versija spausdinimui
(10)
Mūsų vandens telkiniuose gyvena daug įvairių ir įdomių žuvų. Tad rudenį galima žvejoti ne tik tokias plėšrias žuvis kaip lašiša (kol nuo spalio 16 dienos neįsigalioja draudimas), lydeka, starkis ir salatis, tačiau taip pat galima žvejoti ir tokias galingas žuvis kaip ūsorius, kurių galima pagauti mūsų upėse. Ūsorius - tai bene stipriausia mūsų vidaus vandenų, t.y. upių žuvis, tai tarsi torpeda ir tai visada yra geidžiamas žvejų laimikis, nes jis yra ypatingai kovingas ir kaip jokia kita žuvis kovoja iki pat galo, o pati kova be jokios abejonės palieka daug neišdildomų įspūdžių. Taigi, šįkart laisvalaikio rubrikoje trumpai iš arčiau susipažinkime būtent su galinguoju ūsoriumi.
Bendra informacija apie ūsorių
Ūsorius – karpžuvių žuvis, priklausanti karpinių (Cyprinidae) šeimai. Užauga iki 70 - 80 centimetrų ilgio ir 6 kilogramų svorio, kartais iki 90 centimetrų ir iki 10 kilogramų svorio. Kūnas primena verpstės formą, aptakus, labai stiprus, raumeningas. Nugara ir šonai žalsvai gelsvi, pilvas šviesus. Žvynai maži pailgos formos, uodeginis ir nugarinis pelekai tamsūs, kiti – šviesiai rausvi. Nugarinis pelekas aukštas, truputį įlinkęs, jo ketvirtasis spindulys yra ilgiausias, kietas ir dantytas. Uodeginis pelekas giliai įkirptas. Burna apatinė, pusmėnulio formos, jos priekyje yra pora ilgesnių ūselių, o kampuose – pora trumpesnių.
Ūsoriai paplitę nuo Prancūzijos iki Latvijos. Taip pat gyvena Didžiojoje Britanijoje, tačiau jų nėra Škotijoje, Danijoje, Skandinavijoje, Ispanijoje. Lietuvoje ūsoriai paplitę Nemune, Neryje ir į šias upes įtekančių didesnių upių (Merkio, Žeimenos, Šventosios, Minijos) žemupiuose. Dažniausiai sugaunami 40 - 60 centimetrų ilgio ir 1 - 3 kilogramų svorio.
Subręsta ketvirtaisiais penktaisiais gyvenimo metais, būdami apie 25 centimetrų ilgio. Neršia vėlai pavasarį, kai vanduo sušyla iki 15 ir daugiau laipsnių, t.y. gegužės – birželio mėnesiais ten, kur stipri srovė, smėlėtas ir žvirgždėtas dugnas. Vislumas yra 3 - 30 tūkstančiai ikrelių. Ikrelius leidžia dalimis. Ikreliai prilimpa prie akmenų, bet greit būna nuplaunami ir vystosi ant dugno. Neršto metu ikrai, o kai kurie autoriai tvirtina, kad taip pat ir kepenys bei žuviena, yra nuodingi. Mailius iš ikrelių išrieda po 9 – 15 dienų.
Ūsorių jaunikliai minta dugniniais bestuburiais, vabzdžių lervomis, suaugusieji randa ant dugno kirmėlių, moliuskų, vabzdžių lervų, augalų liekanų. Didesnieji ūsoriai naikina žuvų ikrus ir smulkias žuvytes. Šios žuvys ieško maisto tiek gilesnėse vietose, tiek ir seklesniame dugne, maistą surasti padeda jautrūs ūsai, kurie yra šių žuvų pojūčių bei skonio organas. Ūsorių burna pritaikyta maisto rinkimui nuo dugno, arba „skutimui” nuo akmenų. Tai labai stipri žuvis ir ieškodama maisto gali iškasti didelius kiekius žvyro.
Ūsorių žvejybos sąlygos Lietuvoje
Atkreipiame Jūsų dėmesį į Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. D1-14 Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių trečią skyrių, t.y. Mėgėjų žvejybos režimas:
Remiantis šeštuoju punktu, vienu metu galima naudoti ne daugiau kaip 5 bučiukus ar samtelius vėžiams gaudyti ir 4 kitus mėgėjų žvejybos įrankius. Bendras vienu metu naudojamų kabliukų skaičius negali viršyti 6 vienetų, išskyrus stintų žvejybą nuo ledo, kur bendras kabliukų skaičius gali būti 12 vienetų. Dvišakis ar trišakis kabliukas laikomas vienu.
Remiantis septintuoju punktu, vienos žvejybos metu leidžiama sugauti 1 šamą, ne daugiau kaip 3 vienetus margųjų upėtakių, ungurių, salačių, kiršlių ar ūsorių, ne daugiau kaip 5 vienetus vėgėlių, sterkų, lydekų, šapalų, meknių (bendras šiame punkte nurodytų žuvų kiekis negali viršyti 5 vienetų), ne daugiau kaip 50 vienetų vėžių (išskyrus rainuotuosius ir žymėtuosius vėžius, kurių sugavimo kiekis ir dydis neribojamas).
Remiantis dvylikto punkto trečiąja dalimi, draudžiama gaudyti mažesnes nei šių dydžių (žuvys matuojamos nuo snukio pradžios iki uodegos peleko galo, vėžiai - nuo galvos smaigalio pradžios iki ištiestos uodegos plokštelės galo): 12.3.6. skyrius skelbia, kad draudžiama gaudyti mažesnius nei 47 centimetrų ūsorius (Barbus barbus).
Remiantis tryliktu punktu, pagautos žuvys ir vėžiai, mažesni negu nustatyta 12 punkte, ir žuvys, kurias draudžiama gaudyti ar tuo metu draudžiama gaudyti, turi būti tuoj pat paleidžiamos atgal į tą patį vandens telkinį.
Ūsorių žvejybos ypatumai
Ūsorius pradedamas žvejoti pavasarį, kai nuslūgsta ir praskaidrėja bei sušyla vanduo, tačiau vis dėl efektyviausia žvejyba yra po neršto, ypač nuo rugpjūčio iki lapkričio mėnesio. Šias žuvis patartina gaudyti vakare bei nuo saulėlydžio iki vidurnakčio ir anksti iš ryto. Kuo blogesnis oras — apsiniaukę, lyja, tuo geriau ūsoriams. Negali būti jokio karščio.
Daugiausia ūsoriai laikosi lygiuose upės ruožuose, kur žvyruotas ir akmenuotas dugnas, jie mėgsta gilesnes, duobėtas vietas su suplūktu kauburėtu smėliu, žvyru, žvirgždu, kur vandens srovė plakasi tarp akmenų, prie prieplaukų, netoli tiltų. Būtent tokiose upių vietose šios žuvys ir yra žvejojamos. Jie vienoje vietoje laikosi didesniais ar mažesniais būreliais, tad toje pačioje vietoje jų galima nemažai pagauti. Dieną jie plaukioja nedaug, o maisto dažniausiai ieško naktį. Šiltomis vasaros dienomis ir ypač rytais bei vakarais šios žuvys nevengia pasirodyti vandens paviršiuje, ypač kai būna žemas vandens lygis.
Įprastai ūsoriai yra gaudomi dugninėmis meškerėmis, žinoma egzistuoja ir kiti alternatyvūs būdai, pavyzdžiui spiningu, tačiau vis dėl pats populiariausias ir tradicinis - tai žvejyba dugnine meškere. Kadangi, kaip ne kartą buvo minėta, jog tai yra galinga bei stipri žuvis, kuri visuomet kovoja ilgai ir iki galo, tad akivaizdu, jog reikia pasirinkti rimtus įrankius, t.y. meškeres, rites, kurių stabdžius būtina tinkamai sureguliuoti, bei storesnius ir patikimus valus ir pavadėlius bei kabliukus iš storesnės vielos. Svarelių ir kabliukų į žūklę pasiimkite negailėdami, nes tikrai bus nuostolių.
Pagrindiniai ūsorių žvejyboje naudojami masalai - tai sliekai, graužavirbos (pindrakai), nedidelės varlės, fermentinis sūris, vabzdžių lervos (ypač karkvabalio, laumžirgio).
Ūsoriaus kibimas arba smūgis dažnai labai galingas, tuo pat metu reikia ir pakirsti. Stipriai pakirsti nebūtina, nes labai mėsinga viršutinė ūsorių lūpa. Kai kabliukas įsminga, kartais net sunku jį išlupti. Jei užkimba ūsorius — niekada jo nesumaišysi su jokia kita žuvimi. Jis visuomet juda, niekur neplaukia nuo dugno, nuleidęs žemyn nosį, atkakliai plaukia prieš srovę, lenda po akmenimis ir kitomis kliūtimis. Patartina laikyti įtemptą valą, pakelti kuo aukščiau kotą, nes valas traukiamas tiesiai per aštrius akmenis, jei nuleisite žemiau, jį paprasčiausiai akmenys nupjaus. Be to, reikia prisiminti, kad viršutinis ūsoriaus pelekas labai aštrus, kaip karpio, tad besiversdamas jis gali labai lengvai juo nupjauti valą. Jei ūsorius pasislėpė po vandenyje esančiais įvairiais kliuviniais, tokiu atveju ji reikia stengtis iš slėpynės išvaryti stuksenant ranka į kotą arba laukti, kol jis pats išeis, ir po to traukti į krantą.
Parengta pagal Lietuvos ir užsienio tinklapius bei traders.lt informaciją
Bendra informacija apie ūsorių
Ūsoriai paplitę nuo Prancūzijos iki Latvijos. Taip pat gyvena Didžiojoje Britanijoje, tačiau jų nėra Škotijoje, Danijoje, Skandinavijoje, Ispanijoje. Lietuvoje ūsoriai paplitę Nemune, Neryje ir į šias upes įtekančių didesnių upių (Merkio, Žeimenos, Šventosios, Minijos) žemupiuose. Dažniausiai sugaunami 40 - 60 centimetrų ilgio ir 1 - 3 kilogramų svorio.
Subręsta ketvirtaisiais penktaisiais gyvenimo metais, būdami apie 25 centimetrų ilgio. Neršia vėlai pavasarį, kai vanduo sušyla iki 15 ir daugiau laipsnių, t.y. gegužės – birželio mėnesiais ten, kur stipri srovė, smėlėtas ir žvirgždėtas dugnas. Vislumas yra 3 - 30 tūkstančiai ikrelių. Ikrelius leidžia dalimis. Ikreliai prilimpa prie akmenų, bet greit būna nuplaunami ir vystosi ant dugno. Neršto metu ikrai, o kai kurie autoriai tvirtina, kad taip pat ir kepenys bei žuviena, yra nuodingi. Mailius iš ikrelių išrieda po 9 – 15 dienų.
Ūsorių jaunikliai minta dugniniais bestuburiais, vabzdžių lervomis, suaugusieji randa ant dugno kirmėlių, moliuskų, vabzdžių lervų, augalų liekanų. Didesnieji ūsoriai naikina žuvų ikrus ir smulkias žuvytes. Šios žuvys ieško maisto tiek gilesnėse vietose, tiek ir seklesniame dugne, maistą surasti padeda jautrūs ūsai, kurie yra šių žuvų pojūčių bei skonio organas. Ūsorių burna pritaikyta maisto rinkimui nuo dugno, arba „skutimui” nuo akmenų. Tai labai stipri žuvis ir ieškodama maisto gali iškasti didelius kiekius žvyro.
Ūsorių žvejybos sąlygos Lietuvoje
Atkreipiame Jūsų dėmesį į Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. D1-14 Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių trečią skyrių, t.y. Mėgėjų žvejybos režimas:
Remiantis septintuoju punktu, vienos žvejybos metu leidžiama sugauti 1 šamą, ne daugiau kaip 3 vienetus margųjų upėtakių, ungurių, salačių, kiršlių ar ūsorių, ne daugiau kaip 5 vienetus vėgėlių, sterkų, lydekų, šapalų, meknių (bendras šiame punkte nurodytų žuvų kiekis negali viršyti 5 vienetų), ne daugiau kaip 50 vienetų vėžių (išskyrus rainuotuosius ir žymėtuosius vėžius, kurių sugavimo kiekis ir dydis neribojamas).
Remiantis dvylikto punkto trečiąja dalimi, draudžiama gaudyti mažesnes nei šių dydžių (žuvys matuojamos nuo snukio pradžios iki uodegos peleko galo, vėžiai - nuo galvos smaigalio pradžios iki ištiestos uodegos plokštelės galo): 12.3.6. skyrius skelbia, kad draudžiama gaudyti mažesnius nei 47 centimetrų ūsorius (Barbus barbus).
Remiantis tryliktu punktu, pagautos žuvys ir vėžiai, mažesni negu nustatyta 12 punkte, ir žuvys, kurias draudžiama gaudyti ar tuo metu draudžiama gaudyti, turi būti tuoj pat paleidžiamos atgal į tą patį vandens telkinį.
Ūsorių žvejybos ypatumai
Ūsorius pradedamas žvejoti pavasarį, kai nuslūgsta ir praskaidrėja bei sušyla vanduo, tačiau vis dėl efektyviausia žvejyba yra po neršto, ypač nuo rugpjūčio iki lapkričio mėnesio. Šias žuvis patartina gaudyti vakare bei nuo saulėlydžio iki vidurnakčio ir anksti iš ryto. Kuo blogesnis oras — apsiniaukę, lyja, tuo geriau ūsoriams. Negali būti jokio karščio.
Daugiausia ūsoriai laikosi lygiuose upės ruožuose, kur žvyruotas ir akmenuotas dugnas, jie mėgsta gilesnes, duobėtas vietas su suplūktu kauburėtu smėliu, žvyru, žvirgždu, kur vandens srovė plakasi tarp akmenų, prie prieplaukų, netoli tiltų. Būtent tokiose upių vietose šios žuvys ir yra žvejojamos. Jie vienoje vietoje laikosi didesniais ar mažesniais būreliais, tad toje pačioje vietoje jų galima nemažai pagauti. Dieną jie plaukioja nedaug, o maisto dažniausiai ieško naktį. Šiltomis vasaros dienomis ir ypač rytais bei vakarais šios žuvys nevengia pasirodyti vandens paviršiuje, ypač kai būna žemas vandens lygis.
Pagrindiniai ūsorių žvejyboje naudojami masalai - tai sliekai, graužavirbos (pindrakai), nedidelės varlės, fermentinis sūris, vabzdžių lervos (ypač karkvabalio, laumžirgio).
Ūsoriaus kibimas arba smūgis dažnai labai galingas, tuo pat metu reikia ir pakirsti. Stipriai pakirsti nebūtina, nes labai mėsinga viršutinė ūsorių lūpa. Kai kabliukas įsminga, kartais net sunku jį išlupti. Jei užkimba ūsorius — niekada jo nesumaišysi su jokia kita žuvimi. Jis visuomet juda, niekur neplaukia nuo dugno, nuleidęs žemyn nosį, atkakliai plaukia prieš srovę, lenda po akmenimis ir kitomis kliūtimis. Patartina laikyti įtemptą valą, pakelti kuo aukščiau kotą, nes valas traukiamas tiesiai per aštrius akmenis, jei nuleisite žemiau, jį paprasčiausiai akmenys nupjaus. Be to, reikia prisiminti, kad viršutinis ūsoriaus pelekas labai aštrus, kaip karpio, tad besiversdamas jis gali labai lengvai juo nupjauti valą. Jei ūsorius pasislėpė po vandenyje esančiais įvairiais kliuviniais, tokiu atveju ji reikia stengtis iš slėpynės išvaryti stuksenant ranka į kotą arba laukti, kol jis pats išeis, ir po to traukti į krantą.
Parengta pagal Lietuvos ir užsienio tinklapius bei traders.lt informaciją
Idomu ar spiningu imanoma pagaut.
