versija spausdinimui
(0)
Vokietijos eksportas į Kirgiziją iki 2024-ųjų gegužės yra kaip niekad didelis. Šie dalykai, žinoma, atsiduria Rusijoje, kur padeda Putinui.
Praėjus beveik dvejiems su puse metų po visapusės Rusijos invazijos į Ukrainą, Maskvos karo mašina ir toliau priklauso nuo energijos pajamų – nepaisant precedento neturinčių Vakarų sankcijų, kurios jai smogė, bet jų nepašalino.
Rusijos naftos, gamtinių dujų ir anglies eksportas ir toliau sparčiai auga didžiausiose Azijos rinkose, ypač Kinijoje ir Indijoje. Netgi Europa, kuri po invazijos didžiąja dalimi atsisakė Rusijos dujų, slapta perka kur kas daugiau žaliavos iš tanklaivių, kad patenkintų savo energijos poreikius, netiesiogiai padėdama finansuoti įsibrovėlį.
Rusijos pajamos iš energijos eksporto prieš karą siekė apie 1 milijardą eurų per dieną, o daugybė sankcijų per pastaruosius 18 mėnesių iki šių metų birželio jas sumažino iki maždaug 660 milijonų eurų. Dar praėjusį mėnesį Rusija užfiksavo retą einamosios sąskaitos perteklių, o tai yra stipraus eksporto požymis. Kova naudojant sankcijas, kaip ir pats karas, įstrigo.
Kai kurie Rusijos energijos eksporto aspektai pradingo, pavyzdžiui, gamtinių dujų eksportas vamzdynais, kuris beveik išnyko iš pelningos Europos rinkos. Tačiau šalies naftos ir rafinuotų produktų eksportas, sudarantis didžiausią pardavimų dalį, išliko beveik nepakitęs po pirmojo smūgio pirmaisiais mėnesiais po Vakarų sankcijų įvedimo, o valstybės pajamos net šiek tiek padidėjo dėl ūgtelėjusių pasaulinių naftos kainų.
Ekonominių sankcijų Rusijai istorija parodė tai, ką visi Vakarai žinojo ar turėjo žinoti nuo pat pradžių - tai abejotinas ginklas. Sankcijų grėsmė mažai atgrasino Maskvos ambicijas pradėti plataus masto invaziją į Ukrainą. Nuo karo vėlesnis sankcijų įgyvendinimas buvo toks nepastovus, kad poveikis Rusijos karinėms pastangoms geriausiu atveju buvo nežymus, o itin reikalingos technologijos Rusijos ginklų gamintojams toliau plūsta per trečiąsias šalis.
Anot Financial Times, pirmaisiais viso karo metais Europos Sąjunga už naftą ir dujas Rusijai sumokėjo daugiau pinigų, nei išleido Ukrainos karo pastangoms remti per pirmuosius dvejus metus. Bijodama pasekmių savo energetiniam saugumui, Vokietija atkakliai kovojo, kad Rusijos dujoms nebūtų taikomos sankcijos.
Tai buvo nuspėjamas įvykis ir Maskva tikrai to tikėjosi – nuo pat pradžių sumenkindama grėsmingos Vakarų retorikos įtaką. Be to, Rusija jau aštuonerius metus buvo patyrusi sušvelnintas sankcijas, reaguojant į 2014 metų invaziją į Krymą, tad Kremlius neturėjo pagrindo manyti, kad šį kartą bus kitaip.
Vakarų sankcijų ir geopolitinių pokyčių akivaizdoje Rusija siekia sustiprinti strateginį aljansą su Kinija. Šių santykių dinamika atspindi sudėtingą interesų ir sąjungų tinklą, keičiantį pasaulinį geopolitinį kraštovaizdį.
Praėjus beveik dvejiems su puse metų po visapusės Rusijos invazijos į Ukrainą, Maskvos karo mašina ir toliau priklauso nuo energijos pajamų – nepaisant precedento neturinčių Vakarų sankcijų, kurios jai smogė, bet jų nepašalino.
Rusijos naftos, gamtinių dujų ir anglies eksportas ir toliau sparčiai auga didžiausiose Azijos rinkose, ypač Kinijoje ir Indijoje. Netgi Europa, kuri po invazijos didžiąja dalimi atsisakė Rusijos dujų, slapta perka kur kas daugiau žaliavos iš tanklaivių, kad patenkintų savo energijos poreikius, netiesiogiai padėdama finansuoti įsibrovėlį.
Rusijos pajamos iš energijos eksporto prieš karą siekė apie 1 milijardą eurų per dieną, o daugybė sankcijų per pastaruosius 18 mėnesių iki šių metų birželio jas sumažino iki maždaug 660 milijonų eurų. Dar praėjusį mėnesį Rusija užfiksavo retą einamosios sąskaitos perteklių, o tai yra stipraus eksporto požymis. Kova naudojant sankcijas, kaip ir pats karas, įstrigo.
Kai kurie Rusijos energijos eksporto aspektai pradingo, pavyzdžiui, gamtinių dujų eksportas vamzdynais, kuris beveik išnyko iš pelningos Europos rinkos. Tačiau šalies naftos ir rafinuotų produktų eksportas, sudarantis didžiausią pardavimų dalį, išliko beveik nepakitęs po pirmojo smūgio pirmaisiais mėnesiais po Vakarų sankcijų įvedimo, o valstybės pajamos net šiek tiek padidėjo dėl ūgtelėjusių pasaulinių naftos kainų.
Ekonominių sankcijų Rusijai istorija parodė tai, ką visi Vakarai žinojo ar turėjo žinoti nuo pat pradžių - tai abejotinas ginklas. Sankcijų grėsmė mažai atgrasino Maskvos ambicijas pradėti plataus masto invaziją į Ukrainą. Nuo karo vėlesnis sankcijų įgyvendinimas buvo toks nepastovus, kad poveikis Rusijos karinėms pastangoms geriausiu atveju buvo nežymus, o itin reikalingos technologijos Rusijos ginklų gamintojams toliau plūsta per trečiąsias šalis.
Anot Financial Times, pirmaisiais viso karo metais Europos Sąjunga už naftą ir dujas Rusijai sumokėjo daugiau pinigų, nei išleido Ukrainos karo pastangoms remti per pirmuosius dvejus metus. Bijodama pasekmių savo energetiniam saugumui, Vokietija atkakliai kovojo, kad Rusijos dujoms nebūtų taikomos sankcijos.
Tai buvo nuspėjamas įvykis ir Maskva tikrai to tikėjosi – nuo pat pradžių sumenkindama grėsmingos Vakarų retorikos įtaką. Be to, Rusija jau aštuonerius metus buvo patyrusi sušvelnintas sankcijas, reaguojant į 2014 metų invaziją į Krymą, tad Kremlius neturėjo pagrindo manyti, kad šį kartą bus kitaip.
Vakarų sankcijų ir geopolitinių pokyčių akivaizdoje Rusija siekia sustiprinti strateginį aljansą su Kinija. Šių santykių dinamika atspindi sudėtingą interesų ir sąjungų tinklą, keičiantį pasaulinį geopolitinį kraštovaizdį.