versija spausdinimui
(0)
Lietuva jau be penkių minučių, na tiksliau be kelių mėnesių euro zonos narė. Taip, ji paskutinė tarp trijų Baltijos šalių įžengs į bendrą monetarinę zoną, tačiau geriau vėliau negu niekada, nors gal vis dėl to geriau turėti savo nuosavą pinigų politiką? Bet faktas lieka faktu, tad kur gi mes žengiame? Iš dalies mes į šį klausimą pabandysime atsakyti panagrinėję ir palyginę dvi didžiąsias euro zonos ekonomikas, t.y. Vokietijos ir Prancūzijos.
Vokietija ir Prancūzija - tai didžiaja dalimi įvairiomis prasmėmis labai skirtingos šalys. Kad ir pastarojo meto aktualijos, Vokietijos valdžios atstovai nuolat pasisako už itin griežtą fiskalinę politiką, t.y. taupymą ir gyvenimą pagal pajamas, tuo tarpu prancūzai šiuo klausimu tikrai nėra tokie kategoriški ir šiaip iš esmės yra kur kas labiau atsipūtę. Tad neverta stebėtis, kad Vokietijai kur kas greičiau sekasi stabilizuoti šalies biudžetą, be to, didžiaja dalimi, šios šalies makroekonominiai rodikliai yra geresni už kaimyninės Prancūzijos analogiškus rodiklius.
Taigi, pristatome jums atliktą dviejų minėtų šalių pagrindinių makroekonominių ir kitų rodiklių palyginamąją analizę, na o pasirinktas laikotarpis - tai nuo šio amžiaus pradžios iki dabar.
Bendrasis vidaus produktas
Vokietijos ekonomika arba bendrojo vidaus produkto vertė yra didesnė už kaimyninės Prancūzijos, t.y. pirmosios šalies ekonomika yra didžiausia euro zonoje, na o antrosios antra pagal dydį. Remiantis naujausiais turimais duomenimis, praėjusiais metais Vokietijos bendrojo vidaus produkto vertė sudarė 3,635 trilijonus dolerių ir tai tuo pačiu buvo absoliučiai didžiausia jo vertė per visą istoriją. Tuo tarpu Prancūzijos bendrojo vidaus produkto vertė sudarė 2,735 trilijonus dolerių.
2000 metais Vokietijos ekonomikos vertė siekė 2,131 trilijoną dolerių, na o Prancūzijos sudarė 1,456 trilijonus dolerių. Tad nuo šio amžiaus pradžios iki praėjusių metų pabaigos pirmosios šalies bendrojo vidaus produkto vertė paaugo 70,6 procentais, o Prancūzijos dar sparčiau, t.y. 87,8 procentais.
Žinoma, abiejų minimų šalių ekonomikas neigiamai paveikė 2008 metų ketvirtąjį ketvirtį kilusi pasaulinė finansų ir ekonomikos krizė, kuri per kitus metus dar labiau išplito bei pagilėjo. Tad neverta stebėtis, kad keletą metų iš eilės jų bendrųjų vidaus produktų vertės smuktelėjo, arba stagnavo.
Šiuo metu, ir per visą laikotarpį nuo pat šio amžiaus pradžios, Vokietijoje gyveno daugiau žmonių nei Prancūzijoje, t.y. jų skaičius praėjusių metų pabaigoje sudarė atitinkamai 80.5 milijonus ir 65.8 milijonus. Esminis skirtumas tarp dviejų šalių yra tame, kad nuo 2000 metų Prancūzijoje gyventojų skaičius po truputį nuolat auga, tuo tarpu kaimyninėje Vokietijoje nuo šio amžiaus pradžios jis irgi labai nežymiai augo, tačiau nuo 2007 metų jis ėmė po truputį mažėti.
Vokiečiai bent jau šiame etape yra turtinginesni už savo kaimynus iš Prancūzijos. Remiantis naujausiais duomenimis, bendrojo vidaus produkto dalis tenkanti vienam vokiečiui sudaro 38,292 tūkstančius dolerių, na o vienam gyventojui iš Prancūzijos tenka 34,141 tūkstantis dolerių. Abejose šalyse nuo šio amžiaus pradžios šis rodiklis iki pat krizės kilo. 2000 metais minėtas rodiklis Vokietijoje siekė 31,736 tūkstančius dolerių, na o Prancūzijoje - 31,457 tūkstančius dolerių, t.y. jie buvo faktiškai identiški.
Akivaizdu, kad per pastaruosius trylika metų bendrojo vidaus produkto dalis tenkanti vienam gyventojui Vokietijoje augo sparčiau nei Prancūzijoje, tiesa, šį rodiklį atitinkamai tiek vienu, tiek kitu atveju kiek paveikė prieš tai minėti populiacijų pokyčiai. Per krizę šis rodiklis be jokios abejonės susitraukė tiek vienoje, tiek kitoje šalyje, na o 2011, 2012 metais jis ir vėl ėmė kilti ir Vokietijoje, ir Prancūzijoje, tiesa, pastaruoju metu jis antrojoje šalyje ėmė mažėti, tuo tarpu bendrojo vidaus produkto dalis tenkanti vienam vokiečiui ir toliau po truputį per pastaruosius kelis metus didėja.
Kalbant apie abiejų minimų šalių metinį ekonomikų, kurios abiem atvejais yra brandžios ir išsivysčiusios, augimą, tai jis nuo šio amžiaus pradžios buvo panašus, žinoma, abi šalys neišvengė ir nuosmukių. Beje, nors per paskutinę pasaulinę krizę vienu metu Vokietijos ekonomika smuktelėjo labiau nei Prancūzijos, tačiau vėliau ji atsigavo sparčiau ir per pastaruosius kelis metus demonstruoja spartesni augimą, tuo tarpu antrosios šalies ekonomikos augimas iš ties pastaruoju metu yra gana lėtas ir labiau iš esmės simbolinis.
Viešoji skola ir biudžetas
Metas pažvelgti į Vokietijos ir Prancūzijos viešosios skolos ir biudžeto duomenis. Apie skolas ir biudžetus pastaruosius keletą metų yra nuolat intensyviai kalbama, ypač apie euro zonos šalių. Abiejų minimų šalių biudžetai šiame amžiuje buvo deficitiniai, t.y. daugiau buvo išleidžiama lėšų nei surenkama, tiesa, apie Vokietiją tai galima pasakyti tik sąlyginai, nes nuo 2000 metų buvo keli metai, kuomet šios šalies biudžetas iš esmės buvo subalansuotas arba netgi labai nežymiai perteklinis. Tuo tarpu prancūzai, kaip ir jau buvo minėta, tikrai nėra griežtos disciplinos šalininkai, nes jų biudžetas buvo nuolat deficitinis ir toks ir toliau išlieka.
Dar vienas svarbus faktas, Prancūzijos biudžeto deficitas lyginant su šalies metinio bendrojo vidaus produkto verte, procentine išraiška visuomet buvo didesnis už Vokietijos atitinkamą rodiklį. Per kilusią pasaulinę krizę kritus ekonominiam aktyvumui ir tuo pačiu sumažėjus pajamoms į šalių biudžetus, tuo pačiu išsipūtė ir abiejų minimų šalių biudžetų deficitai, tiesa, prancūzai ir vėl šiuo atveju pasirodė prasčiau nei vokiečiai, t.y. jų biudžeto deficitas lyginant su bendrojo vidaus produkto verte padidėjo kur kas labiau, be to, kur kas labiau disciplinuoti vokiečiai jau sugebėjo subalansuoti savo biudžetą, na o per artimiausius kelis metus planuojama, jog jis netgi turėtų būti perteklinis, tuo tarpu kalbant apie Prancūziją, padėtis pastebimai prastesnė, tačiau vis dėl to biudžeto deficitas ir ten yra nuosekliai mažinamas.
Kadangi abiejų didžiausių euro zonos ekonomikų savininkių biudžetai buvo iš esmės visuomet deficitiniai, tad akivaizdu, jog šioms šalims egzistavo poreikis skolintis. Tiek Prancūzijos, tiek Vokietijos viešųjų skolų, jas lyginant su metinių bendrųjų vidaus produktų vertėmis, rodikliai šiuo metu tikrai yra gana aukšti, žinoma, jie nėra kastarofiškai dideli, kaip pavyzdžiui liūdnai pagarsėjusios Graikijos atveju, tačiau tikrai ir čia yra gan daug erdvės gerinti padėtį.
Šiuo atveju Prancūzija ir vėl, bent jau šiuo metu, pralaimi Vokietijai. Prieš krizę abiejų euro zonos šalių minimi viešosios skolos rodikliai buvo labai panašūs. Jie ėmė didėti per pasaulinę krizę, ir prancūzų atveju, šis rodiklis išsipūtė kiek sparčiau nei vokiečių. Beje, Prancūzijoje šis rodiklis ir toliau didėja, tuo tarpu Vokietijoje jis jau ėmė mažėti.
Remiantis naujausiais duomenimis, Vokietijos viešoji skola šiuo metu sudaro 78.4 procentus šalies metinio bendrojo vidaus produkto vertės, na o kalbant apie prancūzus - šis rodiklis yra didesnis ir siekia 91.8 procentus, t.y. didžiausias šiame amžiuje, tuo tarpu Vokietijoje didžiausias minimas rodiklis buvo 2011 metais, kuomet jis sudarė 82.5 procentus. Palyginimui, 2000 metais šis rodiklis Vokietijoje sudarė 60.9 procentus, na o Prancūzijoje siekė 58.9 procentus, t.y. netgi buvo mažesnis nei vokiečių.
Bedarbystė
Pastaruoju metu bedarbystė euro zonoje buvo šoktelėjusi iki labai aukšto bei tuo pačiu rekordinio lygio. Nors šis rodiklis jau stabilizavosi ir netgi po truputį pradėjo mažėti, tačiau tai ir toliau išlieka opi problema. Gan keista, tačiau nuo šio amžiaus pradžios bedarbystės rodikliai Vokietijoje ir Prancūzijoje gan pastebimai skiriasi.
Nuo 2000 metų iki maždaug 2006 metų bedarbystė Vokietijoje iš ties buvo aukšta ir kas svarbiausia, ji netgi per šį laikotarpį faktiškai visuomet buvo aukštesnė nei kaimyninėje Prancūzijoje, kur bedarbystės rodiklis gan pastebimai nuolat svyravo. Nuo minėtų metų bedarbystė Vokietijoje ėmė nuolat mažėti, tiesa per krizę ji kiek ir vėl paaugo, tačiau Prancūzijoje šis rodiklis šoktelėjo kur kas labiau.
Šiuo metu remiantis naujausiais duomenimis bedarbystės lygis Vokietijoje siekia tik vos 4.9 procentus, na o Prancūzijoje jis yra kur kas aukštesnis, t.y. daugiau nei dvigubai ir siekia 10.2 procentus. Verta pažymėti, kad per 2008 metų pabaigoje prasidėjusią krizę bedarbystė Vokietijoje ūgtelėjo nuo 6,5 iki virš aštuonių procentų, tačiau iš esmės tik trumpam, na o po to ji pradėjo stabiliai mažėti. Tuo tarpu Prancūzijoje ji per minimą laikotarpį paaugo nuo maždaug 7,2 iki 9,5 procentų, tačiau skirtingai nei prieš tai minėtos šalies atveju, ji po to per kelis metus ir toliau augo bei pakilo net virš dešimties procentų.
Infliacija
Kaip jau buvo minėta, Vokietijos ir Prancūzijos ekonomikos yra išsivysčiusios bei subrendusios, tad šiuo atveju itin didelio kainų svyravimo tikrai negali būti ir jo nėra. Infliacijos rodiklis abejose šalyse žinoma nuo šio amžiaus pradžios svyravo, tačiau tas svyravimas, kaip buvo minėta, niekad nebuvo itin drastiškas.
Paskutinės kilusios krizės metu kurį laiką tiek vienoje, tiek kitoje šalyje, dėl staigiai smukusios paklausos, buvo fiksuojamas netgi kainų nuosmukis, tačiau tai truko neilgai bei tuo pačiu pavyko išvengti daug problemų galėjusios sukelti ilgalaikės defliacijos.
Bet pastaruoju metu tiek visoje euro zonoje, tiek Vokietijoje ir Prancūzijoje yra itin jaučiama kainų mažėjimo tendencija, tad defliacijos grėsmė ir vėl atrodo esanti gana reali. Šios grėsmės realumą puikiai parodo Europos Centrinio banko per pastaruosius kelis mėnesius priimti sprendimai ir atlikti veiksmai. Bazinė palūkanų norma euro zonoje per paskutinį šio banko atstovų posėdį buvo dar labiau nurėžta ir siekia vos 0.05 procentus.
Remiantis naujausiais duomenimis, metinė infliacija Vokietijoje sudaro 0.8 procentus, na o Prancūzijoje ji yra per pus mažesnė.
Pramonės produkcija
Pramonės produkcija - tai dar vienas svarbus rodiklis atspindintis verslą ir jo gyvybingumą. Tuo pačiu tai dar vienas makroekonominis rodiklis, pagal kurį Prancūzija ir vėl nusileidžia savo kaimynei.
Per visą laikotarpį nuo pat 2000 metų Vokietijos pramonės augimo tempai iš esmės visuomet buvo didesni už Prancūzijos atitinkamą rodiklį. Žinoma, abi šalys neišvengė pramonės produkcijos kritimo laikotarpių, na o ypač skaudus šio rodiklio kritimas buvo užfiksuotas per paskutinės pasaulinės finansų krizės patį įkarštį.
Tačiau ir vėl, po krizės Vokietijos pramonė atsigavo kur kas labiau ir sparčiau nei Prancūzijos. Na o pastaruoju metu antrosios šalies pramonės produkcija netgi ir vėl fiksuoja dažniau nuosmukį nei augimą. Žinoma, Vokietijos pramonės būklė šiuo metu taip pat nėra ideali, t.y. ji nors ir auga, tačiau tas augimas taip pat yra gan pastebimai svyruojantis ir tuo pačiu nėra aukštas.
Mažmeninė prekyba
Atėjo metas mažmeniniai prekybai. Tai rodiklis, kuris dalinai parodo šalies gyventojų lūkesčius ir vartojimą. O čia jau galima sakyti svarstyklės nulinksta į Prancūzijos pusę. Iš turimų duomenų akivaizdu, jog Prancūzijoje mažmeninė prekyba per minimą laikotarpį augo kažkiek sparčiau ir tuo pačiu dalinai mažiau svyravo.
Prancūzai yra linkę vartoti - išlaidauti kiek aktyviau ir labiau nei vokiečiai, ir vėl, tai neturėtų stebinti. Vokietijoje šis rodiklis kur kas labiau svyruoja, bei nevengia nusileisti į neigiamą zoną. Tiesa, svyravimo diapazonas, kaip ir dera šaliai su išsivysčiusia ekonomika, nėra itin platus.
Prekyba
Kalbant apie prekyba, be jokios abejonės žiūrime į užsienio prekybos grynąjį rezultatą, t.y. į šalies eksporto ir importo į šalį apimčių skirtumą. O čia, ponai ir ponios, dar vienas esminis rodiklis, pagal kurį Prancūzija nusileidžia Vokietijai.
Nuo pat šio amžiaus pradžios Vokietijos užsienio prekybos balansas visuomet buvo teigiamas, t.y. šalis visuomet daugiau eksportavo nei importavo, be to, kas svarbiausia, šis teigiamas balansas nuolat ir tendencingai didėja, o tai iš ties turėtų džiuginti vokiečius. Tuo pačiu šis rodiklis pastaruoju metu pakilo iki naujų absoliučiai rekordinių aukštumų.
Deja, to pačio negalima pasakyti apie prancūzus, kurie iš esmės per visą minimą laikotarpį daugiau importavo nei eksportavo. Tiesa, šio amžiaus pradžioje dar buvo atvejų, kai šios šalies užsienio prekybos balansas būdavo teigiamas, tačiau nuo maždaug 2004 metų padėtis ėmė blogėti, bei tuo pačiu neigiamas šios šalies užsienio prekybos balansas ėmė pūstis. Tiesa, pastaraisiais metais jis galima sakyti stabilizavosi.
Įvertinus prieš tai aptartą informaciją tikrai neverta stebėtis, jog kalbant apie einamosios sąskaitos ir bendrojo vidaus produkto santykį procentine išraiška, vienos šalies atveju šis rodiklis nuo pat 2000 metų iš esmės visuomet buvo teigiamas, ir tam tikru metu netgi pastebimai išsipūtė, na o kitos šalies atveju nors dar šio amžiaus pradžioje buvo teigiamas, tačiau vėliau padėtis ėmė tik blogėti. Vis dėl to jau kurį laiką šis Prancūzijos rodiklis toliau jau neprastėja.
Pinigai
Be jokios abejonės, kalbant apie ekonomiką verta pažvelgti ir į abiejų minimų šalių užsienio valiutų rezervus. Lyginant Vokietijos ir Prancūzijos atitinkamą rodiklį, tai akivaizdu, jog visą laiką per mūsų analizuojamą laikotarpį pirmosios šalies užsienio valiutų rezervai visuomet buvo didesni už antrosios.
Tiesa, verta atkreipti dėmesį į tą faktą, kad abiejų minimų šalių minimo rodiklio pokyčio dinamika yra labai panaši, arba galima netgi sakyti identiška. Nuo 2007 metų jų užsienio valiutų rezervai gan pastebimai, su tam tikrom pertraukėlėm ir korekcijom, ėmė didėti. Šis procesas tęsėsi iki pat maždaug 2012 metų pabaigos bei 2013 metų pradžios, kuomet buvo pasiektas pikas, na o po to tiek vokiečių, tiek prancūzų užsienio valiutų rezervai ėmė po truputį nuosekliai mažėti. Remiantis naujausiais turimais duomenimis, Vokietijos užsienio valiutų vertė siekia 154,885 mlrd. eurų, na o Prancūzijos - 130,35 mlrd. eurų.
Kalbant apie šalių turimus aukso rezervus, tai ir čia jų pokyčių dinamika irgi yra labai panaši. Vokietijos minimo vertingojo metalo rezervų kiekis visuomet nuo šio amžiaus pradžios buvo didesnis už atitinkamą Prancūzijos rodiklį. Abi šalys bent jau šiame amžiuje nėra aukso kaupimo šalininkės, bei palyginus su 2000 metais buvusiu kiekiu, jis abiems atvejais iki dabar buvo sumažintas. Šio amžiaus pradžioje Vokietija turėjo 3468.6 tonas aukso rezervų, na o dabar turi 3384.19 tonų, Prancūzijos atveju šis rodiklis sumažėjo nuo 3024.63 iki 2435.38 tonų.
Dar vienas svarbus rodiklis - tai paskolas privačiam sektoriui. Nuo 2000 metų šis rodiklis paaugo abejose minimose šalyse, tiesa, prancūzai buvo kur kas labiau linkę skolintis ir gyventi skolon, tad jų skolų rodiklio augimo dinamika buvo kur kas energingesnė ir spartesnė. Štai šio amžiaus pradžioje Vokietijos paskolų privačiam sektoriui vertė sudarė apie 2,13 trilijonų eurų, na o dabar ji siekia 2,567 trilijonus eurų, Prancūzijos atveju šis rodiklis pašoko nuo 920 mlrd. eurų iki net 2,058 trilijonų eurų, t.y. daugiau nei dvigubai.
Mokesčiai
Atėjo laikas pakalbėti ir apie mokesčius, kurie taikomi Vokietijoje ir Prancūzijoje, šiuo atveju nebus apžvelgtos įvairios išlygos ir lengvatos. Be jokios abejonės verslui bei tuo pačiu investuotojams bei spekuliuotojams svarbiausias yra pelno mokestis, kuris pirmojoje šalyje šiuo metu sudaro 29.6 procentus, na o antrojoje siekia 33.3 procentus. Abiem atvejais jis palyginus su šio amžiaus pradžioje buvusiu tarifu, buvo sumažintas. 2000 metais Vokietijoje jis sudarė net 51.6 procentus, na o Prancūzijoje siekė 37.8 procentus.
Dar vienas svarbus mokestis - tai pajamų mokestis. Pirmojoje iš minimų šalių nuo šio amžiaus pradžios jis sumažėjo nuo 53.8 iki 45 procentų, na o antrojoje - krito nuo 59 iki 45 procentų.
Tuo tarpu PVM arba pridėtinės vertės mokestis Vokietijoje šiuo metu sudaro 19 procentų, kai 2000 metais jis siekė šešiolika procentų. Prancūzijoje šis tarifas dabar sudaro dvidešimt procentų, kai šio amžiaus pradžioje siekė 19.6 procentus.
Na ir galiausiai socialinės apsaugos mokestis, kuris Vokietijoje siekia 39.46 procentus (darbdavys sumoka 19.28 procentus, darbuotojas - 20.18 procentų), na o Prancūzijoje sudaro 55.53 procentus (darbdavys sumoka 41.73 procentus, na o darbuotojas - 13.8 procentus). 2000 metais buvo atitinkamai 41 procentais (darbdavys mokėjo 20.5 procentus, darbuotojas - irgi 20.5 procentus) bei 54.21 procentas (darbdavys mokėjo 40.8 procentus, na o darbuotojas - 13.41 procentą).
Finansų rinkos
Na ir galiausiai šią analizę - apžvalgą užbaigsime tradiciškai, t.y. apžvelgdami padėtį finansų rinkose. Abejose šalyse yra ta pati valiuta euras. Tai viena iš pagrindinių pasaulio valiutų. Penktadienio prekybos uždarymo metu už vieną eurą rinkoje buvo mokama po 1.2836 dolerius. Nuo šių metų pradžios ši valiuta Amerikos valiutos atžvilgiu jau atpigo 6.7 procentais, na o per pastaruosius vienerius metus - 5.12 procentų. Euro pigimas neturėtų stebinti, nes tuo metu kai Amerikoje pinigų politika jau pradėta po truputį griežtinti, euro zonoje vaizdelis visiškai priešingas, t.y. ji čia pastaruoju metu buvo dar labiau sušvelninta.
Euras dolerio atžvilgiu per pastaruosius trejus metus atpigo 6.14 procentų, per pastaruosius penkis metus - 12.54 procentais, na o per dešimt metų pabrango 5.47 procentais.
Kalbant apie Vokietijos ir Prancūzijos valstybinių obligacijų pajamingumus, tai nuo šio amžiaus pradžios šių šalių dešimties metų trukmės valstybinių obligacijų pajamingumai iš esmės nuolat mažėjo, na o pastaruoju metu nusirito iki absoliučiai rekordinių žemumų. Tiesa, Prancūzijos minimos trukmės valstybinių obligacijų pajamingumas per minimą laikotarpį visuomet būdavo didesnis už analogiškų Vokietijos skolos vertybinių popierių.
Vokietijos akcijų rinkos pagrindinio indekso DAX vertė nuo šių metų pradžios paaugo 2.59 procentais, na o Prancūzijos pagrindinio akcijų rinkos indekso CAC40 vertė per tą patį laikotarpį pakilo kiek labiau, t.y. 3.85 procentais.
Per pastaruosius vienerius metus jų vertės paaugo atitinkamai 12.71 ir 6.07 procentais, per pastaruosius penkis metus - 72.87 ir 17.03 procentais, na o nuo šio amžiaus pradžios minimų indeksų vertės atitinkamai pašoko 1,41 kartą bei smuktelėjo ketvirtadaliu.
Vokietija ir Prancūzija - tai didžiaja dalimi įvairiomis prasmėmis labai skirtingos šalys. Kad ir pastarojo meto aktualijos, Vokietijos valdžios atstovai nuolat pasisako už itin griežtą fiskalinę politiką, t.y. taupymą ir gyvenimą pagal pajamas, tuo tarpu prancūzai šiuo klausimu tikrai nėra tokie kategoriški ir šiaip iš esmės yra kur kas labiau atsipūtę. Tad neverta stebėtis, kad Vokietijai kur kas greičiau sekasi stabilizuoti šalies biudžetą, be to, didžiaja dalimi, šios šalies makroekonominiai rodikliai yra geresni už kaimyninės Prancūzijos analogiškus rodiklius.
Taigi, pristatome jums atliktą dviejų minėtų šalių pagrindinių makroekonominių ir kitų rodiklių palyginamąją analizę, na o pasirinktas laikotarpis - tai nuo šio amžiaus pradžios iki dabar.
Bendrasis vidaus produktas
Vokietijos ekonomika arba bendrojo vidaus produkto vertė yra didesnė už kaimyninės Prancūzijos, t.y. pirmosios šalies ekonomika yra didžiausia euro zonoje, na o antrosios antra pagal dydį. Remiantis naujausiais turimais duomenimis, praėjusiais metais Vokietijos bendrojo vidaus produkto vertė sudarė 3,635 trilijonus dolerių ir tai tuo pačiu buvo absoliučiai didžiausia jo vertė per visą istoriją. Tuo tarpu Prancūzijos bendrojo vidaus produkto vertė sudarė 2,735 trilijonus dolerių.
2000 metais Vokietijos ekonomikos vertė siekė 2,131 trilijoną dolerių, na o Prancūzijos sudarė 1,456 trilijonus dolerių. Tad nuo šio amžiaus pradžios iki praėjusių metų pabaigos pirmosios šalies bendrojo vidaus produkto vertė paaugo 70,6 procentais, o Prancūzijos dar sparčiau, t.y. 87,8 procentais.
Žinoma, abiejų minimų šalių ekonomikas neigiamai paveikė 2008 metų ketvirtąjį ketvirtį kilusi pasaulinė finansų ir ekonomikos krizė, kuri per kitus metus dar labiau išplito bei pagilėjo. Tad neverta stebėtis, kad keletą metų iš eilės jų bendrųjų vidaus produktų vertės smuktelėjo, arba stagnavo.
Vokiečiai bent jau šiame etape yra turtinginesni už savo kaimynus iš Prancūzijos. Remiantis naujausiais duomenimis, bendrojo vidaus produkto dalis tenkanti vienam vokiečiui sudaro 38,292 tūkstančius dolerių, na o vienam gyventojui iš Prancūzijos tenka 34,141 tūkstantis dolerių. Abejose šalyse nuo šio amžiaus pradžios šis rodiklis iki pat krizės kilo. 2000 metais minėtas rodiklis Vokietijoje siekė 31,736 tūkstančius dolerių, na o Prancūzijoje - 31,457 tūkstančius dolerių, t.y. jie buvo faktiškai identiški.
Akivaizdu, kad per pastaruosius trylika metų bendrojo vidaus produkto dalis tenkanti vienam gyventojui Vokietijoje augo sparčiau nei Prancūzijoje, tiesa, šį rodiklį atitinkamai tiek vienu, tiek kitu atveju kiek paveikė prieš tai minėti populiacijų pokyčiai. Per krizę šis rodiklis be jokios abejonės susitraukė tiek vienoje, tiek kitoje šalyje, na o 2011, 2012 metais jis ir vėl ėmė kilti ir Vokietijoje, ir Prancūzijoje, tiesa, pastaruoju metu jis antrojoje šalyje ėmė mažėti, tuo tarpu bendrojo vidaus produkto dalis tenkanti vienam vokiečiui ir toliau po truputį per pastaruosius kelis metus didėja.
Kalbant apie abiejų minimų šalių metinį ekonomikų, kurios abiem atvejais yra brandžios ir išsivysčiusios, augimą, tai jis nuo šio amžiaus pradžios buvo panašus, žinoma, abi šalys neišvengė ir nuosmukių. Beje, nors per paskutinę pasaulinę krizę vienu metu Vokietijos ekonomika smuktelėjo labiau nei Prancūzijos, tačiau vėliau ji atsigavo sparčiau ir per pastaruosius kelis metus demonstruoja spartesni augimą, tuo tarpu antrosios šalies ekonomikos augimas iš ties pastaruoju metu yra gana lėtas ir labiau iš esmės simbolinis.
Viešoji skola ir biudžetas
Metas pažvelgti į Vokietijos ir Prancūzijos viešosios skolos ir biudžeto duomenis. Apie skolas ir biudžetus pastaruosius keletą metų yra nuolat intensyviai kalbama, ypač apie euro zonos šalių. Abiejų minimų šalių biudžetai šiame amžiuje buvo deficitiniai, t.y. daugiau buvo išleidžiama lėšų nei surenkama, tiesa, apie Vokietiją tai galima pasakyti tik sąlyginai, nes nuo 2000 metų buvo keli metai, kuomet šios šalies biudžetas iš esmės buvo subalansuotas arba netgi labai nežymiai perteklinis. Tuo tarpu prancūzai, kaip ir jau buvo minėta, tikrai nėra griežtos disciplinos šalininkai, nes jų biudžetas buvo nuolat deficitinis ir toks ir toliau išlieka.
Dar vienas svarbus faktas, Prancūzijos biudžeto deficitas lyginant su šalies metinio bendrojo vidaus produkto verte, procentine išraiška visuomet buvo didesnis už Vokietijos atitinkamą rodiklį. Per kilusią pasaulinę krizę kritus ekonominiam aktyvumui ir tuo pačiu sumažėjus pajamoms į šalių biudžetus, tuo pačiu išsipūtė ir abiejų minimų šalių biudžetų deficitai, tiesa, prancūzai ir vėl šiuo atveju pasirodė prasčiau nei vokiečiai, t.y. jų biudžeto deficitas lyginant su bendrojo vidaus produkto verte padidėjo kur kas labiau, be to, kur kas labiau disciplinuoti vokiečiai jau sugebėjo subalansuoti savo biudžetą, na o per artimiausius kelis metus planuojama, jog jis netgi turėtų būti perteklinis, tuo tarpu kalbant apie Prancūziją, padėtis pastebimai prastesnė, tačiau vis dėl to biudžeto deficitas ir ten yra nuosekliai mažinamas.
Kadangi abiejų didžiausių euro zonos ekonomikų savininkių biudžetai buvo iš esmės visuomet deficitiniai, tad akivaizdu, jog šioms šalims egzistavo poreikis skolintis. Tiek Prancūzijos, tiek Vokietijos viešųjų skolų, jas lyginant su metinių bendrųjų vidaus produktų vertėmis, rodikliai šiuo metu tikrai yra gana aukšti, žinoma, jie nėra kastarofiškai dideli, kaip pavyzdžiui liūdnai pagarsėjusios Graikijos atveju, tačiau tikrai ir čia yra gan daug erdvės gerinti padėtį.
Remiantis naujausiais duomenimis, Vokietijos viešoji skola šiuo metu sudaro 78.4 procentus šalies metinio bendrojo vidaus produkto vertės, na o kalbant apie prancūzus - šis rodiklis yra didesnis ir siekia 91.8 procentus, t.y. didžiausias šiame amžiuje, tuo tarpu Vokietijoje didžiausias minimas rodiklis buvo 2011 metais, kuomet jis sudarė 82.5 procentus. Palyginimui, 2000 metais šis rodiklis Vokietijoje sudarė 60.9 procentus, na o Prancūzijoje siekė 58.9 procentus, t.y. netgi buvo mažesnis nei vokiečių.
Bedarbystė
Pastaruoju metu bedarbystė euro zonoje buvo šoktelėjusi iki labai aukšto bei tuo pačiu rekordinio lygio. Nors šis rodiklis jau stabilizavosi ir netgi po truputį pradėjo mažėti, tačiau tai ir toliau išlieka opi problema. Gan keista, tačiau nuo šio amžiaus pradžios bedarbystės rodikliai Vokietijoje ir Prancūzijoje gan pastebimai skiriasi.
Šiuo metu remiantis naujausiais duomenimis bedarbystės lygis Vokietijoje siekia tik vos 4.9 procentus, na o Prancūzijoje jis yra kur kas aukštesnis, t.y. daugiau nei dvigubai ir siekia 10.2 procentus. Verta pažymėti, kad per 2008 metų pabaigoje prasidėjusią krizę bedarbystė Vokietijoje ūgtelėjo nuo 6,5 iki virš aštuonių procentų, tačiau iš esmės tik trumpam, na o po to ji pradėjo stabiliai mažėti. Tuo tarpu Prancūzijoje ji per minimą laikotarpį paaugo nuo maždaug 7,2 iki 9,5 procentų, tačiau skirtingai nei prieš tai minėtos šalies atveju, ji po to per kelis metus ir toliau augo bei pakilo net virš dešimties procentų.
Infliacija
Kaip jau buvo minėta, Vokietijos ir Prancūzijos ekonomikos yra išsivysčiusios bei subrendusios, tad šiuo atveju itin didelio kainų svyravimo tikrai negali būti ir jo nėra. Infliacijos rodiklis abejose šalyse žinoma nuo šio amžiaus pradžios svyravo, tačiau tas svyravimas, kaip buvo minėta, niekad nebuvo itin drastiškas.
Bet pastaruoju metu tiek visoje euro zonoje, tiek Vokietijoje ir Prancūzijoje yra itin jaučiama kainų mažėjimo tendencija, tad defliacijos grėsmė ir vėl atrodo esanti gana reali. Šios grėsmės realumą puikiai parodo Europos Centrinio banko per pastaruosius kelis mėnesius priimti sprendimai ir atlikti veiksmai. Bazinė palūkanų norma euro zonoje per paskutinį šio banko atstovų posėdį buvo dar labiau nurėžta ir siekia vos 0.05 procentus.
Remiantis naujausiais duomenimis, metinė infliacija Vokietijoje sudaro 0.8 procentus, na o Prancūzijoje ji yra per pus mažesnė.
Pramonės produkcija
Pramonės produkcija - tai dar vienas svarbus rodiklis atspindintis verslą ir jo gyvybingumą. Tuo pačiu tai dar vienas makroekonominis rodiklis, pagal kurį Prancūzija ir vėl nusileidžia savo kaimynei.
Tačiau ir vėl, po krizės Vokietijos pramonė atsigavo kur kas labiau ir sparčiau nei Prancūzijos. Na o pastaruoju metu antrosios šalies pramonės produkcija netgi ir vėl fiksuoja dažniau nuosmukį nei augimą. Žinoma, Vokietijos pramonės būklė šiuo metu taip pat nėra ideali, t.y. ji nors ir auga, tačiau tas augimas taip pat yra gan pastebimai svyruojantis ir tuo pačiu nėra aukštas.
Mažmeninė prekyba
Atėjo metas mažmeniniai prekybai. Tai rodiklis, kuris dalinai parodo šalies gyventojų lūkesčius ir vartojimą. O čia jau galima sakyti svarstyklės nulinksta į Prancūzijos pusę. Iš turimų duomenų akivaizdu, jog Prancūzijoje mažmeninė prekyba per minimą laikotarpį augo kažkiek sparčiau ir tuo pačiu dalinai mažiau svyravo.
Prancūzai yra linkę vartoti - išlaidauti kiek aktyviau ir labiau nei vokiečiai, ir vėl, tai neturėtų stebinti. Vokietijoje šis rodiklis kur kas labiau svyruoja, bei nevengia nusileisti į neigiamą zoną. Tiesa, svyravimo diapazonas, kaip ir dera šaliai su išsivysčiusia ekonomika, nėra itin platus.
Prekyba
Kalbant apie prekyba, be jokios abejonės žiūrime į užsienio prekybos grynąjį rezultatą, t.y. į šalies eksporto ir importo į šalį apimčių skirtumą. O čia, ponai ir ponios, dar vienas esminis rodiklis, pagal kurį Prancūzija nusileidžia Vokietijai.
Nuo pat šio amžiaus pradžios Vokietijos užsienio prekybos balansas visuomet buvo teigiamas, t.y. šalis visuomet daugiau eksportavo nei importavo, be to, kas svarbiausia, šis teigiamas balansas nuolat ir tendencingai didėja, o tai iš ties turėtų džiuginti vokiečius. Tuo pačiu šis rodiklis pastaruoju metu pakilo iki naujų absoliučiai rekordinių aukštumų.
Deja, to pačio negalima pasakyti apie prancūzus, kurie iš esmės per visą minimą laikotarpį daugiau importavo nei eksportavo. Tiesa, šio amžiaus pradžioje dar buvo atvejų, kai šios šalies užsienio prekybos balansas būdavo teigiamas, tačiau nuo maždaug 2004 metų padėtis ėmė blogėti, bei tuo pačiu neigiamas šios šalies užsienio prekybos balansas ėmė pūstis. Tiesa, pastaraisiais metais jis galima sakyti stabilizavosi.
Įvertinus prieš tai aptartą informaciją tikrai neverta stebėtis, jog kalbant apie einamosios sąskaitos ir bendrojo vidaus produkto santykį procentine išraiška, vienos šalies atveju šis rodiklis nuo pat 2000 metų iš esmės visuomet buvo teigiamas, ir tam tikru metu netgi pastebimai išsipūtė, na o kitos šalies atveju nors dar šio amžiaus pradžioje buvo teigiamas, tačiau vėliau padėtis ėmė tik blogėti. Vis dėl to jau kurį laiką šis Prancūzijos rodiklis toliau jau neprastėja.
Pinigai
Be jokios abejonės, kalbant apie ekonomiką verta pažvelgti ir į abiejų minimų šalių užsienio valiutų rezervus. Lyginant Vokietijos ir Prancūzijos atitinkamą rodiklį, tai akivaizdu, jog visą laiką per mūsų analizuojamą laikotarpį pirmosios šalies užsienio valiutų rezervai visuomet buvo didesni už antrosios.
Tiesa, verta atkreipti dėmesį į tą faktą, kad abiejų minimų šalių minimo rodiklio pokyčio dinamika yra labai panaši, arba galima netgi sakyti identiška. Nuo 2007 metų jų užsienio valiutų rezervai gan pastebimai, su tam tikrom pertraukėlėm ir korekcijom, ėmė didėti. Šis procesas tęsėsi iki pat maždaug 2012 metų pabaigos bei 2013 metų pradžios, kuomet buvo pasiektas pikas, na o po to tiek vokiečių, tiek prancūzų užsienio valiutų rezervai ėmė po truputį nuosekliai mažėti. Remiantis naujausiais turimais duomenimis, Vokietijos užsienio valiutų vertė siekia 154,885 mlrd. eurų, na o Prancūzijos - 130,35 mlrd. eurų.
Kalbant apie šalių turimus aukso rezervus, tai ir čia jų pokyčių dinamika irgi yra labai panaši. Vokietijos minimo vertingojo metalo rezervų kiekis visuomet nuo šio amžiaus pradžios buvo didesnis už atitinkamą Prancūzijos rodiklį. Abi šalys bent jau šiame amžiuje nėra aukso kaupimo šalininkės, bei palyginus su 2000 metais buvusiu kiekiu, jis abiems atvejais iki dabar buvo sumažintas. Šio amžiaus pradžioje Vokietija turėjo 3468.6 tonas aukso rezervų, na o dabar turi 3384.19 tonų, Prancūzijos atveju šis rodiklis sumažėjo nuo 3024.63 iki 2435.38 tonų.
Dar vienas svarbus rodiklis - tai paskolas privačiam sektoriui. Nuo 2000 metų šis rodiklis paaugo abejose minimose šalyse, tiesa, prancūzai buvo kur kas labiau linkę skolintis ir gyventi skolon, tad jų skolų rodiklio augimo dinamika buvo kur kas energingesnė ir spartesnė. Štai šio amžiaus pradžioje Vokietijos paskolų privačiam sektoriui vertė sudarė apie 2,13 trilijonų eurų, na o dabar ji siekia 2,567 trilijonus eurų, Prancūzijos atveju šis rodiklis pašoko nuo 920 mlrd. eurų iki net 2,058 trilijonų eurų, t.y. daugiau nei dvigubai.
Mokesčiai
Atėjo laikas pakalbėti ir apie mokesčius, kurie taikomi Vokietijoje ir Prancūzijoje, šiuo atveju nebus apžvelgtos įvairios išlygos ir lengvatos. Be jokios abejonės verslui bei tuo pačiu investuotojams bei spekuliuotojams svarbiausias yra pelno mokestis, kuris pirmojoje šalyje šiuo metu sudaro 29.6 procentus, na o antrojoje siekia 33.3 procentus. Abiem atvejais jis palyginus su šio amžiaus pradžioje buvusiu tarifu, buvo sumažintas. 2000 metais Vokietijoje jis sudarė net 51.6 procentus, na o Prancūzijoje siekė 37.8 procentus.
Dar vienas svarbus mokestis - tai pajamų mokestis. Pirmojoje iš minimų šalių nuo šio amžiaus pradžios jis sumažėjo nuo 53.8 iki 45 procentų, na o antrojoje - krito nuo 59 iki 45 procentų.
Tuo tarpu PVM arba pridėtinės vertės mokestis Vokietijoje šiuo metu sudaro 19 procentų, kai 2000 metais jis siekė šešiolika procentų. Prancūzijoje šis tarifas dabar sudaro dvidešimt procentų, kai šio amžiaus pradžioje siekė 19.6 procentus.
Na ir galiausiai socialinės apsaugos mokestis, kuris Vokietijoje siekia 39.46 procentus (darbdavys sumoka 19.28 procentus, darbuotojas - 20.18 procentų), na o Prancūzijoje sudaro 55.53 procentus (darbdavys sumoka 41.73 procentus, na o darbuotojas - 13.8 procentus). 2000 metais buvo atitinkamai 41 procentais (darbdavys mokėjo 20.5 procentus, darbuotojas - irgi 20.5 procentus) bei 54.21 procentas (darbdavys mokėjo 40.8 procentus, na o darbuotojas - 13.41 procentą).
Finansų rinkos
Na ir galiausiai šią analizę - apžvalgą užbaigsime tradiciškai, t.y. apžvelgdami padėtį finansų rinkose. Abejose šalyse yra ta pati valiuta euras. Tai viena iš pagrindinių pasaulio valiutų. Penktadienio prekybos uždarymo metu už vieną eurą rinkoje buvo mokama po 1.2836 dolerius. Nuo šių metų pradžios ši valiuta Amerikos valiutos atžvilgiu jau atpigo 6.7 procentais, na o per pastaruosius vienerius metus - 5.12 procentų. Euro pigimas neturėtų stebinti, nes tuo metu kai Amerikoje pinigų politika jau pradėta po truputį griežtinti, euro zonoje vaizdelis visiškai priešingas, t.y. ji čia pastaruoju metu buvo dar labiau sušvelninta.
Euras dolerio atžvilgiu per pastaruosius trejus metus atpigo 6.14 procentų, per pastaruosius penkis metus - 12.54 procentais, na o per dešimt metų pabrango 5.47 procentais.
Kalbant apie Vokietijos ir Prancūzijos valstybinių obligacijų pajamingumus, tai nuo šio amžiaus pradžios šių šalių dešimties metų trukmės valstybinių obligacijų pajamingumai iš esmės nuolat mažėjo, na o pastaruoju metu nusirito iki absoliučiai rekordinių žemumų. Tiesa, Prancūzijos minimos trukmės valstybinių obligacijų pajamingumas per minimą laikotarpį visuomet būdavo didesnis už analogiškų Vokietijos skolos vertybinių popierių.
Vokietijos akcijų rinkos pagrindinio indekso DAX vertė nuo šių metų pradžios paaugo 2.59 procentais, na o Prancūzijos pagrindinio akcijų rinkos indekso CAC40 vertė per tą patį laikotarpį pakilo kiek labiau, t.y. 3.85 procentais.
Per pastaruosius vienerius metus jų vertės paaugo atitinkamai 12.71 ir 6.07 procentais, per pastaruosius penkis metus - 72.87 ir 17.03 procentais, na o nuo šio amžiaus pradžios minimų indeksų vertės atitinkamai pašoko 1,41 kartą bei smuktelėjo ketvirtadaliu.