neseniai nuskambėjęs darbo biržos siūlymas padalinti atsakomybę tarp įmonės ir dirbančiojo nėra visai teisingas, nes dažnai darbuotojas neturi pasirinkimo teisės. Be to, abiejų šalių baudimas apsunkins nelegalaus darbo atvejų išaiškinimą – darbuotojas neturės paskatų atskleisti tokį nusikaltimą. Tačiau, jei žmogus dirbdamas neoficialiai tuo pačiu metu gauna nedarbo draudimo išmoką, socialinę pašalpą ar naudojasi bedarbio statuso teikiamomis lengvatomis, tokio nusikaltimo išaiškinimo atveju jis turėtų kompensuoti valstybės finansinius nuostolius.
Nemažai šalių pastaruoju metu bando spręsti neoficialios ekonomikos problemą aplinkiniu keliu – dėmesys nukreipiamas į pagrindinį instrumentą be kurio šešėlinė ekonomika sunkiai įsivaizduojama – grynuosius pinigus. Pavyzdžiui, Australijoje ir JAV šešėlinė ekonomika oficialiai vadinama „grynųjų pinigų ekonomika“ (angl. cash economy). Švedija nuo šių metų pradžios pradėjo papildomai reguliuoti įmonių, kuriose mokėjimai atliekami grynaisiais pinigais, veiklą. Šio naujo reglamentavimo tikslas apsaugoti sąžiningus verslininkus, ypač sektoriuose kur dominuoja atsiskaitymai grynaisiais pinigais. Nuo 2006 metų Italijoje draudžiama atsiskaitant už profesionalias paslaugas mokėti grynais pinigais, jei suma viršija 100 eurų (skaičiuojama, kad šios ir kitų panašių priemonių įgyvendinimas 2007 metais papildė Italijos biudžetą 7,8 milijardais eurų). Albanijos vyriausybė jau keletą metų vykdo plačios apimties programą, kuri teisinėmis ir administracinėmis priemonėmis siekia sumažinti grynųjų pinigų naudojimą. Pirmais programos įgyvendinimo metais grynųjų pinigų kiekis Albanijoje sumažėjo 7 proc. o realus BVP išaugo 5 procentais. Panašias programas vykdo ir kitos su didelius šešėlinės ekonomikos mastu susiduriančios šalys – Kolumbija, Argentina, Meksika, Pietų Korėja.
Apibendrinant, neoficialaus darbo masto mažėjimą paskatintų ir paprastesnių ūkinės veiklos organizavimo formų kūrimas, reikšmingai mažesnė mokestinė našta, reikalavimas dirbti viešuosius darbus, mažėjanti ilgalaikių bedarbių pašalpa, bei galimos lengvatos darbdaviams įdarbinantiems ilgalaikius bedarbius (pavyzdžiui laikinas atleidimas nuo socialinio draudimo įmokų).
***
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis
Rugsėjo mėnesį Lietuvos Laisvosios Rinkos Instituto atlikto tyrimo duomenimis, šešėlinė ekonomika Lietuvoje sudaro 27 proc. BVP, o tai yra apie 30 mlrd. Lt. Net 23 proc. visos šešėlinės ekonomikos, arba šiek tiek daugiau nei 7 mlrd. Lt, sudaro nelegalus darbas ir neoficialus darbo užmokestis, mokamas „vokeliuose“.
Dar vienas būdas nustatyti galimą neoficialaus atlyginimo mokėjimo paplitimo mastą – palyginti vieno darbuotojo sukuriamą pridėtinę vertę bei kompensaciją už tai privačiame ir valstybiniuose sektoriuose. Kiekviename sektoriuje sukurtą BVP dalį padalinę iš užimtųjų skaičiaus tame sektoriuje gauname vieno darbuotojo per metus sukuriamą pridėtinę vertę. Privačiame sektoriuje 2009 metais ji buvo 38 proc. didesnė nei valstybiniame ir sudarė 70 tūkst. Lt per metus. Galima daryti prielaidą, kad nesant trikdžių laisvam darbuotojų judėjimui tarp šių sektorių, privačiame sektoriuje atlyginimas taip pat turėtų būti 38 proc. didesnis nei valstybiniame, tačiau dabar jis yra 8 proc. mažesnis. Kadangi valstybiniame sektoriuje neoficialaus atlyginimo nėra, galima manyti, jog ši nepriemoka už sukurtą pridėtinę vertę privačiame sektoriuje – 576 litai per mėnesį vienam darbuotojui – yra sumokama „vokelyje“. Padauginę šią sumą iš užimtųjų privačiame sektoriuje skaičiaus, matome, kad per mėnesį neoficialiam užmokesčiui yra skiriami 578 milijonai, o per metus 6,9 milijardai litų. Du skirtingi vertinimai, vienas rezultatas – septyni milijardai litų „vokeliuose“.
Jei darytume prielaidą, kad vidutinis „vokelyje“ mokamas atlyginimas yra 1000 Lt per mėnesį, gautume, kad apie 580 tūkstančių šalies gyventojų gauna nelegalų darbo užmokestį. Daugiau nei ketvirtadalis darbingo amžiaus gyventojų (25,6 proc.) arba trečdalis (36,8 proc.) visos darbo jėgos bent dalį atlyginimo gauna neoficialiai ir nuo tos dalies nemoka jokių mokesčių. Panašų rezultatą rodo ir jau minėtas LLRI ekspertinis vertinimas – šešėlinės ekonomikos „plotis“ Lietuvoje yra 36 proc. – būtent tokia dalis visų ūkinių vienetų užsiima neoficialia veikla.
Be jokios abejonės, šie skaičiavimai nėra labai tikslūs ir remiasi tam tikromis prielaidomis, (pavyzdžiui, kompensavimas už sukurtą pridėtinę vertę privačiame ir valstybiniame sektoriuje gali skirtis dėl nevienodos darbuotojų derybinės galios), tačiau jie puikiai iliustruoja vieną didžiausių Lietuvos ekonomikos problemų. Jei bent pusė neoficialiai dirbančiųjų vykdytų savo mokestines prievoles, Sodros biudžetas galėtų būti perteklinis.
Pagrindinės priežastys
Viena pagrindinių tokio didelio neoficialaus darbo priežasčių yra aukšta darbo sąnaudų mokestinė našta (angl. tax wedge). Tai rodiklis, parodantis kokia viso darbo užmokesčio fondo dalis atitenka ne darbuotojui, o valstybei (įvairių mokesčių pavidalu). Naujausiais Eurostat duomenimis, šis dydis Lietuvoje yra 40,3 proc. o ES šalių vidurkis – 39,9 proc. Europoje mažiausias darbo sąnaudų mokestinė našta yra Airijoje (20,2 proc.), Maltoje (17,9 proc.), Šveicarijoje (26,3 proc.), Jungtinėje Karalystėje (29,7 proc.).
Tuo tarpu numanoma darbo mokesčių našta (angl. implicit tax rate on labour), apskaičiuojama kaip visų su darbo santykiais susijusių valstybės mokestinių pajamų ir kompensacijos darbuotojams santykis, Lietuvoje lygi 33,0 proc. Toks skirtumas tarp numanomos ir faktinės mokestinės naštos rodo ne tik mokesčių sistemos komplikuotumą ir neefektyvumą (daugybė skirtingų veiklos formų ir aplinkybių, kurioms taikomi skirtingi mokesčių tarifai) bet ir mokesčių vengimą.
Antra svarbi paplitusio neoficialaus darbo priežastis yra aukšti nedarbo spąstai. Šis rodiklis parodo, kokia dalis darbo užmokesčio yra prarandama sumokėjus pajamų ir socialinio draudimo mokesčius bei praradus bedarbio pašalpą ir lengvatas. Pavyzdžiui, Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje vienišas neturintis vaikų bedarbis įsidarbinimas netenka 81 proc. bruto darbo užmokesčio. Šis rodiklis Lietuvoje dar 2004 metais buvo vienas mažiausių Europoje (tik 54,4 proc.), o dabar yra vienas didžiausių. Šio rodiklio reikšmė lygi 100 proc. reikštų, kad pradėdamas dirbti bedarbis iš to jokios finansinės naudos negauna.
Trečia, ne ką mažiau svarbi priežastis yra per didelė visuomenės ir priežiūros institucijų tolerancija mokesčių vengimui. Reikia pripažinti, kad tikimybė būti pagautam ir nubaustam yra pakankamai maža, o baudos yra gerokai mažesnės už tokio sukčiavimo teikiamą naudą.
Galimos neoficialaus darbo mažinimo priemonės
Taigi, Lietuvoje susidariusi padėtis, kai neturintys darbo asmenys nepradeda dirbti, nes pajamos dirbant mažai skiriasi nuo pajamų, gaunamų būnant bedarbiu. Šią problemą galima spręsti didinant neapmokestinamųjų pajamų dydį – priešingai minimalaus mėnesinio atlyginimo didinimui, tai nesukuria papildomų kaštų darbdaviui, o didina realias mažiausiai uždirbančiųjų pajamas. Tačiau trumpame laikotarpyje tai turėtų neigiamos įtakos ir taip dideliam valdžios sektoriaus biudžeto deficitui. Kita, šiuo metu daug realesnė ir efektyvesnė, priemonė yra tiesioginių išmokų ir lengvatų (kompensacijų) bedarbiams – ypač ilgalaikiams – ribojimas.
Deja pasiūlymai ilgalaikių bedarbių pašalpų mažinimui ir reikalavimui dirbti viešuosius darbus sulaukia nemažo pasipriešinimo, nors pasaulyje tai yra normali praktika. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje šiuo metu siūloma keturių savaičių neapmokamiems vešiesiems darbams siųsti visus daugiau nei pusę metų gaunančius bedarbio pašalpą. Jei Lietuvoje ilgalaikiai bedarbiai (užsiregistravę darbo biržoje daugiau nei metus) būtų verčiami dirbti visuomenei naudingus viešuosius darbus, o atsisakę tai daryti prarastų bedarbio statusą, tikrieji bedarbiai, nuoširdžiai norintys dirbti bet nerandantys darbo, nenukentėtų.
Dirbančiuosius šešėlyje galima suskirstyti į tris pagrindines kategorijas – „bedarbiai“ nelegaliai dirbantys įmonėse, dalį atlyginimo gaunantys „vokelyje“ ir dirbantys pavienius darbus, dažniausiai artimiesiems ir pažystamiems. Būtent pirmoji neoficialiai dirbančių grupė, gaunančių neoficialų atlyginimą iš darbdavio ir tuo pačiu metu besinaudojantys bedarbio statuso teikiamais privalumais, yra daugiausiai žalos ekonomikai daranti ir ekonominius santykius iškraipanti veikla. Tokie sukčiavimai pasaulyje baudžiami griežčiausiai.
Baudos turi būti pakankamai aukštos, kad įmonėms būtų kuo mažesnis noras rizikuoti ir mokėti atlyginimą „vokelyje“. Tačiau dėl labai aukštų baudų įmonė gali ir bankrutuoti, o tai neturėtų būti valstybės tikslas, nes tai dar labiau paaštrintų nedarbo problemą (ypač jei toje įmonėje dirba ir mokesčius mokančių darbuotojų). To išvengti galima dalį arba visą atsakomybės perkeliant ir įmonės vadovui – juk būtent įmonės vadovas priima sprendimą nemokėti mokesčių už darbuotoją. Tokį sprendimą galima prilyginti vogimui ne tik iš valstybės, bet ir iš darbuotojo – dėl nesumokamų socialinio draudimo mokesčių jo ateities pajamos (pensija) bus mažesnės. Pavyzdžiui, Austrijoje prieš porą metų įsigaliojo įstatymas, kuris reglamentuoja asmenų tiesiogiai atsakingų už nelegalų „įdarbinimą“ baudimą bauda iki 5 tūkst. eurų ir laisvės atėmimu iki dviejų metų. Neseniai nuskambėjęs darbo biržos siūlymas padalinti atsakomybę tarp įmonės ir dirbančiojo nėra visai teisingas, nes dažnai darbuotojas neturi pasirinkimo teisės. Be to, abiejų šalių baudimas apsunkins nelegalaus darbo atvejų išaiškinimą – darbuotojas neturės paskatų atskleisti tokį nusikaltimą. Tačiau, jei žmogus dirbdamas neoficialiai tuo pačiu metu gauna nedarbo draudimo išmoką, socialinę pašalpą ar naudojasi bedarbio statuso teikiamomis lengvatomis, tokio nusikaltimo išaiškinimo atveju jis turėtų kompensuoti valstybės finansinius nuostolius.
Nemažai šalių pastaruoju metu bando spręsti neoficialios ekonomikos problemą aplinkiniu keliu – dėmesys nukreipiamas į pagrindinį instrumentą be kurio šešėlinė ekonomika sunkiai įsivaizduojama – grynuosius pinigus. Pavyzdžiui, Australijoje ir JAV šešėlinė ekonomika oficialiai vadinama „grynųjų pinigų ekonomika“ (angl. cash economy). Švedija nuo šių metų pradžios pradėjo papildomai reguliuoti įmonių, kuriose mokėjimai atliekami grynaisiais pinigais, veiklą. Šio naujo reglamentavimo tikslas apsaugoti sąžiningus verslininkus, ypač sektoriuose kur dominuoja atsiskaitymai grynaisiais pinigais. Nuo 2006 metų Italijoje draudžiama atsiskaitant už profesionalias paslaugas mokėti grynais pinigais, jei suma viršija 100 eurų (skaičiuojama, kad šios ir kitų panašių priemonių įgyvendinimas 2007 metais papildė Italijos biudžetą 7,8 milijardais eurų). Albanijos vyriausybė jau keletą metų vykdo plačios apimties programą, kuri teisinėmis ir administracinėmis priemonėmis siekia sumažinti grynųjų pinigų naudojimą. Pirmais programos įgyvendinimo metais grynųjų pinigų kiekis Albanijoje sumažėjo 7 proc. o realus BVP išaugo 5 procentais. Panašias programas vykdo ir kitos su didelius šešėlinės ekonomikos mastu susiduriančios šalys – Kolumbija, Argentina, Meksika, Pietų Korėja.
Apibendrinant, neoficialaus darbo masto mažėjimą paskatintų ir paprastesnių ūkinės veiklos organizavimo formų kūrimas, reikšmingai mažesnė mokestinė našta, reikalavimas dirbti viešuosius darbus, mažėjanti ilgalaikių bedarbių pašalpa, bei galimos lengvatos darbdaviams įdarbinantiems ilgalaikius bedarbius (pavyzdžiui laikinas atleidimas nuo socialinio draudimo įmokų).
***
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis