Kaip palyginti kas geresnis?

» Straipsniai » Fundamentalioji analizė
Jei norite palyginti du fondus, kelias strategijas, valdytojo ir savo rezultatus - susiduriate su problema. Kaip ją spręsti?
versija spausdinimui
Autorius: kafka Data: 2009-10-15 13:00 Komentarai: (2)
Investavimo pasaulyje populiariausi du parametrai, kuriais remiasi investuotojai - vidutinė grąža ir standartinis nuokrypis. Vidutinė grąža turėtų parodyti kiek vidutiniškai galima uždirbti per metus, o standartinis nuokrypis rodo paklaidą - kiek vidutinė grąža gali nukrypti nuo vidurio.

Tarkime, kad vidutinė metinė grąža 10 proc., o stand. nuokrypis - 3 proc. Yra 99.7 proc. tikimybė, kad per ateinančius metus grąža bus didesnė nei 10(vidurkis) - 3 proc.(stand. nuokrypis) *3 (99.7 tikimybė) = 1 proc.

Peržiūrėjau 3 fondų platintojus Lietuvoje ir nustebau - nei vienas platintojas neskelbia informacijos apie šiuos rodiklius pagrindiniame puslapyje. SEB tokią informaciją skelbia prie papildomos informacijos. Ar čia investuotojas turi pats pasiskaičiuoti ar Lietuvoje užtenka pažiūrėti į fondo grafiką, kad suprastum apie fondo ateities galimybes?

Jei norite palyginti du fondus, kelias strategijas, valdytojo ir savo rezultatus - susiduriate su problema. Ką daryti jei skiriasi rizikos faktorius (standartinis nuokrypis - SD)? Jei SD sutampa, tai galima lengvai palyginti du vidutinės grąžos parametrus. Pvz. jei lyginsime prieš tai pateiktą pvz. su šiuo - grąža 5 proc. SD - 3 proc.. Aišku, kad geriau rinktis pirmąjį fondą, nes grąža didesnė esant tai pačiai rizikai. Jei SD skiriasi į pagalbą ateina Sharpe rodiklis. Formulė labai paprasta: vidutinė grąža padalinta iš standartinio nuokrypio.

Tarkime, pirmas fondas turi metinė grąža 10 proc, sd - 3proc. , antras 8 proc., o sd - 2 proc. Pirmo fondo sharpe ratio bus 10/3=3.33, o antro 8/2=4. Antras fondas laimi. Realybėje, jei Sharpe rodiklis yra didesnis nei 1 - labai gerai. Jei rodiklis yra daugiau nei 0 - rezultatas yra teigiamas, bet galimi nemaži svyravimai.

Jei lyginami skirtingų valiutų fondai ar strategijos, reiktų iš vidutinės grąžos atimti palūkanų normą arba gautiną grąža iš nerizikingų indėlių (vyriausybinės obligacijos, indėlių grąža bankuose, jei pirmo parametro neįmanoma rasti).

Jei pasiekėte šį lygį, supratote Sharpe ratio - esate tikras investuotojas. Esmė tame, kad Sharpe ratio pasitikėti negalima. Viskas finansų sektoriuje paremta normaliuoju skirstiniu (normal distribution - ND). Jei rasite kokį nors fondą, kurio grąžą galima apibrėžti ND - duokit žinią ;) Nors išspausti naudos iš Sharpe ratio galima. Tarkime, pratestavus kokią nors strategiją ir gavus neigiamą Sharpe ratio toliau vargti neverta ties strategija, nes grąža jos tikrai neigiama. Jei rodiklis teigiamas - verta panagrinėti daugiau.

Žinant Sharpe rodiklį, verta pasiskaičiuoti statistinius rodiklius, kurie parodo nuokrypius nuo normaliojo skirstinio (normal distribution), tai yra skewness ir kurtosis. Jei skewness rodiklis yra neigiamas, tai kairė pusė skirstinio yra ilgesnė nei dešinė. O tai gali būti labai pavojinga - daug teigiamų rezultatų, bet keli neigiami, kurie kelis kartus didesnis už teigiamus. Tarkime, strategija generuoja 1 proc. mėnesinę grąža, bet kartais - neigiamą 10 proc. Tokiu atveju skewness rodiklis bus neigiamas.

Jei kurtosis (excess) rodiklis yra teigiamas, tai rodo, kad skirstinio uodegos (tails) yra ilgesnės ir storesnės, jei neigiamas - plonesnės ir trumpesnės. Bet jei skewness rodiklis yra teigiamas, tai kurtosis rodikis didelės neigiamos įtakos neturi.


Information ratio (IR) - visai neblogas rodiklis. Veikimo principas labai panašus į Sharpe ratio. Skirtimas tas, kad skaičiuojant Sharpe ratio naudojam visą riziką ir visą gautą grąžą, o skaičiuojant IR naudojam tik tą rizikos ir grąžos dalį, kuri buvo didesnė nei pasirinktas indeksas. Šis rodiklis naudojamas norit išsiaiškinti ar fondas, investuotojas sugeba uždirbti daugiau lyginant jų darbo vaisius su pasyviu investavimu (indeksu).

Pirma problema, kurią reiks išspręsti naudojant šį rodiklį - indekso pasirinkimas. Jei investuotojas, kuris investuoja Lietuvoje arba Baltijos šalyse, norėtų pasitikrinti kaip gerai jis investuoja, nepaisant teigiamo rezultato, tada jis turėtų pasirinkti arba OMX Baltic arba OMXV (jei tik Lietuvoje) indeksus. So far so good. Sunkumų gali iškilti jei fondas ar investuotojas turi platų regionų ar strategijų spektrą. Jei pasyvaus indekso nėra, teks susikurti pačiam.

Prisimenat, kai rašiau apie Sharp ratio, minėjau, kad pagrindinė problema yra grąžos normalusis skirstinys? Naudojant IR ratio problema padvigubėja - kontroliuoti reikia ne tik lyginamo fondo ar investuotojo grąžos skirstinį, o taip pat ir indekso. Dėl pastarojo dažniausiai nekyla didelių problemų, išskyrus tuos atvejus, kai naudojama specifinė investavimo strategija. Pvz. gali būti naudojami pasirinkimo sandėriai - daug mažų praradimų, bet keli, labai didelį, pelningį sandoriai.

Jau parašius pirmą įrašą apie investavimo rodiklius, net keli skaitytojai užsiminė, kad nepaminėjau pagrindinių - Jensen’s alfos ir betos. Pastarasis tikriausiai pats populiariausias rodiklis portfelių valdymo pasaulyje, nors naudos iš jo mažai.

Paremtas šis rodiklis dviejų kintamųjų tiesine regresija. Beta rodiklis nurodo, kaip X kinta priklausomai nuo Y. Tarkime, jei S&P 500 indekso vertė padidėja 1 proc, tai Microsoft vertė padidės 1.5 proc. Taip, aš žinau, kad tai labai svarbus parametras portfelio optimizavimui, efficient frontier nustatymui ir t.t. Problema yra ta, kad beta nėra konstanta ir ji kinta kiekvieną dieną, mėnesį ir t.t. Pvz. koreliacija tarp S&P 500 ir Microsofto nuo 2003 iki 2004 buvo 0.68, nuo 2005 m. iki 2006 m. 0.75, o nuo 2008 m. iki 2009 m. 0.92. Jei beta yra maža, tai reiškia, kad akcijos judėjimas nėra paaiškinamas pasirinko indekso judėjimu ir turime ieškoti kito indekso. Kaip spręsti šią problemą? Visų pirmą užmiršti apie paprasta tiesinę regresiją ir naudoti multi-regresiją.

O kai beta yra pasirinkta, gaunama mistinė alfa. Pagrindinė idėja yra ta, kad alfa turėtų parodyti kiek fondo valdytojas ar investuotojas uždirbo daugiau prisiimdamas papildomą arba mažesnę riziką, nei pasyvus portfelis (pvz. indeksas). Vat čia ir prasideda skaičiukų žaidimas, nes alfa keičiasi priklausomai nuo betos, kuri keičiasi priklausomai nuo koreliacijos su indeksu. Alfa gali sumažėti ar padidėti dėl koreliacijos pokyčio tarp indekso (pasyvaus portfelio) ir investicinio portfelio.

Kita problema - ar investuotojas/fondo valdytojas gali išlaikyti tą pačią alfą? Tada tai būtų įrodymas, kad tikrai jis sugeba geriau investuoti, nei pasyvaus portfelio savininkas. Bet turiu tokį mažą mažą įtarimą, kad niekada taip nebuvo dėl tų pačių skaičiukų variacijos.

(c) www.investuotojas.eu
 
1.   Parašė modo   2009-10-20 00:25  

Gaila, kad nebuvo paminėta ir kitų rodiklių: Sortino ratio, Treynor santykis (koeficientas), Apraissal ratio, TCR - Total Cost Ratio, TER – Total expense ratio, Turnover ratio, Tracking error.

 
2.   Parašė Uzpakalis   2009-10-27 16:49  

Gal ir gerai tie rodikliai. Bet ar nuo jų gausos nepasidarys didesnė sumaištis. Man kaip pradedančiam jau ir dabar nuo tų rodiklių galva sukas. Man užtektų kažko tokio: uždirbs 30% pelno su 5% paklaida. Paklaida matuojama būtų prie 90% tikimybės. ;-)