versija spausdinimui
(5)
Sukūrę (ir užrašę!) savo strategines prielaidas ir susipažinę su pagrindiniais investavimo „įstatymais“, galime pereiti prie specifikos arba konkrečių dalykų. Investavimo galimybių spektras yra labai platus - pradedant nuo mažos rizikos (bet niekada ne nulinės!) indėlių iki labai didelės rizikos investicijų.
Taigi, aptarsime atskiras turto klases, pradedant nuo žemiausios rizikos ir baigiant rizikingiausiomis investicijomis bei tomis, kurių riziką iš viso sunku apskaičiuoti.
Pinigai
Tai yra viena saugiausių (bent jau apskritai ir per trumpą laiką) santaupų taupymo formų. Tačiau ši praktika gana plačiai taikoma. Daugeliui žmonių tai yra tiesiog banknotai, kurie laikomi čiužinyje, namuose seife, saugykloje arba palaidoti sklype stiklainyje. Tai indėlis su mažais ar net nuliniais mokesčiais, nuline grąžos norma ir santykinai maža rizika. Pastaroji daugiausia yra infliacija (t.y. sumažėjusi pinigų perkamoji galia), vagystė ar tam tikros serijos banknotų teisėtos mokėjimo priemonės statuso praradimas. Pastaroji rizika pasireiškia rečiausiai (vidutiniškai kas 20 - 30 metų), tačiau prarandama 100 procentų investuoto kapitalo.
Taip pat verta žinoti, kad tam tikros serijos banknotai anksčiau ar vėliau pasibaigs ir turės būti pakeisti naujais. Ši operacija taip pat gali būti susijusi su įvairiomis rizikomis, kurias ne taip seniai atrado Indijos gyventojai.
Valstybinės obligacijos
Finansų teorijoje tai yra „nerizikingos“ investicijos (tačiau mes jau žinome, kad tokių nėra), kurios paprastai atneša mažas palūkanas, kurių sumokėjimą (taip pat ir kapitalo grąžinimą) garantuoja valstybė turinti visą mokesčių, karinį ir policijos aparatą. Praktikoje vyriausybės labai retai bankrutuoja dėl obligacijų, išleistų nacionaline valiuta, todėl vyriausybės obligacijos laikomos saugiausiu vertybiniu popieriumi. Galiausiai, juk šalys taip pat turi centrinius bankus, kurie prireikus gali „prispausdinti“ bet kokią pinigų sumą.
Žemos palūkanos atsiranda dėl (teoriškai) mažos rizikos. Paprastai valstybės iždo išleisti / garantuoti vertybiniai popieriai turi mažiausią palūkanų normą tarp visų tam tikroje šalyje išleistų skolos vertybinių popierių. Pirkdami iždo obligacijas antrinėje rinkoje ir parduodami jas prieš terminą, jūs prisiimate riziką dėl šių vertybinių popierių rinkos kainos pasikeitimo.
Banko indėliai
Pinigų padėjimas į banką indėliui yra vienas seniausių ir konservatyviausių laisvų grynųjų pinigų investavimo būdų. Šiandien tai laikoma mažos rizikos investicija, tačiau tai nėra visiškai tiesa, nes bankas gali tapti nemokus, bankrutuoti, tiesa, visi iki šimto tūkstančių eurų vertės indėliai yra apdrausti. Tad , didesnes santaupas reikėtų padalinti ir padėti indėlių pavidalu į kelis skirtingus bankus.
Indėlio palūkanų norma priklauso nuo banko valdybos sprendimo. Ji gali būti fiksuota arba kintama, tačiau galiausiai ji priklauso nuo Centrinio banko nustatomos bazinės arba pagrindinės palūkanų normos. Beje, šiuo metu palūkanų normos už indėlius yra istoriškai žemos bei daugeliu atveju yra mažesnės nei esanti infliacija. Tai reiškia, kad realiai banko indėliai atneša nuostolius jų savininkams.
Nekilnojamas turtas
XXI amžiuje investavimas į nekilnojamąjį turtą tapo nacionaline sporto šaka daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje. Plačiai manoma, kad investavus į nekilnojamą turtą - negalima prarasti. Žinoma, tai netiesa. Nekilnojamasis turtas, kaip ir kiekviena turto klasė, pasižymi rizika. Jo kainos ne visada kyla - retkarčiais pasirodo rimta korekcija. Antra, nekilnojamas turtas nėra vienalytė turto klasė, o jo vertę lemia vieta. Rizikos pobūdžio ir grąžos rodikliai taip pat skiriasi, priklausomai nuo turto rūšies. Žemė (žemės ūkio / gyvenamojo / investicinio tipo) vertinama skirtingai, butas ar namas - kitaip, o komercinis nekilnojamasis turtas (biuras, parduotuvė, sandėlio pastatas ir kita) vertinamas dar kitaip.
Nekilnojamasis turtas pasižymi didelėmis įėjimo sąnaudomis - nuo kelių tūkstančių eurų žemės ūkio paskirties žemės atveju iki milijonų eurų didelio komercinio ar gyvenamojo nekilnojamojo turto atveju. Daugumos smulkesnių investuotojų požiūriu šiuo atveju sunku diversifikuoti, todėl visa investavimo rizika paprastai sutelkiama į vieną ar kelis objektus. Papildoma rizika taip pat apima nuomą.
Nekilnojamasis turtas kaip turto klasė turi tris neginčijamus pranašumus. Pirma, tai yra materialus turtas ir jo vertė paprastai nenukrenta iki nulio. Be fizinio sunaikinimo (pavyzdžiui, dėl karo ar stichinės nelaimės), jam grėsmę kelia tik revoliucijos, nusavinimo (nacionalizacijos) ir didelių mokesčių (kadastro mokestis) rizika. Antra, nekilnojamas turtas paprastai gali generuoti fiksuotas pajamas savininkui iš nuomos. Trečia, ilgalaikėje perspektyvoje nekilnojamojo turto kainos paprastai neatsilieka nuo infliacijos, dažnai viršydamos ją, todėl investuotojui padidėja realusis kapitalas.
Įmonių obligacijos
Įmonių išleistos obligacijos yra daug rizikingesnė turto klasė nei iždo obligacijos, banko indėliai ar nekilnojamas turtas. Galų gale emitentas gali patekti į finansines bėdas ir bankrutuoti, o tai paprastai reiškia didelius nuostolius jo obligacijų turėtojams, kurie dažnai pasiekia 100 procentų investuoto kapitalo. Paprastai kuo didesnė ir stabilesnė obligacijas išleidžianti įmonė, tuo mažesnė jos nemokumo rizika ir mažesnė siūloma marža (t.y. priedas prie analogiškų iždo vertybinių popierių palūkanų normos arba tarpbankinės palūkanų normos). Kai kurie emitentai siūlo užtikrintas arba apdraustas obligacijas (pavyzdžiui, pajamomis ar turtu - paprastai nekilnojamu turtu), o tai sumažina investavimo riziką.
Subrendusiose kapitalo rinkose dauguma emitentų turi reitingą, t.y. kreditingumo reitingą, kurį suteikia specializuota reitingų agentūra. Obligacijos skirstomos į turinčias investicinį reitingą (nuo BBB ir į viršų) ir spekuliacinį reitingą (šlamštas). Emitento, kuriam suteiktas investicinis reitingas, nemokumo rizika yra palyginti maža (kaip ir numatoma grąžos norma), tuo tarpu „šiukšliniai“ arba spekuliacinį reitingą turintys popieriai gali vilioti labai didelėmis palūkanų normomis, tačiau tokiu atveju visada yra labai didelė tokio emitento žlugimo rizika.
BUS DAUGIAU.
Parengta remiantis užsienio internetiniais tinklapiais
Taigi, aptarsime atskiras turto klases, pradedant nuo žemiausios rizikos ir baigiant rizikingiausiomis investicijomis bei tomis, kurių riziką iš viso sunku apskaičiuoti.
Pinigai
Tai yra viena saugiausių (bent jau apskritai ir per trumpą laiką) santaupų taupymo formų. Tačiau ši praktika gana plačiai taikoma. Daugeliui žmonių tai yra tiesiog banknotai, kurie laikomi čiužinyje, namuose seife, saugykloje arba palaidoti sklype stiklainyje. Tai indėlis su mažais ar net nuliniais mokesčiais, nuline grąžos norma ir santykinai maža rizika. Pastaroji daugiausia yra infliacija (t.y. sumažėjusi pinigų perkamoji galia), vagystė ar tam tikros serijos banknotų teisėtos mokėjimo priemonės statuso praradimas. Pastaroji rizika pasireiškia rečiausiai (vidutiniškai kas 20 - 30 metų), tačiau prarandama 100 procentų investuoto kapitalo.
Taip pat verta žinoti, kad tam tikros serijos banknotai anksčiau ar vėliau pasibaigs ir turės būti pakeisti naujais. Ši operacija taip pat gali būti susijusi su įvairiomis rizikomis, kurias ne taip seniai atrado Indijos gyventojai.
Valstybinės obligacijos
Finansų teorijoje tai yra „nerizikingos“ investicijos (tačiau mes jau žinome, kad tokių nėra), kurios paprastai atneša mažas palūkanas, kurių sumokėjimą (taip pat ir kapitalo grąžinimą) garantuoja valstybė turinti visą mokesčių, karinį ir policijos aparatą. Praktikoje vyriausybės labai retai bankrutuoja dėl obligacijų, išleistų nacionaline valiuta, todėl vyriausybės obligacijos laikomos saugiausiu vertybiniu popieriumi. Galiausiai, juk šalys taip pat turi centrinius bankus, kurie prireikus gali „prispausdinti“ bet kokią pinigų sumą.
Žemos palūkanos atsiranda dėl (teoriškai) mažos rizikos. Paprastai valstybės iždo išleisti / garantuoti vertybiniai popieriai turi mažiausią palūkanų normą tarp visų tam tikroje šalyje išleistų skolos vertybinių popierių. Pirkdami iždo obligacijas antrinėje rinkoje ir parduodami jas prieš terminą, jūs prisiimate riziką dėl šių vertybinių popierių rinkos kainos pasikeitimo.
Banko indėliai
Pinigų padėjimas į banką indėliui yra vienas seniausių ir konservatyviausių laisvų grynųjų pinigų investavimo būdų. Šiandien tai laikoma mažos rizikos investicija, tačiau tai nėra visiškai tiesa, nes bankas gali tapti nemokus, bankrutuoti, tiesa, visi iki šimto tūkstančių eurų vertės indėliai yra apdrausti. Tad , didesnes santaupas reikėtų padalinti ir padėti indėlių pavidalu į kelis skirtingus bankus.
Indėlio palūkanų norma priklauso nuo banko valdybos sprendimo. Ji gali būti fiksuota arba kintama, tačiau galiausiai ji priklauso nuo Centrinio banko nustatomos bazinės arba pagrindinės palūkanų normos. Beje, šiuo metu palūkanų normos už indėlius yra istoriškai žemos bei daugeliu atveju yra mažesnės nei esanti infliacija. Tai reiškia, kad realiai banko indėliai atneša nuostolius jų savininkams.
Nekilnojamas turtas
XXI amžiuje investavimas į nekilnojamąjį turtą tapo nacionaline sporto šaka daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje. Plačiai manoma, kad investavus į nekilnojamą turtą - negalima prarasti. Žinoma, tai netiesa. Nekilnojamasis turtas, kaip ir kiekviena turto klasė, pasižymi rizika. Jo kainos ne visada kyla - retkarčiais pasirodo rimta korekcija. Antra, nekilnojamas turtas nėra vienalytė turto klasė, o jo vertę lemia vieta. Rizikos pobūdžio ir grąžos rodikliai taip pat skiriasi, priklausomai nuo turto rūšies. Žemė (žemės ūkio / gyvenamojo / investicinio tipo) vertinama skirtingai, butas ar namas - kitaip, o komercinis nekilnojamasis turtas (biuras, parduotuvė, sandėlio pastatas ir kita) vertinamas dar kitaip.
Nekilnojamasis turtas pasižymi didelėmis įėjimo sąnaudomis - nuo kelių tūkstančių eurų žemės ūkio paskirties žemės atveju iki milijonų eurų didelio komercinio ar gyvenamojo nekilnojamojo turto atveju. Daugumos smulkesnių investuotojų požiūriu šiuo atveju sunku diversifikuoti, todėl visa investavimo rizika paprastai sutelkiama į vieną ar kelis objektus. Papildoma rizika taip pat apima nuomą.
Nekilnojamasis turtas kaip turto klasė turi tris neginčijamus pranašumus. Pirma, tai yra materialus turtas ir jo vertė paprastai nenukrenta iki nulio. Be fizinio sunaikinimo (pavyzdžiui, dėl karo ar stichinės nelaimės), jam grėsmę kelia tik revoliucijos, nusavinimo (nacionalizacijos) ir didelių mokesčių (kadastro mokestis) rizika. Antra, nekilnojamas turtas paprastai gali generuoti fiksuotas pajamas savininkui iš nuomos. Trečia, ilgalaikėje perspektyvoje nekilnojamojo turto kainos paprastai neatsilieka nuo infliacijos, dažnai viršydamos ją, todėl investuotojui padidėja realusis kapitalas.
Įmonių obligacijos
Įmonių išleistos obligacijos yra daug rizikingesnė turto klasė nei iždo obligacijos, banko indėliai ar nekilnojamas turtas. Galų gale emitentas gali patekti į finansines bėdas ir bankrutuoti, o tai paprastai reiškia didelius nuostolius jo obligacijų turėtojams, kurie dažnai pasiekia 100 procentų investuoto kapitalo. Paprastai kuo didesnė ir stabilesnė obligacijas išleidžianti įmonė, tuo mažesnė jos nemokumo rizika ir mažesnė siūloma marža (t.y. priedas prie analogiškų iždo vertybinių popierių palūkanų normos arba tarpbankinės palūkanų normos). Kai kurie emitentai siūlo užtikrintas arba apdraustas obligacijas (pavyzdžiui, pajamomis ar turtu - paprastai nekilnojamu turtu), o tai sumažina investavimo riziką.
Subrendusiose kapitalo rinkose dauguma emitentų turi reitingą, t.y. kreditingumo reitingą, kurį suteikia specializuota reitingų agentūra. Obligacijos skirstomos į turinčias investicinį reitingą (nuo BBB ir į viršų) ir spekuliacinį reitingą (šlamštas). Emitento, kuriam suteiktas investicinis reitingas, nemokumo rizika yra palyginti maža (kaip ir numatoma grąžos norma), tuo tarpu „šiukšliniai“ arba spekuliacinį reitingą turintys popieriai gali vilioti labai didelėmis palūkanų normomis, tačiau tokiu atveju visada yra labai didelė tokio emitento žlugimo rizika.
BUS DAUGIAU.
Parengta remiantis užsienio internetiniais tinklapiais
