versija spausdinimui
(1)
Skandinavijos šalys turi savo stilių, na o šios šalies žmonės pasižymi savotišku mąstymu ir gyvenimo būdu. Skandinavijos šalys dažnai laikomos pavyzdžiu trims Baltijos šalims ir žinoma tuo pačiu ir Lietuvai. Tad šįkart jūsų dėmesiui dvi Skandinavijos šalys, t.y. Švedija ir Suomija ir jų pagrindiniai makroekonominiai rodikliai.
Bendrasis vidaus produktas
Kaip įprasta pradedame nuo bendrojo vidaus produkto. Švedijos ekonomika arba bendrasis vidaus produktas yra didesnis už kaimyninės Suomijos. Pagal ekonomikos dydį pasaulyje pirmoji valstybė šiuo metu yra dvidešimt antrojoje vietoje, na o šios šalies bendrojo vidaus produkto vertė siekia 557,94 mlrd. dolerių, tuo tarpu antroji Skandinavijos šalis, remiantis naujausiais duomenimis, pagal ekonomikos dydį šiuo metu pasaulyje užimą keturiasdešimt trečią vietą, t.y. metinio bendrojo vidaus produkto vertė sudaro 256,84 mlrd. dolerių. Akivaizdu, jog Suomijos metinio bendrojo vidaus produkto vertė yra daugiau nei du kartus mažesnė už Švedijos.
Šio amžiaus pradžioje Švedijos metinio bendrojo vidaus produkto vertė sudarė 258,8 mlrd. dolerių, na o Suomijos siekė 130,32 mlrd. dolerių. Taigi, nuo 2000 metų abiejų šalių ekonomikų vertės paaugo gana panašiai, t.y. atitinkamai 2,2 karto ir beveik du kartus.
Abiejų šalių bendrųjų vidaus produktų vertės po to, kai 2008 metų ketvirtąjį ketvirtį prasidėjo pasaulinė, be jokios abejonės kiek smuktelėjo, tiesa, Švedijos atveju šis nuosmukis užtruko tik vienerius metus, na o Suomijos atveju, kritimas tęsėsi du metus.
Praėjusiais metais Švedijoje gyveno 9,64 milijonai žmonių. Nuo šio amžiaus pradžios šioje šalyje žmonių skaičius nuosekliai auga. Palyginimui, 2000 metais šalyje gyveno 8,86 milijonai žmonių, t.y. jų skaičius ūgtelėjo 8,8 procento. Suomijoje gyvenančių žmonių skaičius yra mažesnis, t.y. remiantis naujausiais duomenimis, ten gyvena 5,47 milijonai žmonių. Nuo 2000 metų gyventojų skaičius šioje Skandinavijos šalyje paaugo 5,8 procento.
Pagal metinio bendrojo vidaus produkto dalį tenkančią vienam gyventojui švedai ir vėl lenkia savo kaimynus. Remiantis naujausiais duomenimis, vienam Švedijos gyventojui teko net 44,161 tūkstantis dolerių, kas sudaro 350 procentų šio rodiklio pasaulinio vidurkio. Tuo tarpu suomių atveju, šis rodiklis siekia 37,677 tūkstančius dolerių, t.y. beveik tris šimtai procentų pasaulinio vidurkio.
Švedijoje vienam gyventojui tenkanti metinio bendrojo vidaus produkto dalis nuo pat šio amžiaus pradžios, kai siekė 35,073 tūkstančius dolerių, iš esmės nuolat sistemingai augo, tiesa, per krizę, be jokios abejonės šis rodiklis kiek pasikoregavo, tačiau jau yra pakilęs virš prieš krizę buvusio lygio. Suomijos atveju padėtis kiek kitokia. Šio rodiklio vertė 2000 metais siekė 31,604 tūkstančius dolerių. Iki pat 2008 metų pabaigoje prasidėjusios krizės šis rodiklis sistemingai augo bei buvo pakilęs iki 40,713 tūkstančių dolerių, po to gan pastebimai pasikoregavo bei taip ir nesugebėjo pakilti virš prieš krizę buvusio lygio, na o per paskutinius du metus metinio bendrojo vidaus produkto dalis tenkanti vienam suomiui netgi ėmė mažėti.
Nuo šio amžiaus pradžios dviejų minimų Skandinavijos šalių ekonomikos augo gana panašiu tempu. Tiesa, krizės laikotarpiu Suomijos bendrasis vidaus produktas smuktelėjo kiek labiau, o po krizės sparčiau atsigavo šios šalies kaimynai. Po spartaus atsigavimo abiejų šalių bendrųjų vidaus produktų augimo tempai natūraliai kiek prislopo, na o pastaraisiais metais Švedijos ekonomika jau atsigavo ir fiksuoja nuoseklų augimą, tuo tarpu suomiai buksuoja, t.y. tiksliau sakant jų ekonomika po kritimo iš esmės šiuo metu stagnuoja.
Viešoji skola ir biudžetas
Dar viena svarbi sritis - tai skolos ir biudžetas. Švedijos biudžetas nuo šio amžiaus pradžios vienu metu buvo perteklinis, na o vienu metu deficitinis, tiesa, verta pabrėžti, kad perteklius, lyginant su šalies metinio bendrojo vidaus produkto verte, visuomet būdavo pastebimai didesnis už deficitą. Tačiau pastaruosius ketverius metus Švedijos biudžetas buvo deficitinis, be to, per minimą laikotarpį šalies biudžeto deficitas, lyginant jį su metine bendrojo vidaus produkto verte, procentine išraiška kryptingai didėja, o tai nėra geras ženklas.
Tuo tarpu Suomijoje nuo šio amžiaus pradžios iki pat krizės, biudžetas nuolat buvo perteklinis bei vienais metais šis perteklius lyginant su bendrojo vidau produkto verte būdavo didesnis, kitais metais mažesnis. Bet prasidėjus pasaulinei finansų ir tuo pačiu ekonomikos krizei, padėtis kardinaliai pasikeitė, t.y. biudžetas tapo deficitinis ir ši tendencija, kad daugiau išleidžiama nei surenkama, nepaisant to, jog pasaulinė krizė jau praeityje, ir toliau tęsiasi, be to, kaip iš prieš tai minėtos šalie atveju, deficitas lyginant su metinio bendrojo vidaus produkto verte, procentine išraiška didėja.
Nuo biudžeto, t.y. ar jis perteklinis, ar subalansuotas, ar deficitinis tiesiogiai priklauso ir skolų rodikliai. Kadangi pastaruosius kelis metus abiejų Skandinavijos šalių biudžetai yra deficitiniai, tad nenuostabu, jog ėmė augti ir jų skolų rodikliai, kurie prieš tai abiem atvejais nuosekliai mažėjo.
Švedijos viešosios skolos ir metinio bendrojo vidaus produkto santykinis rodiklis procentine išraiška nuo šio amžiaus iki pat 2011 metų iš esmės visą laiką, išskyrus krizinį laikotarpį, nuosekliai mažėjo, t.y. krito nuo 64,3 iki 36,2 procento, na o per paskutinius tris metus paaugo iki 43,9 procento.
Suomijos atveju, kaip minėta, iš esmės viskas vyko panašiai. 2000 metais šios šalies viešoji skola sudarė 45,7 procento metinio bendrojo vidaus produkto vertės, na o 2009 metais jau tik 33,9 procento. Nuo to laiko Suomijos minėtas rodiklis pradėjo gan sparčiai didėti ir remiantis naujausiais duomenimis jau yra pakilęs iki beveik šešiasdešimt procentų.
Bedarbystė
Bedarbystė dar vienas aktualus, ypač pastaruosius kelis metus, makroekonominis rodiklis. Iš esmės per visą laikotarpį nuo šio amžiaus pradžios Suomijoje bedarbystės rodiklis nuolat buvo didesnis nei kitoje Skandinavijos šalyje.
Nuo 2000 metų iki 2009 metų krizės bedarbystė Švedijoje svyravo tarp 5 ir 8 procentų. Prieš krizę šis rodiklis buvo sumažėjęs iki maždaug šešių procentų, o kriziniu laikotarpiu pakilo virš devynių procentų, tačiau po to jis iki šiol nebuvo sumažėjęs iki prieš krizę buvusio lygio ir svyruoja 7 - 9 procentų ribose.
Suomijoje per minimą laikotarpį bedarbystės rodiklis, ko gero dėl sezoniškumo, nuolat pastebimai svyruodavo. Prieš krizę šis rodiklis, kaip buvo minėta, svyravo, tačiau galima buvo įžvelgti bedarbystės mažėjimo tendenciją. Per krizę bedarbystė šalyje vėl paaugo ir nuo to laiko tas svyravimasis vyksta iš esmės stabiliai.
Remiantis naujausiais duomenimis, Švedijoje bedarbystė siekia 8,3 procento, o kaimyninėje Suomijoje sudaro 10,3 procento.
Infliacija
Abi šalys priklauso brandžių ekonomikų šalių klubui, tad tikėtis, jog tokio pobūdžio šalyse bus fiksuojama itin didelė infliacija, arba kainų pokytis, neverta. Abiejuose šalyse per mūsų nagrinėją laikotarpį kainos kito gana panašiai. Prieš krizę tiek Suomijoje, tiek Švedijoje metinė infliacija buvo pakilusi virš keturių procentų, na o krizės laikotarpiu staigiai kritus paklausai ir gyventojams ėmus taupyti ir mažiau išlaidauti, buvo netgi fiksuojama defliacija, tačiau šis laikotarpis truko gana neilgai.
Po to minimose Skandinavijos šalyse metinė infliacija ir vėl ūgtelėjo iki beveik keturių procentų lygio. Bet nuo to laiko ji ėmė mažėti. Švedijoje metinis kainų prieaugis prislopo sparčiau ir ten jau maždaug nuo 2013 metų nuolat yra fiksuojama arba labai nedidelė metinė infliacija, arba netgi defliacija.
Į Suomiją defliacinis reiškinys taip pat užsuko, tiesa, kaip minėta, kiek vėliau nei prieš tai minėtoje šalyje. Nuo šių metų pradžios šioje šalyje keturis mėnesius iš eilės fiksuojamas metinis kainų kritimas. Balandį Suomijoje, kaip ir Švedijoje, metinė defliacija siekė 0,2 procento. Kol kas defliacijos lygis nėra pavojingas, na o bendrą vartotojų kainų indekso kritimą be jokios abejonės iš esmės lėmė pigę energijos ištekliai.
Pramonės produkcija
Pramonės produkcija - tai dar vienas rodiklis, kuris tiek Švedijos, tiek Suomijos atveju kito panašiai. Prieš krizę buvo fiksuojamas didesnis ar mažesnis šio rodiklio augimas. Per krizę pramonės produkcija dėl kritusios paklausos gerokai susitraukė abiejuose minimose Skandinavijos šalyse. Po to sulaukėme pastebimo atšokimo.
Nuo 2012 metų Švedijoje iš esmės visuomet buvo fiksuojamas didesnis ar mažesnis pramonės produkcijos apimčių sumažėjimas ir tai yra neigiamas reiškinys. Suomijoje ši tendencija prasidėjo kiek anksčiau ir irgi faktiškai visą laiką fiksuojamas didesnis ar mažesnis minimo rodiklio kritimas.
Mažmeninė prekyba
Per šį laikotarpį nuo maždaug šio amžiaus pradžios Švedijoje mažmeninės prekybos prieaugis iš esmės faktiškai visuomet buvo didesnis nei kitoje Skandinavijos šalyje. Tiesa, Švedijoje po krizės mažmeninės prekybos augimo tempai, palyginus su buvusiais prieš krizę, sulėtėjo maždaug per pus.
Suomijos atveju prieš krizę mažmeninės prekybos apimtys augo dažniausiai maždaug per pus lėčiau nei Švedijoje, per krizę buvo fiksuojamas šio rodiklio kritimas, vėliau staigus atšokimas, po kurio prasidėjo kryptingas mažmeninės prekybos prieaugio mažėjimas. Pastaruoju metu Suomijoje fiksuojamas mažmeninės prekybos metinis kritimas.
Prekyba
Užsienio prekyba - tai dar vienas svarbus makroekonominis rodiklis, kuris parodo, ar šalis daugiau eksportuoja, ar daugiau importuoja. Žinoma, geriausia yra kai eksportas viršija importo apimtis, t.y. fiksuojamas užsienio prekybos perteklius. Nuo šio amžiaus pradžios abi šalys fiksuodavo teigiamą užsienio prekybos balansą, na o krizės laikotarpiu ir po jos padėtis pakito.
Švedijos atveju per krizę teigiamas užsienio prekybos rezultatas sumažėjo ir netgi galima teigti, jog maždaug per pus, be to, po to laikas nuo laiko importo apimtys jau pradėjo viršyti eksporto apimtis, t.y. fiksuojamas užsienio prekybos deficitas. Suomijos atveju padėtis iš esmės pasikeitė dar kardinaliau, t.y. pastaraisiais metais vis dažniau fiksuojamas neigiamas šios šalies užsienio prekybos rezultatas. Abiem atvejais vyraujančios tendencijos turėtų kelti nerimą, tiesa, Suomijos atveju padėtis rimtesnė.
Panašiai yra ir kalbat apie einamosios sąskaitos ir bendrojo vidaus produkto santykį procentine išraiška. Nuo 2000 iki pat krizės Švedijos minimas rodiklis buvo teigiamas ir nuolat augo bei prieš krizę buvo pakilęs itin solidžiai. Žinoma, kilusi krizė lėmė, jog jis pasikoregavo per 2009 metus ir ties maždaug šešiais procentais stabilizavosi bei ties tokiu lygiu išliko iki šiol.
Tuo tarpu pas kitą aptariamą Skandinavijos šalį teigiamas einamosios sąskaitos ir bendrojo vidaus produkto santykinis rodiklis procentine išraiška nuo šio amžiaus pradžios galima sakyti, jog iš esmės visą laiką mažėjo. Per krizę šis reiškinys dar labiau paspartėjo, na o po krizės padėtis nepasitaisė, t.y. pastaruosius kelis metus šis rodiklis netgi yra atsidūręs neigiamoje teritorijoje.
Pinigai
Atėjo metas apžvelgti abiejų Skandinavijos šalių užsienio valiutų rezervus. Pas švedus nuo šio amžiaus pradžios jie nuolat didėjo, tiesa, prieš krizę šis prieaugis buvo nuosaikesnis, na o po krizės šis procesas paspartėjo, o kartkartėmis buvo fiksuojamas itin spartus užsienio valiutų rezervų prieaugis. Per minimą laikotarpį Švedijos turimų užsienio valiutų rezervų vertė pašoko net 3,4 kartus iki 513,531 mlrd. Švedijos kronų arba iki 55,6 mlrd. eurų.
Pas suomius nuo šio amžiaus pradžios užsienio valiutų rezervai buvo visą laiką mažesni už minėtos kaimyninės šalies. Nuo 2000 iki 2006 metų jie svyravo maždaug 9 - 10 mlrd. eurų ribose, na o po to staigiai sumažėjo iki mažiau nei šešių milijardų eurų. Krizės laikotarpiu jie išliko panašiame lygyje, o po krizės ėmė nuosekliai didėti. Šiuo metu jų vertė sudaro 9,627 mlrd. eurų, t.y. sugrįžo į 2000 - 2006 metų laikotarpį buvusį lygį.
Tiek švedai, tiek suomiai nėra dideli aukso gerbėjai. Per nagrinėjamą laikotarpį, t.y. nuo 2000 metų iki dabar, pirmosios šalies turimi minėto vertingojo metalo rezervai visuomet buvo didesni už antrosios. Remiantis naujausiais duomenimis, Švedija šiuo metu turi sukaupusi 125,72 tonas aukso. Šio amžiaus pradžioje ji turėjo daugiau aukso, t.y. 185,42 tonas. Šios šalies aukso rezervai buvo sumažinti laikotarpyje maždaug nuo 2005 iki 2010 metų, na o po to jie išliko nepakitę. Pas suomius aukso rezervai nuo šio amžiaus pradžios labai nežymiai padidėjo ir remiantis naujausiais duomenimis siekia 49,14 tonų.
Iki krizės Švedijoje išduotų paskolų vertė privačiam sektoriui nuolat augo, ypač sparčiai ji padidėjo per 2004 - 2009 metų laikotarpį, t.y. šoktelėjo dvigubai. Kriziniu laikotarpiu jų vertė kiek sumažėjo, po to šis rodiklis ir vėl ėmė nuosekliai augti. Remiantis naujausiais duomenimis Švedijoje privačiam sektoriui iš viso yra išduotos 1,237 trilijonų Švedijos kronų arba 133,8 mlrd. eurų vertės paskolos. Jų vertė per minimą laikotarpį pašoko 2,4 kartus. Suomijoje paskolų išduotų privačiam sektoriui portfelio vertė nuo pat šio amžiaus pradžios nuosekliai auga bei pašoko sparčiau nei prieš tai minėtos šalies atveju, t.y. 3,5 kartus iki 69,683 mlrd. eurų.
Kalbant apie bazinę palūkanų normą, tai ji abiejuose šalyse kito gana sinchroniškai. Šiuo metu Švedijoje bazinė palūkanų norma yra neigiama ir siekia 0,25 procento, na o Suomijoje, kuri yra euro zonos šalis, ji sudaro 0,05 procento. Tiek vienoje, tiek kitoje Skandinavijos šalyje per pastaruosius kelis metus monetarinė arba pinigų politika buvo švelninama, be to, abiems atvejais bazinės palūkanų normos yra rekordinėse žemumose.
Tarpbankinė palūkanų norma tiek Švedijoje, tiek Suomijoje irgi yra rekordinėse žemumose ir per pastaruosius kelis metus nuosekliai mažėjo. Pirmojoje šalyje tarpbankinė trijų mėnesių trukmės palūkanų norma jau netgi yra neigiama ir siekia 0,21 procento, o Suomijoje ji irgi neigiama ir sudaro 0,01 procento.
Mokesčiai
Mokesčiai dar viena svarbi sritis pagal kurią palyginsime abi šalis. Šiuo atveju nebus apžvelgtos įvairios išlygos ir lengvatos. Pradedam nuo pelno mokesčio, kuris šiuo metu Švedijoje siekia 22 procentus, na o Suomijoje sudaro 20 procentų. Nuo 2000 metų abiejuose šalyse šis mokestis kelis kartus buvo mažinamas, t.y. amžiaus pradžioje jis pas švedus siekė 28 procentus, o pas suomius - 29 procentus.
Pajamų mokestis Suomijoje dabar sudaro 51,5 procento, o kaimyninėje šalyse siekia 56,9 procento. Abiejuose minimose šalyse yra taikoma progresinė pajamų mokesčio sistema, t.y. mokesčio tarifas nustatomas pagal gaunamą pajamų dydį, na o šiuo atveju pateikiamas didžiausias galimas pajamų mokestis. 2000 metais šis maksimalus mokestis Švedijoje siekė 51,5 procento, o Suomijoje - 54 procentus.
Pardavimo arba pridėtinės vertės mokestis pas švedus siekia 25 procentus, o pas šios šalies kaimynus sudaro 24 procentus. Švedijoje šis mokestis per visą mūsų nagrinėjamą laikotarpį nepakito, o Suomijoje 2000 metais jis siekė 22 procentus.
Na ir galiausiai socialinės apsaugos mokestis, kuris Švedijoje siekia 38.42 procento (darbdavys sumoka 31.42 procento, darbuotojas - 7 procentus), na o Suomijoje sudaro 30.49 procento (darbdavys sumoka 23.6 procento, na o darbuotojas - 6.89 procento). 2000 metais buvo atitinkamai 39.9 procento (darbdavys mokėjo 32.9 procento, darbuotojas - 7 procentus) bei 31.7 procento (darbdavys mokėjo 26 procentus, na o darbuotojas - 5.7 procento).
Finansų rinkos
Šią analizę - apžvalgą užbaigsime tradiciškai, t.y. apžvelgdami padėtį finansų rinkose. Kaip mes visi puikiai žinome, suomiai nusprendė įsivesti eurą, tuo tarpu švedai nusprendė pasilikti savo valiutą kroną. Nuo šio amžiaus pradžios šios valiutų poros svyravimo diapazonas nebuvo itin didelis, t.y. 8,07 - 11,78 Švedijos kronos už vieną eurą. Nuo šių metų pradžios euras Švedijos valiutos atžvilgiu atpigo 2.13 procento, o per pastaruosius vienerus metus pabrango apie tris procentus.
Euras kronos atžvilgiu per paskutinius trejus metus pabrango apie du procentus, per penkerius metus atpigo penkiais procentais, na o per pastarųjų dešimties metų laikotarpį jo vertė paaugo apie vieną procentą.
Kalbant apie Švedijos ir Suomijos valstybinių obligacijų pajamingą, tai nuo 2000 metų tiek vienos, tiek kitos šalies dešimties metų trukmės valstybinių obligacijų pajamingumai iš esmės visą laiką mažėjo, tiesa, antrosios šalies obligacijų pajamingumas beveik visada būdavo didesnis už pirmosios šalies. Šiais metais šių šalių obligacijų pajamingumai, dėl Švedijos Centrinio banko ir Europos Centrinio banko vykdomos obligacijų supirkimo programos, buvo nusmukę iki absoliučiai rekordinių žemumų, tiesa, per pastarąjį vieno mėnesio laikotarpį jie padidėjo.
Švedijos akcijų rinkos pagrindinio indekso OMX Stockholm 30 vertė šiais metais jau spėjo pakilti iki rekordinio 1720.02 punktų lygio. Tiesa, šiuo metu šis indeksas yra kiek pasikoregavęs, tačiau nuo metų pradžios jo vertė jau pasistiebė 12.56 procento, o per pastaruosius vienerius metus pakilo apie devyniolika procentų.
Tuo tarpu Suomijos akcijų rinkos pagrindinio indekso OMX Helsinki 25 vertė šiais metais paaugo beveik keturiolika procentų, o per pastaruosius vienerius metus pasistiebė virš šešiolikos procentų.
Per pastaruosius penkerius metus OMX Stockholm 30 indeksas paaugo 72.88 procento, o OMX Helsinki 25 - 40.23 procento. Nuo šio amžiaus pradžios minimų indeksų vertės atitinkamai pašoko 1,4 kartus bei sumažėjo apie keturiasdešimt procentų.
Bendrasis vidaus produktas
Kaip įprasta pradedame nuo bendrojo vidaus produkto. Švedijos ekonomika arba bendrasis vidaus produktas yra didesnis už kaimyninės Suomijos. Pagal ekonomikos dydį pasaulyje pirmoji valstybė šiuo metu yra dvidešimt antrojoje vietoje, na o šios šalies bendrojo vidaus produkto vertė siekia 557,94 mlrd. dolerių, tuo tarpu antroji Skandinavijos šalis, remiantis naujausiais duomenimis, pagal ekonomikos dydį šiuo metu pasaulyje užimą keturiasdešimt trečią vietą, t.y. metinio bendrojo vidaus produkto vertė sudaro 256,84 mlrd. dolerių. Akivaizdu, jog Suomijos metinio bendrojo vidaus produkto vertė yra daugiau nei du kartus mažesnė už Švedijos.
Šio amžiaus pradžioje Švedijos metinio bendrojo vidaus produkto vertė sudarė 258,8 mlrd. dolerių, na o Suomijos siekė 130,32 mlrd. dolerių. Taigi, nuo 2000 metų abiejų šalių ekonomikų vertės paaugo gana panašiai, t.y. atitinkamai 2,2 karto ir beveik du kartus.
Abiejų šalių bendrųjų vidaus produktų vertės po to, kai 2008 metų ketvirtąjį ketvirtį prasidėjo pasaulinė, be jokios abejonės kiek smuktelėjo, tiesa, Švedijos atveju šis nuosmukis užtruko tik vienerius metus, na o Suomijos atveju, kritimas tęsėsi du metus.
Pagal metinio bendrojo vidaus produkto dalį tenkančią vienam gyventojui švedai ir vėl lenkia savo kaimynus. Remiantis naujausiais duomenimis, vienam Švedijos gyventojui teko net 44,161 tūkstantis dolerių, kas sudaro 350 procentų šio rodiklio pasaulinio vidurkio. Tuo tarpu suomių atveju, šis rodiklis siekia 37,677 tūkstančius dolerių, t.y. beveik tris šimtai procentų pasaulinio vidurkio.
Švedijoje vienam gyventojui tenkanti metinio bendrojo vidaus produkto dalis nuo pat šio amžiaus pradžios, kai siekė 35,073 tūkstančius dolerių, iš esmės nuolat sistemingai augo, tiesa, per krizę, be jokios abejonės šis rodiklis kiek pasikoregavo, tačiau jau yra pakilęs virš prieš krizę buvusio lygio. Suomijos atveju padėtis kiek kitokia. Šio rodiklio vertė 2000 metais siekė 31,604 tūkstančius dolerių. Iki pat 2008 metų pabaigoje prasidėjusios krizės šis rodiklis sistemingai augo bei buvo pakilęs iki 40,713 tūkstančių dolerių, po to gan pastebimai pasikoregavo bei taip ir nesugebėjo pakilti virš prieš krizę buvusio lygio, na o per paskutinius du metus metinio bendrojo vidaus produkto dalis tenkanti vienam suomiui netgi ėmė mažėti.
Nuo šio amžiaus pradžios dviejų minimų Skandinavijos šalių ekonomikos augo gana panašiu tempu. Tiesa, krizės laikotarpiu Suomijos bendrasis vidaus produktas smuktelėjo kiek labiau, o po krizės sparčiau atsigavo šios šalies kaimynai. Po spartaus atsigavimo abiejų šalių bendrųjų vidaus produktų augimo tempai natūraliai kiek prislopo, na o pastaraisiais metais Švedijos ekonomika jau atsigavo ir fiksuoja nuoseklų augimą, tuo tarpu suomiai buksuoja, t.y. tiksliau sakant jų ekonomika po kritimo iš esmės šiuo metu stagnuoja.
Viešoji skola ir biudžetas
Dar viena svarbi sritis - tai skolos ir biudžetas. Švedijos biudžetas nuo šio amžiaus pradžios vienu metu buvo perteklinis, na o vienu metu deficitinis, tiesa, verta pabrėžti, kad perteklius, lyginant su šalies metinio bendrojo vidaus produkto verte, visuomet būdavo pastebimai didesnis už deficitą. Tačiau pastaruosius ketverius metus Švedijos biudžetas buvo deficitinis, be to, per minimą laikotarpį šalies biudžeto deficitas, lyginant jį su metine bendrojo vidaus produkto verte, procentine išraiška kryptingai didėja, o tai nėra geras ženklas.
Tuo tarpu Suomijoje nuo šio amžiaus pradžios iki pat krizės, biudžetas nuolat buvo perteklinis bei vienais metais šis perteklius lyginant su bendrojo vidau produkto verte būdavo didesnis, kitais metais mažesnis. Bet prasidėjus pasaulinei finansų ir tuo pačiu ekonomikos krizei, padėtis kardinaliai pasikeitė, t.y. biudžetas tapo deficitinis ir ši tendencija, kad daugiau išleidžiama nei surenkama, nepaisant to, jog pasaulinė krizė jau praeityje, ir toliau tęsiasi, be to, kaip iš prieš tai minėtos šalie atveju, deficitas lyginant su metinio bendrojo vidaus produkto verte, procentine išraiška didėja.
Nuo biudžeto, t.y. ar jis perteklinis, ar subalansuotas, ar deficitinis tiesiogiai priklauso ir skolų rodikliai. Kadangi pastaruosius kelis metus abiejų Skandinavijos šalių biudžetai yra deficitiniai, tad nenuostabu, jog ėmė augti ir jų skolų rodikliai, kurie prieš tai abiem atvejais nuosekliai mažėjo.
Švedijos viešosios skolos ir metinio bendrojo vidaus produkto santykinis rodiklis procentine išraiška nuo šio amžiaus iki pat 2011 metų iš esmės visą laiką, išskyrus krizinį laikotarpį, nuosekliai mažėjo, t.y. krito nuo 64,3 iki 36,2 procento, na o per paskutinius tris metus paaugo iki 43,9 procento.
Suomijos atveju, kaip minėta, iš esmės viskas vyko panašiai. 2000 metais šios šalies viešoji skola sudarė 45,7 procento metinio bendrojo vidaus produkto vertės, na o 2009 metais jau tik 33,9 procento. Nuo to laiko Suomijos minėtas rodiklis pradėjo gan sparčiai didėti ir remiantis naujausiais duomenimis jau yra pakilęs iki beveik šešiasdešimt procentų.
Bedarbystė
Bedarbystė dar vienas aktualus, ypač pastaruosius kelis metus, makroekonominis rodiklis. Iš esmės per visą laikotarpį nuo šio amžiaus pradžios Suomijoje bedarbystės rodiklis nuolat buvo didesnis nei kitoje Skandinavijos šalyje.
Suomijoje per minimą laikotarpį bedarbystės rodiklis, ko gero dėl sezoniškumo, nuolat pastebimai svyruodavo. Prieš krizę šis rodiklis, kaip buvo minėta, svyravo, tačiau galima buvo įžvelgti bedarbystės mažėjimo tendenciją. Per krizę bedarbystė šalyje vėl paaugo ir nuo to laiko tas svyravimasis vyksta iš esmės stabiliai.
Remiantis naujausiais duomenimis, Švedijoje bedarbystė siekia 8,3 procento, o kaimyninėje Suomijoje sudaro 10,3 procento.
Infliacija
Abi šalys priklauso brandžių ekonomikų šalių klubui, tad tikėtis, jog tokio pobūdžio šalyse bus fiksuojama itin didelė infliacija, arba kainų pokytis, neverta. Abiejuose šalyse per mūsų nagrinėją laikotarpį kainos kito gana panašiai. Prieš krizę tiek Suomijoje, tiek Švedijoje metinė infliacija buvo pakilusi virš keturių procentų, na o krizės laikotarpiu staigiai kritus paklausai ir gyventojams ėmus taupyti ir mažiau išlaidauti, buvo netgi fiksuojama defliacija, tačiau šis laikotarpis truko gana neilgai.
Į Suomiją defliacinis reiškinys taip pat užsuko, tiesa, kaip minėta, kiek vėliau nei prieš tai minėtoje šalyje. Nuo šių metų pradžios šioje šalyje keturis mėnesius iš eilės fiksuojamas metinis kainų kritimas. Balandį Suomijoje, kaip ir Švedijoje, metinė defliacija siekė 0,2 procento. Kol kas defliacijos lygis nėra pavojingas, na o bendrą vartotojų kainų indekso kritimą be jokios abejonės iš esmės lėmė pigę energijos ištekliai.
Pramonės produkcija
Pramonės produkcija - tai dar vienas rodiklis, kuris tiek Švedijos, tiek Suomijos atveju kito panašiai. Prieš krizę buvo fiksuojamas didesnis ar mažesnis šio rodiklio augimas. Per krizę pramonės produkcija dėl kritusios paklausos gerokai susitraukė abiejuose minimose Skandinavijos šalyse. Po to sulaukėme pastebimo atšokimo.
Nuo 2012 metų Švedijoje iš esmės visuomet buvo fiksuojamas didesnis ar mažesnis pramonės produkcijos apimčių sumažėjimas ir tai yra neigiamas reiškinys. Suomijoje ši tendencija prasidėjo kiek anksčiau ir irgi faktiškai visą laiką fiksuojamas didesnis ar mažesnis minimo rodiklio kritimas.
Mažmeninė prekyba
Per šį laikotarpį nuo maždaug šio amžiaus pradžios Švedijoje mažmeninės prekybos prieaugis iš esmės faktiškai visuomet buvo didesnis nei kitoje Skandinavijos šalyje. Tiesa, Švedijoje po krizės mažmeninės prekybos augimo tempai, palyginus su buvusiais prieš krizę, sulėtėjo maždaug per pus.
Suomijos atveju prieš krizę mažmeninės prekybos apimtys augo dažniausiai maždaug per pus lėčiau nei Švedijoje, per krizę buvo fiksuojamas šio rodiklio kritimas, vėliau staigus atšokimas, po kurio prasidėjo kryptingas mažmeninės prekybos prieaugio mažėjimas. Pastaruoju metu Suomijoje fiksuojamas mažmeninės prekybos metinis kritimas.
Prekyba
Užsienio prekyba - tai dar vienas svarbus makroekonominis rodiklis, kuris parodo, ar šalis daugiau eksportuoja, ar daugiau importuoja. Žinoma, geriausia yra kai eksportas viršija importo apimtis, t.y. fiksuojamas užsienio prekybos perteklius. Nuo šio amžiaus pradžios abi šalys fiksuodavo teigiamą užsienio prekybos balansą, na o krizės laikotarpiu ir po jos padėtis pakito.
Švedijos atveju per krizę teigiamas užsienio prekybos rezultatas sumažėjo ir netgi galima teigti, jog maždaug per pus, be to, po to laikas nuo laiko importo apimtys jau pradėjo viršyti eksporto apimtis, t.y. fiksuojamas užsienio prekybos deficitas. Suomijos atveju padėtis iš esmės pasikeitė dar kardinaliau, t.y. pastaraisiais metais vis dažniau fiksuojamas neigiamas šios šalies užsienio prekybos rezultatas. Abiem atvejais vyraujančios tendencijos turėtų kelti nerimą, tiesa, Suomijos atveju padėtis rimtesnė.
Panašiai yra ir kalbat apie einamosios sąskaitos ir bendrojo vidaus produkto santykį procentine išraiška. Nuo 2000 iki pat krizės Švedijos minimas rodiklis buvo teigiamas ir nuolat augo bei prieš krizę buvo pakilęs itin solidžiai. Žinoma, kilusi krizė lėmė, jog jis pasikoregavo per 2009 metus ir ties maždaug šešiais procentais stabilizavosi bei ties tokiu lygiu išliko iki šiol.
Tuo tarpu pas kitą aptariamą Skandinavijos šalį teigiamas einamosios sąskaitos ir bendrojo vidaus produkto santykinis rodiklis procentine išraiška nuo šio amžiaus pradžios galima sakyti, jog iš esmės visą laiką mažėjo. Per krizę šis reiškinys dar labiau paspartėjo, na o po krizės padėtis nepasitaisė, t.y. pastaruosius kelis metus šis rodiklis netgi yra atsidūręs neigiamoje teritorijoje.
Pinigai
Atėjo metas apžvelgti abiejų Skandinavijos šalių užsienio valiutų rezervus. Pas švedus nuo šio amžiaus pradžios jie nuolat didėjo, tiesa, prieš krizę šis prieaugis buvo nuosaikesnis, na o po krizės šis procesas paspartėjo, o kartkartėmis buvo fiksuojamas itin spartus užsienio valiutų rezervų prieaugis. Per minimą laikotarpį Švedijos turimų užsienio valiutų rezervų vertė pašoko net 3,4 kartus iki 513,531 mlrd. Švedijos kronų arba iki 55,6 mlrd. eurų.
Pas suomius nuo šio amžiaus pradžios užsienio valiutų rezervai buvo visą laiką mažesni už minėtos kaimyninės šalies. Nuo 2000 iki 2006 metų jie svyravo maždaug 9 - 10 mlrd. eurų ribose, na o po to staigiai sumažėjo iki mažiau nei šešių milijardų eurų. Krizės laikotarpiu jie išliko panašiame lygyje, o po krizės ėmė nuosekliai didėti. Šiuo metu jų vertė sudaro 9,627 mlrd. eurų, t.y. sugrįžo į 2000 - 2006 metų laikotarpį buvusį lygį.
Tiek švedai, tiek suomiai nėra dideli aukso gerbėjai. Per nagrinėjamą laikotarpį, t.y. nuo 2000 metų iki dabar, pirmosios šalies turimi minėto vertingojo metalo rezervai visuomet buvo didesni už antrosios. Remiantis naujausiais duomenimis, Švedija šiuo metu turi sukaupusi 125,72 tonas aukso. Šio amžiaus pradžioje ji turėjo daugiau aukso, t.y. 185,42 tonas. Šios šalies aukso rezervai buvo sumažinti laikotarpyje maždaug nuo 2005 iki 2010 metų, na o po to jie išliko nepakitę. Pas suomius aukso rezervai nuo šio amžiaus pradžios labai nežymiai padidėjo ir remiantis naujausiais duomenimis siekia 49,14 tonų.
Iki krizės Švedijoje išduotų paskolų vertė privačiam sektoriui nuolat augo, ypač sparčiai ji padidėjo per 2004 - 2009 metų laikotarpį, t.y. šoktelėjo dvigubai. Kriziniu laikotarpiu jų vertė kiek sumažėjo, po to šis rodiklis ir vėl ėmė nuosekliai augti. Remiantis naujausiais duomenimis Švedijoje privačiam sektoriui iš viso yra išduotos 1,237 trilijonų Švedijos kronų arba 133,8 mlrd. eurų vertės paskolos. Jų vertė per minimą laikotarpį pašoko 2,4 kartus. Suomijoje paskolų išduotų privačiam sektoriui portfelio vertė nuo pat šio amžiaus pradžios nuosekliai auga bei pašoko sparčiau nei prieš tai minėtos šalies atveju, t.y. 3,5 kartus iki 69,683 mlrd. eurų.
Kalbant apie bazinę palūkanų normą, tai ji abiejuose šalyse kito gana sinchroniškai. Šiuo metu Švedijoje bazinė palūkanų norma yra neigiama ir siekia 0,25 procento, na o Suomijoje, kuri yra euro zonos šalis, ji sudaro 0,05 procento. Tiek vienoje, tiek kitoje Skandinavijos šalyje per pastaruosius kelis metus monetarinė arba pinigų politika buvo švelninama, be to, abiems atvejais bazinės palūkanų normos yra rekordinėse žemumose.
Tarpbankinė palūkanų norma tiek Švedijoje, tiek Suomijoje irgi yra rekordinėse žemumose ir per pastaruosius kelis metus nuosekliai mažėjo. Pirmojoje šalyje tarpbankinė trijų mėnesių trukmės palūkanų norma jau netgi yra neigiama ir siekia 0,21 procento, o Suomijoje ji irgi neigiama ir sudaro 0,01 procento.
Mokesčiai
Mokesčiai dar viena svarbi sritis pagal kurią palyginsime abi šalis. Šiuo atveju nebus apžvelgtos įvairios išlygos ir lengvatos. Pradedam nuo pelno mokesčio, kuris šiuo metu Švedijoje siekia 22 procentus, na o Suomijoje sudaro 20 procentų. Nuo 2000 metų abiejuose šalyse šis mokestis kelis kartus buvo mažinamas, t.y. amžiaus pradžioje jis pas švedus siekė 28 procentus, o pas suomius - 29 procentus.
Pajamų mokestis Suomijoje dabar sudaro 51,5 procento, o kaimyninėje šalyse siekia 56,9 procento. Abiejuose minimose šalyse yra taikoma progresinė pajamų mokesčio sistema, t.y. mokesčio tarifas nustatomas pagal gaunamą pajamų dydį, na o šiuo atveju pateikiamas didžiausias galimas pajamų mokestis. 2000 metais šis maksimalus mokestis Švedijoje siekė 51,5 procento, o Suomijoje - 54 procentus.
Pardavimo arba pridėtinės vertės mokestis pas švedus siekia 25 procentus, o pas šios šalies kaimynus sudaro 24 procentus. Švedijoje šis mokestis per visą mūsų nagrinėjamą laikotarpį nepakito, o Suomijoje 2000 metais jis siekė 22 procentus.
Na ir galiausiai socialinės apsaugos mokestis, kuris Švedijoje siekia 38.42 procento (darbdavys sumoka 31.42 procento, darbuotojas - 7 procentus), na o Suomijoje sudaro 30.49 procento (darbdavys sumoka 23.6 procento, na o darbuotojas - 6.89 procento). 2000 metais buvo atitinkamai 39.9 procento (darbdavys mokėjo 32.9 procento, darbuotojas - 7 procentus) bei 31.7 procento (darbdavys mokėjo 26 procentus, na o darbuotojas - 5.7 procento).
Finansų rinkos
Šią analizę - apžvalgą užbaigsime tradiciškai, t.y. apžvelgdami padėtį finansų rinkose. Kaip mes visi puikiai žinome, suomiai nusprendė įsivesti eurą, tuo tarpu švedai nusprendė pasilikti savo valiutą kroną. Nuo šio amžiaus pradžios šios valiutų poros svyravimo diapazonas nebuvo itin didelis, t.y. 8,07 - 11,78 Švedijos kronos už vieną eurą. Nuo šių metų pradžios euras Švedijos valiutos atžvilgiu atpigo 2.13 procento, o per pastaruosius vienerus metus pabrango apie tris procentus.
Euras kronos atžvilgiu per paskutinius trejus metus pabrango apie du procentus, per penkerius metus atpigo penkiais procentais, na o per pastarųjų dešimties metų laikotarpį jo vertė paaugo apie vieną procentą.
Kalbant apie Švedijos ir Suomijos valstybinių obligacijų pajamingą, tai nuo 2000 metų tiek vienos, tiek kitos šalies dešimties metų trukmės valstybinių obligacijų pajamingumai iš esmės visą laiką mažėjo, tiesa, antrosios šalies obligacijų pajamingumas beveik visada būdavo didesnis už pirmosios šalies. Šiais metais šių šalių obligacijų pajamingumai, dėl Švedijos Centrinio banko ir Europos Centrinio banko vykdomos obligacijų supirkimo programos, buvo nusmukę iki absoliučiai rekordinių žemumų, tiesa, per pastarąjį vieno mėnesio laikotarpį jie padidėjo.
Švedijos akcijų rinkos pagrindinio indekso OMX Stockholm 30 vertė šiais metais jau spėjo pakilti iki rekordinio 1720.02 punktų lygio. Tiesa, šiuo metu šis indeksas yra kiek pasikoregavęs, tačiau nuo metų pradžios jo vertė jau pasistiebė 12.56 procento, o per pastaruosius vienerius metus pakilo apie devyniolika procentų.
Tuo tarpu Suomijos akcijų rinkos pagrindinio indekso OMX Helsinki 25 vertė šiais metais paaugo beveik keturiolika procentų, o per pastaruosius vienerius metus pasistiebė virš šešiolikos procentų.
Per pastaruosius penkerius metus OMX Stockholm 30 indeksas paaugo 72.88 procento, o OMX Helsinki 25 - 40.23 procento. Nuo šio amžiaus pradžios minimų indeksų vertės atitinkamai pašoko 1,4 kartus bei sumažėjo apie keturiasdešimt procentų.